Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Skaitant evangeliją, nenoromis stebina daugybė pasipiktinimą keliančių kvailybių ir prieštaravimų. Argi ne absurdiška ta religinė doktrina, kuri remiasi daugiausia Marijos nekaltybe ir grasindama atskyrimu nuo bažnyčios, liepia nė iš tolo neprisileisti tos minties, kad Juozapas yra Mesijo tėvas? Tačiau, antra vertus, evangelija uoliausiai veda pasyviojo Marijos vyro genealogiją nuo Dovydo ir Abraomo ir tuo būdu stengiasi įrodyti, jog dievas įvykdęs savo pažadus, duotus patriarchams ir Mesijas esąs jų palikuonis. Koks šaunus kvailybės paminklas!

Bet evangelija prieštarauja pati sau net ir šiame teigime. Antai, Kristaus genealogija, kurią pateikia šventas Lukas ir šventas Matas, - anaiptol nėra ta pati. Štai kaip dėsto Mesijo genealogiją evangelistas Lukas:

"3 perskyrimas. - 23. Jėzui buvo apie tris dešimtis metų, kai jis pradėjo. Jis buvo laikomas Juozapo sūnumi, kurs buvo Helio, kurs buvo Matato, - 24. kurs buvo Levio, kurs buvo Melkio, kurs buvo Janės, kurs buvo Juozapo, - 25, kurs buvo Matatijo, kurs buvo Amoso, kurs buvo Naumo, kurs buvo Heslio, kurs buvo Nagės, - 26. kurs buvo Mahato, kurs buvo Matatijo, kurs buvo Semėjo, kurs buvo Juozapo, kurs buvo Judo, - 27. kurs buvo Joanos, kurs buvo Rėsos, kurs buvo Zorobabelio, kurs buvo Salatijelio, kurs buvo Nerio, - 28. kurs buvo Melkio, kurs buvo Adio, kurs buvo Kosano, kurs buvo Elmadamo, kurs buvo Hero, - 29. kurs buvo Jėzaus, kurs buvo Eliezerio, kurs buvo Jorimo, kurs buvo Matato, kurs buvo Levio, - 30. kurs buvo Simeono, kurs buvo Judo, kurs buvo Juozapo, kurs buvo Jonos, kurs buvo Eliakimo, - 31. kurs buvo Meleos, kurs buvo Menos, kurs buvo Matatos, kurs buvo Natano, kurs buvo Dovydo, - 32. kurs buvo Jėsės, kurs buvo Obedo, kurs buvo Boozo, kurs buvo Salmono, kurs buvo Naasono, - 33. kurs buvo Aminadabo, kurs buvo Aramo, kurs buvo Esrono, kurs buvo Paro, kurs buvo Judo, - o 34. kurs buvo Jokūbo, kurs buvo Izaoko, kurs buvo Abraomo..."

Tuo būdu šventas Matas ir šventas Lukas sutaria vadinamojoje Jėzaus Kristaus genealogijoje nuo Abraomo iki Dovydo; tačiau, pradedant Dovydu, šie du evangelistai, abu įkvėpti balandžio, aiškiai vienas kitam prieštarauja: pasak Mato, giminė ėjo per Saliamoną, o pasak Luko, dievas savo pažadus vykdė per kitą Dovydo giminės šaką - Natano. Ir - o stebuklų stebuklas! - šios dvi priešingos šakos vis dėlto užsibaigia dailide Juozapu: štai koks galingas Jehova!

I š v a d a : abi evangelijose pateikiamos Jėzaus Kristaus genealogijos ne tiktai pačios savaime juokingos, kadangi jų išvada sugriauna visą jų konstrukciją, bet dar, be to, aiškiausiai viena kitai prieštarauja, o tai jau - kvailybių kvailybė. Broliai, nulenkime galvas prieš šią kvailybę ir patikėkime ja, ničnieko čia nesuprasdami.

7 SKYRIUS. Gimimas ir piemenys

"Toje pačioje šalyje buvo piemenų, kurie budėjo ir sergėjo per naktį savo bandą. Štai viešpaties angelas atsistojo prie jų ir dievo skaistumas apšvietė juos. Jie labai nusigando, bet angelas jiems tarė: Nebijokite! Nes štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kurs bus visai tautai, kad šiandien jums gimė Dovydo mieste išganytojas, kurs yra Kristus, viešpats... Angelams pasišalinus nuo piemenų į dangų, jie sakė vienas kitam: Nueikime lig Betliejui ir pažiūrėkime to, kas įvyko, ką Viešpats yra mums apskelbęs. Jie atėjo skubindamiesi ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą prakarte." (Luko 2, 8 - 11. 15 - 16)

Mes jau žinom, kad Juozapas susapnavo sapną ir kaip mat nusiramino. Viskas rodė, kad šis pavyzdingas jaunikis bus neįkainojamas vyras. Be reikalo, tikrai be reikalo Marija taip bijojo tekėti!

Tuojau pat po jungtuvių dailidė pareiškė, kad juodu su žmona gulėsią atskirose lovose. Ar jis tesėjo savo žodį? Evangelijos legenda apie tai nieko nesako. Toliau iš visko galima spręsti, kad nekalčiausioj! Nazareto mergelė, matyt, ne visada buvo tokia griežta savo garbingajam vyrui. Bet neužbėkime įvykiams už akių.

Teisybę sakant, reikia pripažinti, (ir mes tai mielai darome), kad bent jau iš pradžių Marija pasitenkino vien tik šventosios dvasios vizitu*.

*Šventasis tekstas, kurį pateikia teologijos fakulteto profesorius Ruane kunigas Fuaras knygoje "Jėzaus gyvenimas", skamba taip: "Po jungtuvių apeigų jaunoji žmona sugrįžo į savo namus; bet Juozapas jos nepažino tol, kol ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Jėzumi" (ištrauka iš Vulgatos*).

- Na, o paskui? - paklaus smalsus skaitytojas.

Paskui?... Pamatysime.

Vulgata - Jeronimo atlikto lotyniško Biblijos vertimo pavadinimas. Šį vertimą visuotinis Tridento susirinkimas (1546) pripažino vieninteliu teisingu lotynišku vertimu, savo reikšme ir dieviškuoju įkvėpimu tolygiu originalui. Iš tikrųjų gi tame vertime, atliktame IV a. pabaigoje, yra daugybė klaidų, atsiradusių dėl vertėjo kaltės ir dėl perrašinėtojų neatidumo. 1590, 1592, 1593 ir 1598 metais popiežiai stengėsi pašalinti klaidas. 1598 m. leidimas buvo pripažintas galutiniu variantu, kurio nebegalima taisyti. Tačiau ir jame liko daug žymių klaidų. Juozapas savo ruožtu labai didžiavosi jam tekusia garbe. Nors jis ir nebuvo Mesijo tėvas, bet vis dėlto juo vadinosi, - o tai juk ne juokai! Jis džiaugsmingai pasiskelbė teisėtu laukiamo kūdikio tėvu ir kuo švelniausiai rūpinosi Marija.

Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus Romos imperijos pavaldinius.*

Augustas (63 m. pr. m, e. - 14 m. e. m.) - Romos imperatorius (cezaris, arba ciesorius) (27 m. pr. m. e. - 14 m. e. m.) anūkinis Juliaus Cezario sūnėnas, 27 m. pr. m. e. pasivadinęs Cezariu Augustu (t. y. šventuoju, dievų išaukštintuoju). Augustas sugebėjo paimti į savo rankas visą pasaulietinę ir dvasinę valdžią. 12 m. pr. m. e. jis buvo išrinktas didžiuoju romėnų religijos pontifiku (šventiku, kunigu). Vėliau Augustas buvo paskelbtas dieviškuoju (divus) ir buvo įsteigtas jo kultas. Visoje Romos imperijoje buvo statomos jo garbei statulos ir šventyklos. Augusto laikais Romos imperija valdė didžiules teritorijas. Viena iš jos provincijų buvo Judėja, esanti Mažosios. Azijos pusiasalyje.

Tais laikais Romos imperijoje gana reguliariai būdavo surašinėjami žmonės (daugiausia norint sužinoti karinei tarnybai tinkamų gyventojų skaičių ir nustatyti mokesčius pagal turimą turtą). Tačiau artimiausias tiems laikams surašymas Samarijoje ir Judėjoje vyko, tik praėjus 6 - 7 metams po mitinio Kristaus gimimo ir jis nelietė Galilėjos, kur buvo mitinis Nazareto miestas (istorijos mokslas yra nustatęs, kad tokio miesto Palestinos teritorijoje I m. e. amžiuje nebuvo). Judėja tada buvo tos galingosios valstybės dalis; ją valdė ciesoriaus įgaliotiniai ir vienas iš jų buvo minėtasis tetrarchas Erodas.

Imperatoriaus įsakymu, kiekvienas valdinys turėjo užsirašyti ne ten, kur buvo gimęs ar gyveno, bet toje vietoje, iš kur buvo kilusi jo šeima ar giminė. Todėl Juozapui, priklausiusiam Dovydo giminei iš Betliejaus miesto, teko vykti į Betliejų.

Laikas kelionei pasitaikė labai nepatogus: reikėjo palikti Nazaretą, o Marija buvo jau dieni.

Kas beliko daryti? Teko ieškotis nors menkos prieglaudos. Įsikūrė pirmame pasitaikiusiame tvarte. Ir čia šaltą žiemos naktį be jokios pagalbos Marija pagimdė mūsų herojų tiesiog ant šiaudų, pakreiktų galvijams. Iš tikrųjų skurdžiai pasirodė pasaulyje dievybė!

Tačiau nesikrimskime dėl šio veikiau komiško, negu liūdno nutikimo. Verčiau apgailėkime tuos vargšus, su kuriais tokios bėdos atsitikdavo ne kartą ir ne jų pačių noru. Juk nereikia pamiršti, kad Jėzus viską numatė ir pats pageidavo sau tokios skurdžios dalios, kad niekas nevertė jo gimti tvarte ir kad tiktai paties Jėzaus noru jaučiui ir asilui teko garbė išgirsti jo pirmą dieviškąjį riksmą. Pataupykime savo užuojautą tiems tikrai nelaimingiems žmonėms, kurie visai be reikalo ir kur kas didesnius vargus kenčia. O Juozapas buvo juk laimingas: štai jis, jo Mesijas, - jis laiko jį savo rankose, vysto, ūžčioja! Tik jis ir niekas kitas, nuo šiol bus laikomas šio mažyčio tėtušiu. Kokia šlovė!