Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- O, mes einame pas jį ne šiaip su paprastu vizitu! - pastebėjo Gasparas. - Būsimasis žydų karalius bus galingesnis už mus su tavimi. Mes vykstame jo pagarbinti.

- Ak šit kaip! - sušuko Erodas. - Ką gi ir aš noriu jį pagarbinti. Neatsakykite man šito malonumo.

Erodas pasiūlė žyniams po taurelę vyno su biskvitais. Keliautojai išvyko toliau, pažadėję grįždami pranešti tikslų būsimojo karaliaus adresą.

Nuo to momento Erodas nebeturėjo ramybės. Gavęs staigią žinią apie konkurento gimimą, jis taip apstulbo, kad nė nepagalvojo pasinaudoti paprasčiausiu jo suradimo būdu. O tas būdas buvo toks: Erodui tereikėjo eiti paskui žvaigždę, kaip darė žyniai. Bet tokia mintis jam neatėjo į galvą.

Baltazaras, Melchioras ir Gasparas vieni nukiūtino paskui klajojantį šviesulį. Kaip jūs manote, kurgi juos galų gale jis nuvedė? Į Nazaretą? Nieko panašaus!

Užsiregistravęs surašymo dokumentuose, Juozapas su šeima iš Betliejaus patraukė į Jeruzalę, kur turėjo nunešti Jėzų į šventyklą. Po to jam nieko daugiau neliko, kaip grįžti namo į savo gimtąjį Nazaretą, bet jis kažkodėl vėl pasuko į nesvetingąjį Betliejų, nes, jei tikėsime evangelija, žyniai pagarbino Jėzų Betliejuje.

Veltui jūs man sakytumėte, kad tai įvyko prieš nunešant Jėzų į šventyklą. Aš atsakyčiau, jog tai nesąmonė: kadangi Erodas žinojo apie Mesijo gimimą ir jo ieškojo, tai kūdikėlis Jėzus' tikriausiai nebūtų išvengęs karaliaus pykčio, jeigu tokiu neramiu metu jo tėvai būtų išdrįsę nunešti kūdikį į sinagogą, kad tenai vyriausias kunigas Simeonas viešai atliktų su juo atitinkamas apeigas*.

*Kai kas gali ginčyti, kad žynių pagarbinimo datą bažnyčia yra nustačiusi sausio 6 dieną, tuo tarpu kai Marijos apsivalymas minimas vasario 2 dieną ir tokiu būdu išeina, kad žynių vizitas įvyko prieš dievo motinos apsivalymą. Į tai aš atsakysiu: bažnytinio kalendoriaus datos apskritai prieštarauja sveikam protui. Iš tikrųjų, kaip paaiškinti, kad žyniai pagarbino Jėzų sausio 6 dieną, o kūdikių išžudymas (to pagarbinimo pasekmė), kaip rodo katalikų kalendoriai, įvyko devynias dienas anksčiau, tai yra gruodžio 28 dieną?

Taigi ir čia matome, kad krikščioniškoji legenda - tai grynas prasimanymas, o kulto tarnautojai tiesiog begėdiškai meluoja ir jų pasakojimuose prieštaravimai patys lenda į akis. Galvojant logiškai, - jeigu apskritai galima kalbėti apie evangelijos pasakų logiką, - Juozapo šeima iš pradžių sutvarkė visus formalumus, tai yra, kaip buvo įsakyta Mozės, atnešė kūdikį į bažnyčią, atliko jo motinos apsivalymo apeigas, o paskui be jokio reikalo grįžo į Betliejų. Antra vertus, ką gali žinoti: gal kartais dailidė buvo pamiršęs tvarte kokį tuziną ar daugiau savo apykaklių?..

Taigi žvaigždė sustojo Dovydo mieste kaip tik virš legendinės arklidės. Joje tikriausiai dar tebebuvo jautis ir asilas. O kai dėl Juozapo, tai, jei tikėsime šventuoju Matu, jo ten nebuvo.

Žyniai, sakoma Naujajame testamente, "įėję į namus, rado vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę pagarbino jį. Paskui jie atidengė savo turtus ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros" (Mato 2, 11).

Žynių dovanos mane visą laiką stebina.

Bažnyčios rašytojai smulkiai nurodinėja, kuris žynys ką padovanojęs ir reikia pripažinti, kad pora iš jų neparodė ypatingo dosnumo.

Melchioras atidarė savo dėžutę ir atidavė iš jos viską: tai buvo auksas. Gasparas padovanojo smilkalų - ne kažin kokį brangų daiktą. Baltazaras padėjo prie ėdžių truputį miros - kvepiančių sakų, kainuojančių nė kiek ne daugiau, kaip smilkalai.

Gasparas ir Baltazaras, būdami monarchai ir atvykę iš tolimos šalies, parodė negirdėtą šykštumą. Iš tiesų, nevertėjo grūstis kažin kur, gabenant tokias dovanas! Su smilkalais dar pusė bėdos: žinoma, dovana skatiko verta, bet čia bent galima įžiūrėti norą pameilikauti. Nedaug kainavo Gasparui komplimentas...

Bet Baltazaras... Tai bent Baltazaras! Tikras nagas!.. Žiupsnelis miros - štai ir viskas, kuo jis apdovanojo savo dievą!.. Na, argi ne pikta? O ką gi reiškė tavo mira, Baltarazai? Beda Venerabilis paaiškina mums, koks čia dalykas: "Mira, kurią savo rankose laikė karalius negras, priminė, kad žmogaus sūnus turi mirti." Senovėje iš tikrųjų mira buvo vartojama numirėlių balzamavimui. Ką jūs pasakysite? Koks mielas rūpestingumas, kokia puiki dovanėlė - balzamavimo sakai naujagimiui, ar ne tiesa?

Aš negaliu sutikti su anglų vienuolio aiškinimu: man atrodo, kad Baltazaras buvo tiesiog šykštūnas, kuris gailėjo pinigų dovanoms; vis dėlto nemanau, kad jis norėjo iškirsti Mesijui piktą pokštą, įteikdamas gimimo proga tai, kas tinka laidotuvėms. Štai mano nuomonė: kaip žinoma, mirą kartu su kitomis medžiagomis farmaceutai vartoja, gamindami vaistus, duodamus mažiems vaikams, kad jie nešlapintų vystyklų. Tikriausiai šiuo tikslu Baltazaras ir padovanojo tuos savo sakus. Tai man atrodo panašiau į tiesą.

Šiaip ar taip, kartu su aukso dėžute žyniams pavyko įbrukti dievui smilkalus ir mirą. Tačiau Melchioro dovaną reikia laikyti tikrai karališka. Net jeigu jis atnešė vidutinio didumo dėžutę, tai ir tuomet joje buvo aukso maždaug už trisdešimt - keturiasdešimt tūkstančių frankų. Anais laikais tai buvo jau apvali sumelė.

Bet čia mano naivumui iškyla nauja mįslė: apie šį gana padorų turtą evangelija daugiau nė karto nebeužsimena. Atvirkščiai, šventame rašte kalbama, kad Marija ir Juozapas visada skurdę. O Kristus buvęs tiesiog elgeta ir visą gyvenimą jį išlaikiusios dosnios ir apsukrios gana abejotino elgesio moterys, apie kurias mes dar kalbėsime.

Iš to, kad Marija taip greit prašvilpė Melchioro padovanotą auksą, galima spėti, jog jaunoji juoduke turėjo kažkokių slaptų aistrų. Kas žino? Gal ji nuslėpė nuo Juozapo, kokį netikėtą lobį gavo iš senojo žynio! Tikėdamasi padidinti savo turtą, šelmė, galėjo dalyvauti loterijoje ir visai galimas daiktas, kad ji, taip sakant, prasilošė iki apatinių.

11 SKYRIUS. Šventoji šeima bėga į Egiptą

"Gavę gi sapne perspėjimą nebeiti atgal pas Erodą, jie kitu keliu sugrįžo į savo šalį.

Jiems išvykus, štai viešpaties angelas pasirodė Juozapui sapne ir tarė: Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną, bėk į Egiptą ir būk tenai, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos vaikelio nužudyti." (Mato 2, 12 - 13)

Nieko neįtardami, trys mūsų žyniai buvo tvirtai pasiryžę tesėti Erodui duotą pažadą. Jie ruošėsi aplankyti tetrarchą ir pranešti jam, kur yra arklidė, virtusi jo būsimojo konkurento rezidencija. Reikia pasakyti, kad jie vos neįsivėlė į gana nemalonią istoriją. Laimė, Jehova iš aukštybių akylai stebėjo dievo sūnų (pavadintą taip todėl, kad jis gimė iš balandžio).

Vieną naktį visi trys žyniai susapnavo vienodą sapną. Kažkoks balsas juos įspėjo:

- Tik neikite pas Erodą. Jis niekšas, jis yra sumanęs nedorą dalyką prieš kūdikėlį, kurį jūs pagarbinote. Į Jeruzalę nebekiškite nosies, verčiau nešdinkitės sau kitais keliais. Žyniai paklausė to patarimo.

Kaip jie pasiekė namus, kaip aplenkė tą kelią, kuriuo ėjo į Jeruzalę, apie tai šventajame rašte nekalbama. Matyt ir šį kartą jiems vadovu pabuvo kokia nors kita, o gal ir ta pati žvaigždė. Sugrįžę jie, aiškus daiktas, rado valdinius susirūpinusius, kad taip ilgai nėra šeimininkų ir vėl paėmė valdžios vairą. Bet štai kas įdomu: monarchai, sugaišę kelionėje iš viso aštuonis mėnesius ir pagarbinę naująjį dievą, nė nepagalvojo įvesti savo šalyse to dievo religijos. Iš tikrųjų nė vienas istorikas nieko mums nesako, kad Persijoje, tai yra krašte, kur viešpatavo tie monarchai, būtų kada nors egzistavęs Kristaus kultas.