Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Angelai Juozapui tolydžio pranešinėjo, ką daro Erodas. Jis sužinojo ir apie dvidešimties tūkstančių nekaltųjų Betliejaus berniukų nugalabijimą. Galima įsivaizduoti, kaip jis džiaugėsi, laiku išnešęs kudašių!

Juozapas sužinojo ir apie be galo nuostabų atsitikimą. Rachelė, mylima senojo Jokūbo, Izaoko sūnaus, žmona, seniai palaidota Rainoje, netoli nuo Betliejaus, skerdynių dieną pabudo savo karste ir ėmė gailiai raudoti; ši rauda buvo girdima už keturių kilometrų. Stebuklą paliudija evangelija: "Girdėta balsas Ramoje, daug verksmo ir klyksmo; tai Rachelė, verkianti savo sūnų ir ji nenori nusiraminti, nes jų nebėra" (Mato 2, 18).

Erodui mirus, angelas tučtuojau pranešė apie tai Juozapui Šis suprato, kad atėjo laikas grįžti į Galilėją ir pardavęs savo įmonę, vėl išvyko į gimtąjį Nazaretą (Luko 2, 39).

Baigdamas apie Erodą, nurodysiu vieną esminį nesutarimą tarp istorikų ir evangelistų. Istoriniai dokumentai sako, kad Erodas mirė lygiai keturis metus prieš tą datą, kurią bažnyčia nurodo kaip Kristaus gimimo datą.

Be šio menkniekio, visur kitur krikščioniškoji legenda atspindi gryniausią tiesą. Taigi karalius Erodas iš tikrųjų buvo niekšas, mažų vaikų žudikas. Tad tebūnie prakeiktas tasai nevidonas, kuris net po savo mirties priiminėjo karaliaujančius žynius ir ruošė kruvinas skerdynes!

14 SKYRIUS. Jėzus - vunderkindas

"Kai jam buvo jau dvylika metų, jie atėjo, kaip buvo šventės paprotys, į Jeruzalę. Kada gi, šventės dienoms pasibaigus, jie grįžo, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje... Ir atsitiko, kad po trijų dienų jie rado ji šventykloje, sėdintį mokytojų tarpe, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. O visi, kurie girdėjo jį, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais." (Luko 2, 42 - 43. 46 - 47)

Juo didesnis augo Jėzus, tuo darėsi išmintingesnis - taip jį vaizduoja evangelistas Lukas. Bažnyčios tėvai priduria: "Jo protas didėjo, stiprėjant jo kūnui" (Vatikano, Sinajaus ir Bezos rankraščiai).

Atkreipkite dėmesį: pasirodo, jog dieviškasis Kristaus protas dar nebuvo subrendęs prasidėjimo metu. Vadinasi, motinos įsčiose jisai spurdėjo kaip paprasčiausias gemalas? Vadinasi, kol jaunieji organai buvo netobuli, jo dieviškasis protas irgi buvo netobulas? Keista, keista...

Mažasis Jėzuliukas neišvengė tų keblumų, su kuriais susiduria kiekvienas kūdikis, bet jam pasisekė bent tuo atžvilgiu, kad jo protas brendo nepaprastai sparčiai.

Jam visai nieko nereiškė susyk išmokti skaityti: reikėjo tik panorėti. Tačiau jis nusprendė verčiau to nepanorėti ir pradėjo mokytis rašto kaip visi vaikai, skiemenuodamas.

Pirmoji mokytoja buvo motina: skaityti mokė iš Biblijos. "Šventajame rašte buvo kalbama apie jį patį, - rašo teologai. - Marija žinojo, kas jis per vienas, todėl mokydama nepamiršdavo jo garbinti."

Ieškojo visur, kreipėsi į miesto valdžią, apžiurėjo pasilinksminimo įstaigas - Jėzus kaip ugny sudegė!

Juozapas baisiai nusiminė: tiesiog netikėjo, kad užgriuvo tokia nelaimė; rovėsi plaukus, pyko ant savęs už nerūpestingumą, - o pykti tikrai buvo ko. Jam jau vaidenosi baisusis dievo teismas, ausyse skambėjo perkūniškas aukščiausiojo balsas:

- Eikš čionai, Juozapai!.. Arčiau, arčiau! Aš kaip mat sutrinsiu tave į dulkes!.. Patikėjau tau savo sūnų, teisingiau sakant, balandžio sūnų, kad tu jį prižiūrėtumei. Tas kūdikis - Mesijas, jis būtų atpirkęs žmonių giminės nuodėmes... Pasitikėjau tavimi ir maniau, kad sugebėsi išauginti dieviškąjį vaikiščią, kaip būčiau padaręs aš pats, jeigu tik būčiau turėjęs laiko nužengti žemėn. O kas iš to išėjo? Vos jam sukako dvylika matų, o tu ėmei ir pametei jį! Ne, tamsta, didesnio žioplumo negali būti!.. Ar tu žinai, kad už tavo galvos dabar žmonių giminė nebesulauks išganymo? Juk mano Mesijo - kaip nebūta?! Ir tu manai, kad tau taip ir praeis? Tavo nerūpestingumas - tai nusikaltimas, už kurį būsi griežtai nubaustas. Todėl pasmerkiu tave trigubai amžinoms pragaro kančioms. To tu nusipelnei!

Vargšas dailidė klausinėjo save, ar kartais visa tai ne sapnas - tokia neįtikėtina atrodė jam šita nelaimė. Kas pusvalandis iškraustydavo vieną kurį lagaminą, tikrindamas, ar nebus ten išdykaudamas pasislėpęs Jėzuliukas.

Marija buvo tiesiog leisgyvė iš sielvarto. Ji būtų sutikusi verčiau kentėti bet kokias kančias, kad tik išsivaduotų iš to baisaus nerimo.

Veltui ieškojo jie ištisas dvi dienas ir tik trečią dieną surado berniuką "šventykloje, sėdintį mokytojų tarpe, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. O visi, kurie girdėjo jį, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais" (Luko 2, 46 - 47).

Matyt, Jėzus iš tikrųjų buvo vunderkindas. Į šventyklą jis įžengė drąsiai ir užtikrintai, kaip į savo namus ir iškart uždavė keletą keblių klausimų labiausiai prityrusiems teologams, su didžiausiu malonumu suriesdamas juos į ožio ragą.

Tačiau šventyklos mokytojai irgi pasirodė ne iš kelmo spirti. Tai buvo aukščiausieji žydų dvasininkai: "Hilelis, giriamas lygiai kaip ir Mozė ir dar išsaugojęs visą senatvės didybę; nepalenkiamasis Samajus, surišęs visa, ką atrišdavo Hilelis; Juzielio sūnus Jonatas, kurio žodis būdavo toks liepsningas, jog paukščiai arba sudegdavo, praskrisdami virš jo galvos, arba virsdavo serafimais*.

1 Misma. Sukka, 28; Baba-Batra, 134. Greta jų Jėzaus gimdytojai galėjo dar pamatyti kunigą Simeoną, tą pati, kuris pranašavo apsivalymo apeigų metu ir Juozapą iš Arimatėjos, senatorių."

Mažasis Jėzus visus šiuos vyrus stebinte stebino. Jis savotiškai supindavo ir išnarpliodavo sudėtingiausias teologines problemas. Galų gale visi pamatė, kad geriau nutilti; Jėzus niekam nedavė žodžio ištarti ir jie išsižioję klausėsi jo postringavimų.

Vis dėlto Marija, nepaisydama šios scenos nuostabumo, negalėjo pamiršti, ką yra iškentėjusi ir ėmė karčiai priekaištauti:

- Ką gi tai reiškia, išdykėli? Tu pasprukai nuo savo gimdytojų ir kol tėvas su motina lyg be galvos ieško tavęs po visą miestą, sėdi sau čia ir filosofuoji?! Greičiau marš namo, padauža tu!

Jėzus, kuris turėjo gerą liežuvėlį, atsakė šypsodamasis ir išsisukinėdamas:

- Še, kad nori! O kam jūs manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia užsiiminėti tais dalykais, kurie yra mano tėvo*?

*"Pamatę jį, jie nustebo ir jo motina jam tarė: Sūnau, kam mums taip padarei? Štai, tavo tėvas ir aš su skausmu ieškojome tavęs. Jis jiems tarė: Kam manęs ieškojote? Argi jūs nežinojote, kad man reikia būti

tuose dalykuose, kurie yra mano tėvo? " (Luko 2, 48 - 49). Juozapas, laikydamas save vieninteliu teisėtu tėtušiu, nenorėjo nė girdėti tokių sąmojų. Jis čiupo vaikigalį už ausies ir ištempė iš šventyklos; paskui šventoji šeima jau visa kartu patraukė į Nazaretą.

Galima netgi spėti, kad Juozapas, norėdamas apsisaugoti ateityje nuo panašių pokštų, tuojau pat nutraukė tolesnes berniuko studijas ir nuo tos dienos ėmė jį mokyti amato savo dirbtuvėje. Mūsų jaunasis mąstytojas pasidarė paprastu dailidės mokiniu ir buvo juo tol, kol vėl apsėdo mokymo šišas.

Ir iš tikrųjų, Jėzaus bendrapiliečiai, išgirdę, kaip jis moko Nazareto sinagogoje, sušuko (apie tai pasakyta evangelijoje): "Bet juk tai dailidė, Marijos sūnus!"

Iki trisdešimties metų Jėzus gyveno ramiai, triūsė dirbtuvėje, darbavosi pjūklu ir obliumi, o Juozapui mirus, užėmė jo vietą. Dabar mums teks žvilgtelėti, kaip jis visu rimtumu ėmėsi to, ką vadino savo dieviškąja misija, kuri galų gale buvo ne kas kita, kaip dykinėjimas ir tuščiažodžiavimas.

Nuo tos dienos, kai Jėzus pradėjo ištisas valandas be perstojo malti liežuviu, sėdėdamas tarp mokytojų Jeruzalės šventykloje, jis nusipelnė, kad jį vadintų Žodžiu - žodžių jis iš tikrųjų niekad nepristigdavo!