Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

2 DALIS. PIRMIEJI ŽODŽIO ŽINGSNIAI

15 SKYRIUS. Jėzaus šeima netiki savo giminaičio dievyste

"... Net jo broliai netikėjo į jį." (Jono 7, 5)

Išgirdę tai saviškiai, išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: Jis išėjo iš proto. (Morkaus 3, 21)

Taigi iki trisdešimtųjų savo amžiaus metų Jėzus buvo gana gausios savo šeimos ramstis.

Juozapas, kaip mes matėme, Marijos "nepažinojo, kol ši pagimdė savo pirmgimį sūnų ir jį praminė vardu Jėzaus"; bet užtat po to jis jau nebesnaudė.

Žinoma, Marija, kuri, būdama sužadėtine, su pasibaisėjimu galvojo, kaip jai reikės visą amžių gyventi dviese su dailide, pamažu nusikratė savo būgštavimais ir galiausiai įsitikino, kad jos mergiška baimė yra be pagrindo.

Kavalierius, dovanojęs jai lelijų puokštes, pasirodė esąs gana šaunus vyras: jis atrodė šiurkštus, bet buvo švelnios širdies.

Be to, dabar jau yra visai aišku, kad iš tikrųjų Juozapas buvo kur kas žvalesnis, negu atrodė, jis galėjo lengvai nušluostyti nosį tiek jaunajam Panterui, tiek ir kitiems Marijos vienmečiams.

Ilgainiui nekalčiausioj! mergelė ir žmona suprato, jog jai visiškai užtenka to, kad puikiausiai išsaugojo savo nesuteptąją skaistybę, gimdydama mesiją ir kad savo pareigą dievui ji yra prideramai įvykdžiusi.

Antra vertus ir šventajai dvasiai nebebuvo jokio reikalo vėl nusileisti žemėn ir pradėti antrąjį Kristų.

Marijos nevaržė jokie įsipareigojimai. Tiesa, dar pusmergė ji buvo padariusi šventykloje mergystės įžadą; bet argi jos neatleido nuo to įžado vyriausias kunigas, palaimindamas jos santuoką? O juk visos teka ne tam, kad su vyru vien rožančių kalbėtų.

Kai dėl pačios Marijos duoto sau žodžio, kad ji niekad nepažeisianti sužadėtuvių metu iškeltų sąlygų, tai čia, žinoma, buvo gyvi niekai. Kiek sykių mergina, pasižada: "Būsiu protinga", bet lig tik pasitaiko proga paragauti uždrausto vaisiaus - ji čia pat priduria: "... nuo ryt dienos!" Sau pačiam duotos priesaikos visada labai netvirtos.

Juozapui teko gana sumaniai manevruoti. Aišku, jis stengėsi jokiu būdu nepažeisti savo jaunosios žmonos skrupulingumo. Gimus balandžio sūnui, - dėl to aš guldau galvą, - jis liko toks pat santūrus, kaip ir anksčiau. Tiesą sakant, tokia jau buvo jo taktika: kad ir senyvo amžiaus, Juozapas labai neskubėjo.

Aš nė kiek nesistebėčiau, jei paaiškėtų, kad iniciatyvą parodė pati Marija. Galų gale ko gi čia stebėtis? Po truputį Marija vis labiau prisirišo prie dailidės: mažuoju Jėzuliuku jis rūpinosi kaip tikras tėtis, apsaugojo dieviškąjį bamblį nuo pražūties, maitino, augino jį kaip savo paties vaiką.

Palaipsniui - tuo esu tikras - Marijai vyras ėmė rodytis nebe šlykštus: kimiame senio balse jai suskambo kažkoks švelnumas, manieros irgi pasidarė gana malonios. Ir štai vieną vakarą ji pagalvojo: "Vargšas tas Juozapėlis! Aš jam perdaug griežta - juk jis man toks geras!.."

Kai moteriškei ateina į galvą panašios mintys, vadinasi, turi atsitikti rimtas dalykas.

Viso to - rezultatas buvo tas, kad visi keturi evangelistai pripažįsta, jog Jėzus turėjo brolių ir seserų (Matas 12, 46 - 50; Morkus 3, 31 - 35; Lukas 8, 19 - 21; Jonas 7, 3 - 10). Seserų vardų ir jų skaičiaus nežinome, užtat Naujajame testamente tiksliai . nurodyti keturių Jėzaus brolių vardai: Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas (Morkaus 6, 3).

Šventasis Epifanijus*, bažnyčios tėvas ir labai sumanus žmogus, atkakliai tvirtina, kad tie Jėzaus broliai ir seserys - tai Juozapo vaikai, jo sugyventi pirmoje santuokoje.

Epifanijus (mirė 403 m.) - Kipro arkivyskupas. Platino krikščionybę Egipte ir Persijoje. Parašė "Ankoratą" ("Tikėjimo inkarą") ir "Panarijų" ("Namų vaistinę"). Sek šitas pasakėles savo bobutei, gudruoli tėve Epifanijau!

Visų pirma, niekur evangelijose nėra pasakyta, kad dailidė, vesdamas Mariją, buvo našlys.

Be to, yra viena bažnyčios pripažinta legenda, kurios mes kol kas nelietėme, bet apie kurią labai pravartu pakalbėti kaip tik dabar.

Kai tėtušis Joakimas ir motušė Ona, atsisakę savo sumanymo pašvęsti Mariją šventyklos tarnams, nutarė išleisti ją už vyro, visi pretendentai gauti jos ranką susirinkę nusprendė, kad mergelė teks tam, kuris bus iš visų jų skaisčiausias. Įvyko savotiškas nekaltybės konkursas. Jo sąlygos buvo šitokios: kiekvienas pretendentas atsinešė paprastą sausą lazdą ir visi jie pasikliovė dievo valia, laukdami stebuklo. Ir stebuklas įvyko: visos lazdos liko sausos, tik viena Juozapo lazda ūmai pražydo - iš jos išaugo puiki lelija. Ta lelija bylojo iškalbingiau už visus žodžius.

Atsiprašome skaitytoją, kad anksčiau nepapasakojome šio atsitikimo, bet juk pasakyti įdomų dalyką niekad nevėlu.

Pagaliau jei Juozapas būtų turėjęs vaikų iš pirmosios santuokos, mes būtume juos matę Betliejuje žmonių surašymo metu, jisai būtų juos išsivedęs ir į Egiptą.

Todėl, didžiai gerbiamas šventasis Epifanijau, verčiau pasilaikyk sau tą versiją, nes tas, kuris stengiasi per daug įrodyti, nieko neįrodo.

Visai natūralu manyti, kad Jėzus buvo vyriausias iš visų brolių ir seserų, kad jie gimė netrukus po sugrįžimo iš Egipto ir kad Kristus, tiek Juozapui esant gyvam, tiek po jo mirties, buvo vyriausias šeimos maitintojas.

Kai Jėzui sukako trisdešimt metų, du jo broliai buvo jau beveik suaugę. Manydamas, jog šeimai padėti nebereikia, jis nusprendė pamokslininkauti.

Iš pradžių, kai tik pasireiškė Kristaus polinkis į plepumą, šeima iš jo juokėsi. Visi nustebę traukė pečiais, išgirdę, jog jis ketina išjudinti pasaulį vien savo balso jėga.

Broliai, giminės ir bičiuliai susitikę sielodavosi ir galimas daiktas, kalbėdavosi maždaug šitaip:

- Na, kaip Jėzus?

- Vakar mačiau. Vis įsikandęs tą savo idėją...

- Vadinasi, nepraeina?..

- Deja, nepraeina.

- Tai ką, vis tebenori atversti žmonių giminę?

- Netgi atkakliau, nei pirma!

- Kaip nemalonu! Ypač gaila jo motutės: geroji moteriškė to nenusipelnė.

- Nieko nebepadarysi. Reikia su tuo apsiprasti. Jėzui, matyt, ne viskas namie, be to, jis užsispyręs kaip senas asilas. Užsimanė pamokslininkauti, tai ir pamokslininkaus.

- Tai pritauzys niekų.

- Nežinau, ką jis ten taukš visokiems išsižiojėliams, bet mes, jo broliai, aišku, neketiname klausytis. Jau ir taip jis mums ausis išūžė savo plepalais apie aną pasaulį: paklausai žmogus valandą - ir jau gali pakvaišti. Todėl, kai tik jam užeina, mes sprunkam lauk iš namų.

- Gaila, gaila; matyt, tikrai susimaišė protelis...

- Tamstos teisybė.

- Tokia nelaimė jūsų šeimai! Tas jam geruoju nepraeis...

Taip pasišnekėję, giminės ir bičiuliai išsiskirstydavo, liūdnai kinknodami galvas.

Manote, kad aš perdedu? Pasiskaitykite Jono evangelijoje: "Nes net jo broliai netikėjo į jį" (7, 5). O jei to negana, pažiūrėkite, ką rašo šventas Morkus: "Išgirdę tai saviškiai, išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: Jis išėjo iš proto" (3, 21).

Jeigu tuo metu, kai dar tik budo Jėzaus polinkis valkatauti, būtų gyvenęs Juozapas, jis, galimas daiktas, būtų ėmęsis kokių nors priemonių. Bet senis jau sėdėjo pas Abraomą. Mirė jis, turbūt, paprasčiausiu būdu, kadangi evangelijoje nė nekalbama, kokiomis aplinkybėmis dailidė padėjo šaukštą.

Žodžiu, šiaip ar taip kalbėsime, Jėzus turėjo šeimą ir ji netikėjo dieviška jo misija. Savo liokajui didis žmogus niekad neatrodys genijus, savo tikram broliui pranašas niekad nebus pranašas.

16 SKYRIUS. Nagus prikiša Jonas Krikštytojas

Atsitiko, kad anomis dienomis atėjo iš Galilėjos Nazareto Jėzus ir buvo Jono pakrikštytas Jordane. Tuojau išeidamas iš vandens, jis matė atvirą dangų ir dvasią nužengiančią kaip karvelį ir pasiliekančią ant jo. (Morkaus 1, 9 - 10)