Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Kol Kristus nuolaidžiavo velniui ir leidosi tampomas čia ant šventyklos šelmens, čia ant kalno viršūnės, Jonas dar labiau, negu pirma, plyšojo, skardendamas ramius Jordano krantus.

Pamažu Jeruzalėje pasklido gandai, kad Betanijoje pasirodęs kažkoks keistuolis, kuris šlakstąs žmones vandeniu, murkdąs juos upėje ir kad apie vieną šitaip pakrikštytą žmogų Jonas pasakęs: "Jis yra tas, apie kurį aš kalbėjau: Kurs po manęs ateis, buvo pirm manęs, nes jis buvo anksčiau už mane" (Jono 1, 15).

Sužinoję apie tai, kai kurie sinedriono, aukščiausiosios žydų dvasininkijos tarybos, nariai* susirūpino ir pagalvojo: kažin, ar verta leisti, kad šitas Jonas Krikštytojas ir toliau išdarinėtų religines keistybes?

*Sinedrionas - aukščiausias žydų teismas. Sinedrionas buvo Jeruzalėje ir susidėjo iš 72 narių, pirmininkaujant vyriausiam kunigui. Rabinai ir talmudistai teigia, kad sinedrionas siekia Mozės laikus. Jis spręsdavo daugelį svarbių visuomeninio gyvenimo klausimų: karo ir taikos klausimus, vyriausybinių pareigūnų paskyrimą ir t.t. Prieš nukariaujant Judėją romėnams, sinedrionas turėjo teisę skelbti mirties nuosprendžius. Vėliau jo galia buvo apribota: mirties nuosprendžio vykdymui buvo reikalingas Romos vietininko sutikimas. Ar tik jis nėra pavojingas konkurentas, ketinantis sukurti naują kultą? O gal į jį reikia žiūrėti tiesiog kaip į vieną iš daugelio pamišėlių, kurių beprotybė nekelia nė mažiausio pavojaus?

Norėdamas veikti užtikrintai, sinedrionas įgaliojo kelis savo narius nuvykti pas Krikštytoją ir diplomatiškai viską iš jo iškvosti. Šiai misijai išrinkti atstovai priklausė fariziejų sektai, o fariziejai pas žydus turėjo tokią pat padėtį, kaip jėzuitai pas katalikus.*

*Taksilis turi galvoje jėzuitų ir fariziejų veiklos metodų panašumą, nes fariziejai, skleisdami savo pažiūras, nesiskaitydavo su priemonėmis.

Jėzuitų ordiną įsteigė ispanų bajoras Ignacas Lojolą 1534 m., paskyręs jam tikslą skleisti katalikybę eretikų ir pagonių tarpe. Šis ordinas tebeegzistuoja ir atlieka svarbų vaidmenį katalikiškajame pasaulyje. Valdydamas milžiniškus turtus, jis išlaiko daugybę jėzuitiškų mokyklų įvairiose šalyse ir varo plačią propagandą.

Fariziejai (sen. hebr. "perušim" - atskirtieji) - religinė - politinė partija Judėjoje (I amž.), kurią sudarė turtingi vergvaldžiai, prekybininkai, aukštoji dvasininkija. Fariziejai taikėsi prie romėnų priespaudos, kurios sunkumą suversdavo ant darbo žmonių pečių, o patys iš to pelnydavosi. Religinėms fariziejų pažiūroms būdingas tikėjimas sielos nemirtingumu ir pomirtiniu atpildu, o taip pat teiginys apie žmogaus valios laisvės ributumą. Fariziejai kėlė darbo žmonių masių nepasitenkinimą ne tik tuo, kad gynė stambiųjų vergvaldžių interesus, bet ir dėl to, kad save laikė vieninteliais "dievo išrinktosios" tautos atstovais. Fariziejai buvo sudarę savotišką religinę bendruomenę; jos nariai gyveno pasaulietiškai ir buvo labai gerbiami; jie užsiiminėjo politika, visas ligas gydė užkeikimais, bet labiausiai siekė valdyti savo bendrapiliečius ir bendratikius. Trumpai tariant, tai buvo garbėtroškos intrigantai.

Delegatai nuvyko į Betaniją.

- Kas tu esi? - kreipėsi jie į Krikštytoją. - Ar kartais nebūsi Mesijas, kurio visi laukiame?

- Jokiu būdu! - atsakė Jonas. - Aš Mesijas? O ne, visai ne.

- Tai gal Elijas*, kuris išnyko prieš kelis šimtus metų, o dabar vėl pasirodė žemėje?

*Elijas - mitinis senovės žydų pranašas, kurį dievas gyvą pasiėmęs į dangų. - Ne, aš ne Elijas.

- Bet gal vis dėlto pranašas?

- Nė trupučiuko.

- Tai kas gi tu galų gale?

- Aš esu balsas, šaukiantis tyruose: taisykite viešpaties kelią!

Fariziejams pasidarė aišku, su kuo jie kalba. Tačiau vienas iš jų, manydamas, kad Jonas neturi teisės maudyti savo lankytojų, uždavė jam tokį klausimą:

- Tai kuriems galams tu krikštiji, jei tu nei Mesijas, nei Elijas, nei pranašas?

Vengdamas tiesaus atsako, Jonas atsiliepė:

- O kas jums darbo, kad aš krikštiju? Krikštiju vandeniu, bet jūsų tarpe stovi tas, kurio jūs nepažįstate: jis kaip tik ir yra

tas, kuris eina po manęs, bet kuris buvo pirma manęs; ir štai tam, kuris yra tarp jūsų, aš esu nevertas atrišti apavo dirželio*!

*Visas šis paistalas yra Jono evangelijoje (1, 19 - 27). Fariziejai buvo patenkinti. Komplimentą, esantį paskutinėje Krikštytojo frazėje, kiekvienas iš jų galėjo prisitaikyti sau. Jie sugrįžo į Jeruzalę ir apie savo tyrinėjimų rezultatus pranešė sinedrionui.

Jų nuomonė buvo tikriausiai tokia:

- Mes matėme Krikštytoją, draugai! Na ir glušas! Iš tiesų, ne dažnai tenka išgirsti dargi pamišėlį, paistantį tokias nesąmones! Apie jo pavojingumą nė nebekalbame. Jeigu jam patinka sėdėti dykumoje ir ten laidyti gerklę, tai tegu sau tupi į sveikatą! Jam ne visi namie - štai kas yra!

Kitą dieną po fariziejų vizito Jėzus, jau nukopęs nuo aukštojo kalno, ant kurio leidosi velnio užtempiamas, savo ruožtu nukako pas Joną Krikštytoją.

Vos tik pastebėjęs giminaitį, Zakarijo sūnus sušuko:

- Štai jis! Štai dievo avinėlis! Štai tasai, kuris prisiėmė sau visas pasaulio nuodėmes!

Susirinkusieji žmonės, nematydami nei mažo avinėlio, nei didelio avino, nekreipė dėmesio į Jono šūkalojimus. O jis varė toliau:

- Aš jo nepažinojau, nepažinojau aš dievo avinėlio. Bet jis eina paskui mane ir stovi aukščiau už mane, kadangi buvo prieš mane.

- Tu jau apie tai kalbėjai, - kažkas pastebėjo.

- Na tai kas? Aš ir vėl pasakysiu. Ir jeigu paklausite, kodėl krikštiju vandeniu, tai žinokite: todėl, kad šis avinėlis apsireikštų Izraeliui.

Aplink Joną pradėjo telktis minia. Smalsuolių artumas pakurstė Krikštytoją ir jis vis labiau karščiavosi.

- Aš mačiau šventąją dvasią, - rėkė Jonas, - mačiau, mačiau ją! Iš dangaus nusileido karvelis, atsitūpė ant avinėlio ir

pasiliko ant jo. Galiu prisiekti, kuo tik norite, kad jo nepažinau. Bet tas, kuris mane siuntė krikštyti, sakė man: "Ant ko pamatysi dvasią nusileidžiančią ir pasiliekančią ant jo, tas krikštys šventąja dvasia" (Jono 1, 29 - 34).

Niekam nė į galvą neatėjo, kad Jonas turi galvoje Jėzų ir publika pradėjo skirstytis, šiaip ir taip aiškindama Krikštytojo beprotybę.

Kitą dieną Jonas Krikštytojas vėl buvo toje pačioje vietoje su dviem Galilėjos žvejais: Andriejumi ir Zebediejaus sūnumi Jonu. Pastarasis buvo dar visai jaunas vaikinukas ilgais šviesiais plaukais - tikras gražuolis.

Pro šalį praėjo Jėzus. Šį kartą Krikštytojas pirštu parodė Marijos sūnų ir vėl užtraukė savo giesmę be galo:

- Pažvelkite į šį šviesų šateną. Tai ir yra tasai dievo avinėlis, apie kurį visą laiką kalbu.

Jonas ir Andriejus paliko Krikštytoją ir nusekė paskui Jėzų. Jėzus atsigręžė ir matydamas, kad jie seka iš paskos, paklausė;

- Ko jūs ieškote?

Jie atsakė:

- Tu tik pasakyk mums, kur gyveni?

- Na, jeigu taip, tai eikite su manimi, - tarė Jėzus.

Atvedė juos į apleistą lūšną, kur kartais nakvodavo ir jiems įėjus vidun, tvirtai uždarė duris. Buvo ketvirta valanda po pietų.

Kas dėjosi lūšnoje, evangelijoje nieko nepasakyta. Apie ką Žodis kalbėjosi su pirmaisiais dviem savo priedėliais, lieka paslaptis.

Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Andriejus ir gražuolis Jonas susižavėjo savo naujuoju pažįstamu. Andriejus papasakojo apie jį savo broliui Simonui irgi žvejui ir atvedė jį pas Jėzų.

Jėzus kreipėsi į Simoną šitokiais žodžiais:

- Tu Simonas, ar ne tiesa? Tai va, nuo šios dienos aš pakeičiu tavo vardą - vadinsiesi Petru, tai yra "akmeniu", "uola".