Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- O kas toliau?

- Gėrė jie be saiko, o kai nebeliko nė lašo, dailidė pats padarė vyno...

- Padarė vyno?! Iš ko gi?

- Iš vandens.

- Suprantama: nudažė kuo nors vandenį, kaip daro visi smulkūs prekybininkai.

- Kur tau? Sako, jis daugiau nieko neturėjo, tik gryno vandens...

- Iš kur žinai? Ar pats buvai vestuvėse?

- Pats nebuvau, bet man pasakojo apie tai Nabajus, o Nabajus sužinojo iš Matusalio, tas - iš Josijo, Josijas sužinojo iš

Gedeono, kuriam apie visa tai papasakojo pusbrolis Girkanas.

- Oho! Juk tasai Girkanas yra jaunosios, tos rudaplaukės Noamos, dėdė?

- Taigi, taigi.

- Bet kad juo negalima tikėti! Jis baisus girtuoklis. Matyt, prisiplempė, kaip visada, o jau tada jį dailidė įtikino, kuo tik norėdamas!

- O ką tu manai, visai galimas daiktas! Antra vertus, ten visi buvo geri...

- Ką čia kalbėti! Tas Jėzus tiesiog pasijuokė iš jų ir viskas!

Tasai, stebuklas - paprasčiausia jo apgavystė.

Taigi Kanos stebuklas išjudino visus Nazareto liežuvius, tačiau atsirado nemažai ir tokių žmonių, kurie juo abejojo, gūžčiojo pečiais.

Tai aiškiausiai matyti evangelijoje.

Jonas, vienas iš Kristaus mokinių, dalyvavęs vestuvėse, negali nuslėpti apmaudo kiekvieną kartą, kai tenka jam kalbėti apie nazariečius.

Antai jis rašo: "Ar gali būti kas gero iš Nazareto?" (Jono 1, 46). Tokios pat nuomonės buvo ir Baltramiejus.

Išvada: jei neskaitysime svečių, buvusių vestuvėse, bet, deja, nepasirūpinusių palikuonims papasakoti savo įspūdžius ir dar Jono, tai garsusis vandens pavertimo vynu triukas niekam nekelia pasitikėjimo.

Jėzus greit pamatė, jog Nazarete su savo repertuaru neturės pasisekimo ir paskubėjo dingti iš to miesto, kur jį visi kiaurai pažino.

Jis nuvyko prie Genezareto ežero: ten ir gamta buvo gražesnė ir žmonės paprastesni. Be to, aplink ežerą buvo daugybė užmiesčio vilų, kuriose gana linksmai leisdavo laiką Galilėjos gražuolės, o mūsų nutrūktagalvis Jėzus irgi nesišalindavo jaunų ir dailių nusidėjėlių. Ypatingai tokiomis gražuolėmis garsėjo ežero pakrantės miestai Kaparnaumas, Magdala ir Tiberiada. Pagaliau ir patys Genezareto krantai buvo itin patogūs Jėzaus pamokslams. Kristus įlipdavo į laivelį ir atsisukęs į susirinkusius krante žioplius, sapaliodavo visokius niekus. Pasirodžius to meto policininkams, jis kaip mat pakeldavo inkarą ir visomis burėmis pasileisdavo į priešingą krantą.

Pirmą sustojimo vietą Kristus pasirinko kurortiniame Kaparnaumo mieste, bet čia jis neilgai užtruko.

Nusprendęs, kad Kanos istorija jau pamiršta, Jėzus užsimanė šį kartą pasireikšti pačioje Jeruzalėje. Artėjo Velykos; iš visų Galilėjos pakraščių karavanai traukė į šventąjį miestą, Jėzus ir penki jo draugai kartu su kitais pavargėliais, šventeivomis ir valkatomis prisijungė prie vieno tokio karavano.

Atvykęs į Jeruzalę, Jėzus pirmiausia sumanė aplankyti šventyklą. Žmonių joje buvo sausakimšai. Norėdamas atkreipti dėmesį kokiu nors skandalingu išsišokimu, geresnės vietos niekur nebūtum radęs. O Kristus galvoje jau turėjo kažkokį sumanymą.

Šventykla tuo metu buvo pilna prekybininkų, pardavinėjančių visokiausius daiktus, reikalingus aukojimams, Šventoriuje, aikštėje, gretimose gatvėse ir net prie pačių šventyklos durų buvo priversta visko, ko tik galėjo prireikti pamaldoms. Panašiai kaip mūsų dienomis aplink bažnyčias ir šventoriuje tikintiesiems įrengiamos tikros religinio kulto reikmenų turgavietės, taip ir Kristaus laikais pirkliai siūlydavo maldininkams įstatymo reikalaujamas aukas. Šiuo metu prekiaujama įvairiomis žvakėmis, paveikslais, rožančiais, visokiomis relikvijomis, paveikslėliais su karštų maldų tekstais, religine literatūra ir kitokiais niekais, kuriuos apsukrūs prekininkai įbruka naiviems žmonėms, tikintiems, kad visa tai padės nusikratyti nuodėmėmis. O tada buvo prekiaujama balandžiais ir jaučiais bei avimis; pirmuosius pirkdavo aukoms vargšai, pastaruosius - turtingieji. Avinėlis kruvinajai aukai buvo skiriamas tik per Velykų šventes. Žydai, gyvenę tolimuose miestuose ir atvykdavę į Jeruzalę kartą metuose, taupydavo visas savo dievobaimingumo atsargas šiai didžiajai religinei šventei. O jau tada vienu atsikvėpimu įvykdydavo visus įžadus, susikaupusius per dvylika mėnesių ir atbelsdavo visas maldas. Nuo to laiko, kaip matote, mažai kas tepasikeitė.

Norint įsivaizduoti, kas dėjosi per Velykas aplink Jeruzalės šventyklą, užtenka pabuvoti Paryžiaus Panteone per šventosios Genovaitės atlaidus.

Tai būdavo paprasčiausias turgus, kur prisirinkdavo visokių žmonių - netrūkdavo net pinigų keitėjų. Pagal Biblijos nuostatus (Išėjimo 30, 11 - 16), kiekvienas turėdavo mokėti duoklę kunigams, kaip "užmokestį už savo dūšią". Tačiau, kai Palestiną nukariavo romėnai, žydiškieji pinigai virto retenybe ir daugumas maldininkų turėdavo tik monetų su ciesoriaus atvaizdu, Suprantama, tokių pinigų negalima buvo duoti viešpačiui dievui. Dėl to žydų kunigai prie įėjimo į šventyklą įsteigė pinigų keitimo kontoras. Kaip matyti, tuometiniai kunigai buvo nekvaili! Už mainų teisę jie reikalaudavo sumokėti sidabrinę monetą, kurią begėdiškiausiai pasiglemždavo.

Kaip tik ten ir atėjo Jėzus su savo svita.

- Nieko sau! - burbtelėjo Simonas - Petras, išsproginęs akis. - Tai bent pinigo - kaip žvyro! O mes tuo tarpu neturim nė skatiko.

- O jaučių kiek, o avinų! - pridūrė Andriejus.

- Kad taip mums bent vieną aviniuką pasimovus ant iešmo! - įsisvajojo Baltramiejus.

- Mielai nupeščiau porelę balandžių, - reikšmingai tarė Jonas.

Šešetas bastūnų susižvelgė.

- Dėmesio! - pasakė Jėzus. - Ir pasisaugokite spūsties!

Tai taręs, čiupo pundą virvių ir kaip patrakęs puolė į patį prekiautojų vidurį. Šauniai darbuodamasis kojomis, jis išvartė keitėjų stalus, jų pinigai skambėdami pabiro žemėn. Tuo pat metu jis kuo pakliūva tvatijo jaučius, avinus, avis ir ėriukus, kurie mekendami ir bliaudami dūmė nuo jo tolyn. Kai dėl balandžių, kuriems Jėzus buvo giminė iš tėvo pusės, tai jis laužė jų narvus, šaukdamas visa gerkle:

- Lauk iš čia, besarmačiai verteivos! Jūs išniekinate maldos namus! Jūs paverčiate juos vagių lindyne!

Kilo peštynės. Gindamasis vienas, Jėzus būtų gavęs kaip reikiant, prekiautojai būtų jam gerai išvanoję šonus. Vienas žmogus, kad ir stipriausias, negali atsilaikyti muštynėse prieš kelis šimtus įniršusių prekiautojų, kuriems palankiai nusiteikusi minia. Ir atvirkščiai, šutvė perėjūnų, sukėlusių evangelijoje aprašytą skandalą, lengvai galėjo didinti paniką, beveik niekuo nerizikuodama. Nėra abejonės, kad taip viskas ir buvo.

Jėzus pats prisiėmė sunkiausią šio puikaus sumanymo dalį, o jo penki bičiuliai ir kiti valkatos, su kuriais susipažino jau Jeruzalėje, jam padėjo.

Proga šiam skandalui buvo neblogai sugalvota.

Tarp mūsų kalbant, tai buvo tik dingstis. Ir štai kodėl aš taip manau: Jėzus buvo dievas, dėl to nesiginčiju; būdamas dievas, jis turėjo aiškiaregystės dovaną ir iš anksto žinojo, kad krikščionių kunigai prekiaus devocionalijomis savo bažnyčių šventoriuose lygiai taip pat, kaip darė žydų kunigai Jeruzalės bažnyčios šventoriuje. Būdamas dievas, Jėzus tebegyvena ir dabar ir jis visagalis - čia nėra abejonės. Gyvendamas jis mato, kad dabartiniai krikščionių kunigai turi tą pačią komercinę gyslelę, kaip ir anų laikų žydų kunigai. Ir jeigu visagalis Jėzus vis dėlto nesumala į dulkes rožančių ir škaplierių pardavėjų, savo prekėmis užvertusių bažnyčių šventorius, vadinasi, jis mano, kad prekyba neišniekina jo dieviškųjų namų. Žinodami Jėzaus dievystę, aiškiaregystę, amžinumą ir visagalybę, turime drąsiai daryti išvadą, kad balandžio sūnus tiktai suvaidino komediją, išvydamas iš Jeruzalės bažnyčios prekiautojus ta dingstimi, kad šventoje vietoje tariamai nedera prekiauti tikybiniais reikmenimis.