Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Šitaip Jėzus padarė, norėdamas išgarsėti Judėjos sostinėje, o kartu ir įsigyti pinigų bei maisto savo mokiniams.

Kai apstulbinta minia kiek atsitokėjo, kai kurie kreipėsi į pašėlusį bastūną, klausdami, kodėl jis taip padarė.

- Kodėl?! - išdidžiai atrėžė Kristus. - Argi aš turiu duoti jums ataskaitą? Aš juk Mesijas, po šimts pypkių!

- Mesijas? - nustebo žmonės. - O kaip tu įrodysi?

- Labai paprastai: sugriaukite šią šventyklą, o aš apsiimu ją per tris dienas atstatyti.

- Tai bent gražiausia! - sušuko žydai. - Šitą šventyklą statė keturiasdešimt šešerius metus, o tu ketini pastatyti per tris dienas? Kuo gi tu mus laikai? (Jono 2, 18 - 20).

- Savo žodžių aš neatsiimu, - atsakė Jėzus. - Kas nori lažintis?

Šį kartą Kristaus žodžiai buvo sutikti kapų tyla. Žodis triumfavo ir jam net nebeprireikė daryti stebuklo.

Reikia manyti, kad vien dėl malonumo pasiginčyti niekas nebūtų norėjęs griauti šventyklos. O, be to, jie neturėjo reikiamų instrumentų. Pagaliau griauti visuomeninius pastatus buvo draudžiama įstatymu.

O pinigų keitėjai ir avinų pardavėjai turėjo rimtesnių rūpesčių ir jiems nebuvo kada aiškintis, ko vertas mūsų herojaus pasigyrimas: vieni rankiojo savo monetas, kiti nusivijo išbėgiojusius galvijus.

Pasinaudodamas visuotiniu sąmyšiu, kilusiu dėl jo neapsakomos garbėtroškos, Jėzus pasislėpė minioje ir prisijungė prie savo mokinių, kurie, reikia manyti, laiko veltui negaišo.

21 SKYRIUS. Nikodemas

"Buvo tenai vienas žmogus iš fariziejų, vardu Nikodemas, žydų vyresnysis. Jis nakčia atėjo pas Jėzų ir jam kalbėjo: Rabi, mes žinome, kad tu atėjai nuo dievo, kaip mokytojas, nes niekas negalėtų daryti tų stebuklų, kuriuos tu darai, jei dievas nebūtų su juo." (Jono 3, 1 - 2)

Tikriausiai prisimenate fariziejų delegaciją, kurią sinedrionas buvo nusiuntęs pas Joną Krikštytoją. Prisimenate, jog tie delegatai grįžo į Jeruzalę, įsitikinę, kad skėrių ėdikas nuo Jordano pakrančių yra kuoktelėjęs.

Tad štai, teisybės dėlei turiu pripažinti, jog vieną fariziejų ėmė kamuoti abejonės. Niekam nieko jis nesakė, bet, sugrįžęs vakare namo, pradėjo save klausinėti.

- Kas jis? Nejau paprastas pusgalvis, tas Jonas? O gal tikrai turi dievo malonę? Gal jis juokdarys, kuris paisto visokias nesąmones? O gal pranašas kaip reikiant? Bet jis tai neigia, neigia taip pat, kad jis Elijas. Jis verčia vandenį rėčkomis žmonėms ant galvų ir skelbia, kad ateis ponas, kuriam, anot jo, nevertas esąs atrišti apavo dirželio. Kažin, ar tas ponas jau atėjo? Galima tikėti tuo Jonu ar negalima? Gal vertėtų pranešti kur reikia, kad tą vyruką nugabentų į pamišėlių namus? O gal nueiti pas jį ir pulti ant kelių, maldauti, kad pašlakstytų mano pakauši Jordano vandeniu?

Mūsų fariziejus visiškai nebežinojo, ką daryti. Jo vardas - Nikodemas. Šis vardas virto bendriniu: kai norima kam nors pasakyti, kad jis kvailas, paprastai sakoma: "Na ir Nikodemas gi tu!"

Išvydęs Joną Krikštytoją, Nikodemas ėmė jaustis kaip ant adatų. Slapčiomis jis žvilgčiojo į savo kamerdinerį, į sodininką, į virėją ir galvojo:

- O jeigu jis Mesijas? Jis man tarnauja, o aš, galimas daiktas, esu nevertas atrišti jam kurpių dirželio...

Paskui, atidžiai įsižiūrėjęs į savo tarną, jis ėmė galvoti apie save:

- Ak Nikodemai, Nikodemai! Kokių galų rodytis mesijui šitokiu laiku? Dar niekad tikėjimas dievu nebuvo toks tvirtas, kaip dabar, niekad žmonės nebuvo tokie pamaldūs. Kiekvienais metais per Velykų šventes bažnyčia sausakimša maldininkų, atvykusių iš visų Judėjos pakraščių. Ne, tikėjimas nė neketina mirti, vadinasi, Mesijas ateis vėliau.

Naktį, kai Nikodemas atsiguldavo į savo minkštą patalą, jo širdį vėl imdavo kamuoti abejonės ir jis užmigdavo, galvodamas apie Joną Krikštytoją.

Nuo to laiko neryžtingojo senatoriaus gyvenimas pasidarė nebepakenčiamas (tarp kitko, Nikodemas buvo taip pat ir žydų senato narys).

Ir štai, Jėzui šventykloje sukėlus aprašytą bakchanaliją, Nikodemas, išgirdęs apie tai, didžiai nustebo ir pamatė, kad šis įvykis labai sutampa su Jono Krikštytojo pranašyste.

- Žmogus, išvartaliojęs pinigų keitėjų stalus, - manė jis, - yra, be abejo, ypatingas žmogus ir ne kiekvienas išdrįs atrišti

jam kurpių dirželį.

Ir Nikodemas jau kelintą kartą iškėlė sau klausimą: o gal jis tikrai Mesijas?

Nikodemas nusprendė dėl visa ko paklausti patį Jėzų, ar tik ne apie į j kalbėjo pranašai.

Vis dėlto, nors ponui Nikodemui ir labai rūpėjo išaiškinti abejones, jis anaiptol nenorėjo susikompromituoti: palaukė nakties ir tik tada išvyko pas Jėzų.

Jam pasisekė - evangelija nenurodo, kokiu būdu - surasti mūsų bastūno buveinę ir jis pasibeldė į duris.

Laikydamas save diplomatu, Nikodemas nepradėjo pokalbio klausinėjimais. Jis ketino viską išgauti iš dailidės, išprovokuodamas jį patį atvirai pasisakyti.

Nikodemas nusilenkė Jėzui iki žemės ir pavadino jį "rabi".

Žydų kalboje buvo du žodžiai, prasideda "ra": vienas jų reiškė aukščiausią pagarbą, o kitas, priešingai, buvo pikčiausias keiksmas. Tie žodžiai - "rabi" ir "raka"*.

*Rabi (hebr.) - mokytojas. Raka - senovės hebrajų keiksmas. Pavadintas "rabi", žmogus jausdavosi tarytum gavęs didžiausią pagyrimą, o pavadintas "raka" - turbūt, blogiau, negu viešai apmuštas per veidą.

- Rabi, - saldžiu balsu kreipėsi į Jėzų Nikodemas, - mes visi žinome, kad tu esi mokytojas, atėjęs nuo dievo mūsų mokyti.

Visa Jeruzalė vienu balsu šlovina stebuklus, kuriuos tu darai visų mūsų pasitenkinimui. O kadangi tu darai stebuklus, vadinasi, su tavimi yra dievas.

Na, argi ne žavinga sukto senatoriaus diplomatija? Iki tol Jėzus dar nebuvo padaręs Jeruzalėje nė vieno stebuklo. Kol kas savo aktyve jis teturėjo vieną istoriją - įkaušusiems Kanos vestuvininkams buvo pavertęs vandenį vynu ir tuo mikliai atliktu triuku gerokai pralinksminęs netikinčiuosius nazariečius. Šiaip ar taip, jeigu šis pokštas ir buvo stebuklas, gandai apie jį dar nebuvo pasiekę sostinės. Nikodemas apie tai nieko nežinojo, bet, kad iš karto nusipelnytų Kristaus simpatiją, manė, jog pradžioje ne pro šalį truputį Jėzui pameilikauti.

Tačiau Nikodemas sutiko stiprų priešininką.

Jėzus įsisprendė ir atsakė:

- Tai labai miela iš tavo pusės. Bet aš žinau, ko tu čia atėjai:

nori gauti tikrų žinių apie mano misiją. Tačiau, mano drauge, norint išvysti dievo karalystę, reikia iš pradžių pasistengti iš naujo užgimti.

Atsakas, kaip matote, gana miglotas. Nikodemas visiškai nieko nesusigaudė.

- Atleiskite, - tarė jis, - bet aš nelabai suprantu šiuos žodžius. Kaipgi gali žmogus gimti, jeigu jis jau senas? Nejau gali sugrįžti į motinos įsčias, kad paskui antrą kartą ateitų į pasaulį?

Jėzus vos ištvėrė nesusijuokęs.

"Na ir mulkis! - galvojo jis. - Nesupranta užuominų! Nieko nepadarysi, teks jam padėti." Ir jis pasakė:

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau tau, mieliausias Nikodemai, jeigu kas neatgims iš vandens ir dvasios, tas negalės įeiti į dievo karalystę.

- Iš vandens?..

- Žinoma, iš vandens ir dvasios.

- Kaipgi tai suprasti?

- Čia ir yra visas dalykas: mano pusbrolis Jonas tavęs neįmurdė į vandenį, balandis nepapūtė į tavo plikę, todėl tu ničnieko ir nenutuoki. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš dvasios, yra dvasia.

Nikodemas išpūtė akis.

Jėzus kalbėjo toliau:

- Nesistebėk tuo, ką tau pasakoju. Čia labai rimti dalykai. Kartoju, kad tau reikia iš naujo gimti. Balandis pučia, kur užsimano ir jūs girdite jo balsą, bet nežinote, iš kur jis ateina ir kur nueina. Taip būna kiekvienam, kuris gimsta iš balandžio.