Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Simonas sutiko, kad jį vadintų Akmeniu.

Kitą dieną vis ten pat, Jordano pakrantėje, Jėzus sutiko ketvirtą galilėjieti, vardu Pilypas. Jis buvo kilęs iš Betsajidos, iš to paties miestelio, kaip Andriejus ir Simonas - Petras.

- Eik paskui mane, - tarė jam Jėzus. - Kas mane myli, tas eina paskui mane.

Pilypas nuėjo paskui Jėzų.

Pagaliau, primygtinai prašant Pilypui, prie šios nedidelės kompanijos prisidėjo dar toks Natanaelis, Tolmajaus sūnus (Bar - Tol - maj), ta proga pavadintas Baltramiejum.

Kai jį pristatė Jėzui, Mesijas tarė:

- Čia tai iš tiesų tikras žydas! Man patinka šis vaikinas!

- Klausyk, iš kur tu mane pažįsti? - pasidomėjo Baltramiejus.

- Aš tave mačiau.

- Kada gi?

- Prieš tai, kai tave pašaukė Pilypas.

- O kur?

- Kaip kur? Po figmedžiu (Jono 1, 48 - 50).

- Čia tai bent! - sušuko Baltramiejus. - Tu iš tikrųjų šaunuolis! Guldau galvą, jog tu esi dievo sūnus, Judėjos karalius.

Jėzus kalbėjo toliau:

- Tave tai stebina, mielasis? Tu patikėjai dėl to, kad pasakiau matęs tave po figmedžiu. Bet čia tik niekai: truputėlį palauk ir tu ne tokių dalykų pamatysi!

- O ką gi aš galiu pamatyti? - susidomėjo Baltramiejus.

Visi kiti mokiniai irgi smalsiai žiūrėjo į Kristų.

- Tu pamatysi... jūs pamatysite atvirą dangų ir dievo angelus, įžengiančius ir nužengiančius ant manęs (Jono 1, 50 - 51).

Iš anksto grožėdamiesi tokiu nuostabiu reginiu, mokiniai ėmė šokinėti iš džiaugsmo.

Taip Jėzus subūrė apaštalų branduolį. Jame buvo Andriejus, Jonas, Simonas - Petras, Baltramiejus ir Pilypas.

Žodis pasipildė penkiais priedėliais - mokiniais, kurie savo ruožtu pritraukė naujų sekėjų.

19 SKYRIUS. Dievas vestuvėse

"Tą stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje; taip jis apreiškė savo garbę ir jo mokiniai tikėjo į jį." (Jono 2, 11)

Su šiuo nedideliu penkių mokinių būreliu Kristus leidosi į kelionę. Pirmiausia jie patraukė Nazareto link. Nei ekipažo, nei arklių neturėjo, todėl, pernakvoję vieną kartą Sicheme, kitą - El Ganime, jie pėsčiom perėjo Esdrelono lygumą ir šiaip taip pasiekė niekuo neišgarsėjusį miesteliuką, kur gyveno Jėzaus šeima.

Mūsų keleiviai - to nereikia pamiršti - kišenėje neturėjo nė skatiko: visi šeši buvo metę savo lūšnas ir nelabai pelningus, bet užtat dorus amatus ir nusprendę nuo šiol gyventi gailiaširdžių mulkių sąskaita. Jie, be abejo, uždėdavo kontribuciją pakeliui pasitaikančioms vištidėms ir sodams, tad jų žygio bendram stalui niekad netrūkdavo ko nors pasigardžiuoti.

Be to, jie pasikliovė šiokia tokia savo nazariečių bičiulių parama, bet, nuvykę į vietą, Jėzaus šeimos nerado namie - visi buvo išėję į vestuves.

- Puiku, - tarė Jėzus, - eikime ir mes į vestuves.

Ir jie išvyko į Kaną už kokių keturių kilometrų nuo Nazareto, kur kuklūs amatininkai tekino dukrą.

Judėjoje vestuvės būdavo didelis įvykis, todėl ir neturtingos šeimos jas švęsdavo labai iškilmingai ir prašmatniai.

Jėzus ir penki jo palydovai pataikė į pati iškilmių įkarštį. Visos įprastinės apeigos buvo jau baigtos ir ūžė vestuvių puota. Mūsų bastūnai atvyko kaip tik laiku: jiems pasitaikė gera proga atsakančiai išgerti ir užkąsti vien už ačiū, juoba kad vestuvių balius kartais trukdavo kelias dienas.

Nejausdami sąžinės priekaištų, jie prisiplakė prie kviestinių svečių, o namų šeimininkas, nenorėdamas jų gėdinti ir trikdyti linksmybės, apsimetė nieko nepastebįs.

Marija norėjo Jėzų motiniškai sudrausti, bet šis, pasižymėdamas nė kiek ne didesne sūniška pagarba, kaip ir išauklėjimu, gana aštriai ją pertraukė:

- Kas man ir tau darbo, moteriške?

Jono evangelija (2, 4) pateikia šiuos atžarius žodžius taip ramiai, tarsi paprasčiausią ir natūraliausią sūnaus atsakymą mamytei.

Beje, atkreipkite dėmesį: šie žodžiai rodo, kad Jėzus buvo ne tik stačiokas, bet ir visiškai neišauklėtas žmogus. Juozapui Jėzus gal ir būtų galėjęs pasakyti: "Tarp mūsų nėra nieko bendra." Bet leptelėti tokį žodį tikrai motinai?! Tai jau iš tiesų kvailumo ir chamiškumo pavyzdys!

Aš klausiu visus tėvus ir motinas: ar už tokį išsišokimą nereikėtų gerai sudrožti per sprandą?

Pateisinti Jėzų gali tik viena aplinkybė: tikriausiai, eidamas į salę, jis jau buvo per daug išmetęs ir nuo to jam ūžė galva.

Pagaliau ar ne vis tiek? Kaip ir daugumas moterų, Marija turėjo vieną silpnybę: ji tiktai kreipėsi į šeimininką ir tarnus, sakydama:

- Gerai, netrukdykite jam, tegu daro, ką norėdamas.

Ir štai visa šventoji kompanija susėdo už bendro stalo. Andriejus, Simonas, Jonas, Pilypas ir Baltramiejus, kurių anksčiau niekas nė matyte nebuvo matęs ir kurių niekas nebuvo kvietęs, nesivaržydami užėmė pačias garbingiausias vietas.

Kalbos nėr, kad tokia publika kaip mat ištuštino visus butelius, o po kurio laiko svečiai ėmė reikalauti dar daugiau vyno.

Jėzui, kuriam irgi norėjosi praplauti gerklę, labai knietė parodyti visą savo galybę. Jis nusprendė paleisti į darbą savo dievystę ir padaryti stebuklą.

Puotos salėje buvo šeši akmeniniai indai; baigiantis pokyliui, juos pripildavo vandens, kad svečiai galėtų nusiplauti rankas.

Kristus pasišaukė tarnus ir tarė jiems:

- Pripildykite indus vandens.

Tarnai pripylė juos sklidinai.

- O dabar semkite iš jų ir neškite svečiams.

Tarnai padarė, kaip jis liepė.

- Ir - o stebuklas! - vanduo pavirto vynu ir dar kokiu

vynu!

Jaunosios tėvas pamanė, jog tai žentas paruošė svečiams tokią staigmeną ir kreipėsi į savo naująjį giminaitį:

- Žaviuosi jumis! Jūs elgiatės ne taip, kaip kiti! Paprastai iš pradžių svečiams duoda gero vyno, o paskui, kai įkaušta, pakiša bet kokio raugalo, manydami, kad dabar jie viską išmauks.

Jūs, priešingai, iš pradžių pavaišinote geru vynu, o dabar įpylėte dar geresnio. Tai pagirtina, drauguži, labai pagirtina! Aš jus gerbiu. (Jono 2, 10).

Bet jaunikis puikiai žinojo, kiek jis turėjo butelių vyno; jis negalėjo nepripažinti, kad keliaujantis dailidė pasielgė garbingai: staiga paprastą vandenį pavertęs puikiausiu vynu, jis su kaupu atsilygino ir už save ir už savo nekviestus bičiulius. Tuo būdu, Jėzus, į kurį iš pradžių visi po truputį šnairavo, susyk pasidarė iškilmių didvyris.

Jėzaus dėka geriausios rūšies vynas liejosi upeliais. Visi šauniai nusitašė ir išsiskirstė namo įsismaginę kaip reikiant.

Taigi pirmuoju savo stebuklu Kristus pasitarnavo ne kam kitam, o girtuokliams.

20 SKYRIUS. Skandalas Jeruzalės bažnyčioje

"Žydų Velykos buvo arti ir Jėzus nuėjo į Jeruzalę. Jis rado šventykloje parduodančių jaučius, avis ir karvelius ir sėdinčių pinigų mainininkų. Pasidaręs tarsi rimbą iš virvelių, jis išvarė visus iš šventyklos, taip pat avis ir jaučius, išbarstė mainininkų pinigus ir parvertė stalus." (Jono 2, 13 - 15)

Galite įsivaizduoti, kokį triukšmą sukėlė pasakojimai apie ši stebuklą Nazarete. Tačiau Jėzaus žemiečiai nelabai norėjo tikėti jo stebuklų darymo galia.

- Ar girdėjote, - kalbėjosi nazariečiai rytojaus dieną po vestuvių Kanoje, - ar girdėjote apie Jėzų, dailidės sūnų?

- Na? Turbūt, vėl kokį pokštą iškrėtė?

- Vakar jis nei iš šio, nei iš to ėmė ir atidrožė į vestuves pas Eleazarą...

- Nė kiek tuo nesistebiu, nes žinau, koks jis akiplėša!

- Tai dar ne viskas: jis atsivedė kažkokius penkis draugus.

Nežinia, kur su jais susipažino; vadina juos savo mokiniais...