Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Patikslinkime kai kurias datas ir truputį paerzinkime krikščioniškosios legendos šalininkus. Remiantis nepaneigiamais istoriniais dokumentais, nustatyta, jog Erodas mirė 750 metais nuo Romos miesto įkūrimo, balandžio mėnesį*.

*Istoriko Žoseva darbai nepalieka jokių abejonių dėl Erodo mirties datos tikslumo. Neklaidingųjų popiežių įsakymu, krikščioniškosios eros pradžia priimta laikyti Kristaus gimimo metus, kurie irgi sutinkamai su šventųjų tėvų nuomone, atitinka 753 - uosius metus pagal romėniškąjį laiko skaičiavimą.

Vadinasi, nuo Erodo mirties iki Kristaus gimimo praėjo devyni 750 - ųjų metų mėnesiai, visi 751 metai, visi 752 metai ir be šešių dienų 753 metai, tai yra iš viso beveik ketveri metai.

Bažnyčia dar teigia, kad Jėzus pradėjęs pamokslininkauti, turėdamas trisdešimt metų, pamokslininkavęs trejus metus ir miręs trisdešimt trejų metų amžiaus. Čia atrodo viskas aišku..

O štai kas pasakyta Luko evangelijoje: "Penkioliktaisiais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Pontijui Pilotui valdant Judėją, Erodui* gi esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui Iturėjos ir Trakonities krašto tetrarchu, Lizanijui Abilėnės tetrarchu, po vyriausiais kunigais Annu ir Kajipu, viešpaties žodis pasigirdo Zakarijo sūnui Jonui tyruose"** (3, l - 2).

*Kalbama apie Erodą Antipą. Šis Erodas Antipas buvo vienas iš Erodo Didžiojo sūnų, to paties Erodo, kuris, praėjus ketveriems metams po savo mirties, stengėsi nužudyti kūdikėlį Jėzų.

**Tiberijus Klaudijus Neronas - antrasis Romos imperatorius. Pradėjo valdyti 14 m. e. m. Mirė 37 m. Tuo būdu evangelijose aprašomi įvykiai dėjosi tada, kai Tiberijus buvo imperatoriumi. Tačiau šaltiniai nė vienu žodžiu neužsimena apie evangelijose aprašomus įvykius. Ne tiktai Jėzaus mirtis niekur neminima, bet nekalbama nė apie stebuklus, tariamai įvykusius po Jėzaus mirties (saulės užtemimas, žemės drebėjimas ir t.t.), nors apie tokius reiškinius būdavo tuojau pranešama į Romą. Visos bažnytininkų pastangos surasti žiniose apie Tiberijų kokių nors duomenų, patvirtinančių Jėzaus egzistavimą, liko tuščios.

Pontijus Pilotas - Romos prokuratorius (vietininkas) Judėjoje nuo 26 iki 36 m. Tai, kad Piloto valdymo laikų dokumentuose visai neminimas Kristus, patvirtina šios asmenybės mitiškumą.

Evangelijų liudijimas apie du vyriausius kunigus, Aną ir Kajipą, labai neįtikimas, nes pagal judėjų religijos nuostatus vienu metu galėdavo būti tik vienas vyriausias kunigas. Be to, Naujasis testamentas teigia, kad Jonas pradėjęs pamokslus sakyti tik keletą mėnesių prieš pirmą viešą Jėzaus pasirodymą.

Antra vertus, yra žinoma, kad Tiberijaus įpėdinis Augustas mirė 767 metų rugpjūčio 19 dieną nuo Romos miesto įkūrimo; vadinasi, penkioliktieji Tiberijaus valdymo metai prasidėjo 781 metų rugpjūčio 19 dieną ir tokiu būdu išeina, kad Jėzui tada buvo ne trisdešimt, bet tik dvidešimt aštuoneri metai.

Iš to matome, kad evangelija, nors ir būdama šventosios dvasios padiktuota ir šį kartą aiškiai pati sau prieštarauja. Jei sakysime, kad Kristus pradėjo savo veiklą trisdešimties metų, tai reiks pripažinti, kad jis yra gimęs porą metų prieš krikščioniškosios eros pradžią. Na, argi tai neįdomu?

Bet kam gaišti laiką su tokiomis smulkmenomis? Verčiau grįžkime prie Jono, Zakarijo sūnaus.

Jonas iš mažų dienų mėgo trainiotis be jokio darbo. Jis ne - žaisdavo su savo vienmečiais, bet kiūtindavo į dykumą ir ten kalbėdavosi patsai su savimi. Ta jo dykuma buvo nedirbama žemė tarp Hebrono ir Jeruzalės - kalvų virtinė ir joje šen bei ten išsimėtę sausi nederlingi kloniai. Tik skurdūs krūmokšniai kiek įvairino šiuos nuobodžius klintynus, kurių akinamas baltumas vargindavo akis. Tačiau, artėjant prie Negyvosios jūros, nebeaugo net ir tokia skurdi augmenija: ten viešpatavo jau visiška nykuma.

Taip atrodė dykuma, kurioje Jonas išbuvo iki trisdešimties savo amžiaus metų. Kyla klausimas: kuo gi jis ten maitinosi? Gal būt, dievas Sabaotas siuntinėjo jam iš dangaus keptas putpeles? Evangelistas Matas sako, kad Jonas misdavęs vien tiktai rūkytais skėriais*.

*"Pats gi Jonas vilkėjo apdaru iš kupranugario plaukų ir buvo susijuosęs savo strėnas šikšniniu diržu, o jo valgis buvo skėriai ir miškinis medus" (Mato 3, 4). Retkarčiais keleiviai sutikdavo mūsų pakvaišėlį, papasakodavo apie jį vietos gyventojams ir nemaža smalsuolių eidavo pasižiūrėti to keistuolio, kuris nuo ryto ligi vakaro rėkavo dykumoje.

"Taisykite viešpaties kelią, - šaukė jis nenuilsdamas, - darykite jo takus tiesius. Kiekvienas slėnis tebūnie užpiltas, o kiekvienas kalnas ir kalnelis sužemintas; kas kreiva, tebūnie tiesu; kur nelygu, tebūnie lygūs keliai" (Luko 3, 4 - 5).

Be to, šventraštis nurodo, jog šis šventas žmogus niekad nesikirpo plaukų. Ilgos kasos, šikšninis diržas ir kupranugario kailis - toks buvo jo apdaras.

Įdomios Jono keistenybės šiek tiek jį išgarsino.

Pastebėjęs, kad žmonės juo domisi, Zakarijo sūnus įsikūrė Jordano pakrantėse. Jis ragino savo lankytojus įbristi ligi bambos į vandenį ir tada šliūkštelėdavo jiems ant galvos rėčkutę vandens. Ir visada atsirasdavo mėgėjų, kurie mielai sutikdavo dalyvauti šioje nekaltoje pramogoje.

Bet štai vieną kartą, prasiveržęs pro smalsuolių minią, savo pusbroliui prisistatė pats Jėzus. Jonas anksčiau niekad nebuvo jo matęs, tačiau iškart pažino.

- Kuo galiu patarnauti? - kreipėsi jis į Kristų.

- Kaip tai?! Aš irgi atėjau krikštytis, - atsakė Jėzus.

- Juokauk sveikas! - nustebo Jonas. - Aš pats turiu prašytis, kad mane pakrikštytum, o tu ateini pas mane?!

- Nesimaivyk, meldžiamasis, - pertraukė jį Kristus. - Kol kas krikštytojo pareigos priklauso tau, todėl ir krikštyk mane!

Jonas nusprendė, kad atsisakinėti būtų nemandagu. Jis paėmė Marijos sūnų ant rankų, įmurdė į vandenį, o paskui apliejo, kaip darydavo ir kitiems.

Kai Jėzus, purtydamasis ir prunkšdamas, išbrido iš Jordano,

dangus ūmai prasivėrė, iš ten purptelėjo balandis (beje, tai visai galėjo būti antis) ir atsitūpė Jėzui ant peties. Jonas išgirdo, kaip paukštytė aiškiai ištarė:

"Tas yra mano mylimasis sūnus, kurį aš sau pamėgau" (Mato 3, 17).

Deja, stebėję šią sceną žmonės negirdėjo balandžio balso. Kitaip jie čia pat vietoje būtų atsivertę į naują tikėjimą - tai aišku kaip diena. Vis dėlto, net ir pasirodžius stebuklingam paukščiukui - šventajai dvasiai, niekas neatsivertė. Dalykas tas, kad Jonas buvo vienintelis stebuklo liudininkas; visi kiti, matyt, užsikimšo ausis ir užmerkė akis.

Šventasis Justinas* priduria, jog po Jėzaus krikšto, Jordanas bematant virtęs ugnies upe (Dialogas su Trifonu, § 88).

*Justinas (apie 105 - 166 m.) - ankstyvosios krikščionybės teologas, parašęs apologiją "Pasikalbėjimas su žydu Trifonu", "Apologiją" ir veikalą apie ankstyvosios krikščionybės erezijas. Bet man kažkodėl atrodo, kad ugnies upė buvo pavirtusi punšo jūra ir visi gėrė to punšo, kiek tik jiems tilpo.

17 SKYRIUS. Kaip velnias susigundė dievą gundyti

"Jėzus, pilnas šventosios dvasios, sugrįžo nuo Jordano. Jis buvo dvasios vedžiojamas tyruose keturiasdešimt dienų ir buvo velnio gundomas. Tomis dienomis jis nieko nevalgė ir joms pasibaigus, buvo alkanas... Visam gundymui pasibaigus, velnias atstojo nuo jo iki laikui." (Luko 4, 1 - 2. 13)

Nėra labiau limpamos epidemijos, kaip kvailystė. Jonas Krikštytojas liguistai mėgo dykumą. Vos tik pasikrikštijęs, Jėzus ir pats kaip mat užsikrėtė šia manija. Jonas mito vien rūkytais skėriais, Jėzus nutarė jį šiuo atžvilgiu nurungti.