Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Erodas nusprendė laukti sugrįžtant žynių, bet šie, paklausę balso iš dangaus, nuėjo kitu keliu ir neužsuko į Jeruzalę.

Vis labiau ir labiau pykdamas, karalius Erodas galų gale ėmė baisiausiai šėlti. Jo įniršis buvo be galo, be krašto! Sudaužė visus indus, apskaldė tarnus, prikalbėjo stačiokiškų žodžių niekuo nedėtai savo pačiai, nusirovė kelis kuokštus plaukų ir netgi išsinarino ranką, kai per daug užsimojo, norėdamas trenkti į veidrodį.

Pasiėmęs budelį ir jo pagalbininką, jis nuvyko į Betliejų. Ten susišaukė įžymius piliečius.

- Ar nebuvo čia visai neseniai trys Rytų monarchai? - paklausė jis.

- O kaipgi, jūsų didenybe, buvo. Trys monarchai, raiti ant prašmatnių kupranugarių, jojo paskui kažkokią žvaigždę ir pasuko į tvartą.

- Į tvartą?

- Taigi, jūsų didenybe, į tvartą, kur buvo apsigyvenęs toks seniokas su žmona, neseniai pagimdžiusia kūdikį.

- Ar jūs tikrai žinote?

- Tikriausiai, jūsų didenybe, juk mūsų mieste nėra nė trijų tūkstančių gyventojų, - atsakė įžymieji piliečiai. - Mes čia visi vienas kitą pažįstame ir nejaugi jūs manote, kad galėjome nepastebėti trijų monarchų? Mes gerokai nustebome, pamatę, kaip trys karaliai ant kupranugarių iškilmingai pasuko arklidės link!.. Nujojo prie paties paprasčiausio tvarto, esančio oloje, kur paprastai laiko savo gyvulius piemenys ir neturtingi valstiečiai.

Erodas valandėlę susimąstė, o paskui klausinėjo toliau:

- Kur dabar tie trys keistuoliai karaliai, apsilankę pas tvarto gyventojus?

- To mes iš tiesų nežinome. Jie nieko neužkalbino, nieko neklausinėjo, nes visiškai pasikliovė savo žvaigžde; išnyko jie taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė.

- O tasai seniokas su savo žmona ir naujagimiu vis dar tebėra arklidėje?

- Ne, jūsų didenybe! Vieną gražų rytą arba, teisingiau sakant, vieną gražią naktį jie irgi dingo. Vienam vargšui šovė į galvą mintis palikti arklidėje asilą, tai jie ir tą asilą išsivedė.

Mes nieko nežinom, kas tai per šeimynėlė, bet, kaip atrodo, jie netikę žmonės.

- Gana! - burbtelėjo Erodas. - Jūs - man meluojate. Jūs slapstote tą nepaprastąjį kūdikį, dėl kurio trys karaliai buvo atkeliavę į Betliejų paskui savo žvaigždę.

- Prisiekiame tau, jūsų didenybe...

- O aš netikiu! Politiniais sumetimais aš suinteresuotas, kad tas kūdikis neišgyventų nė vienos nereikalingos sekundės ir man reikalinga garantija, kad jis nepaspruks iš mano rankų. Todėl ponas budelis ir jo pagalbininkas, kuriuos turiu garbę jums pristatyti, tuojau pat pradės žudyti visus Betliejaus berniukus iki dviejų metų amžiaus.

Pakilo riksmas. Įžymieji piliečiai ašarodami puolė prie karaliaus Erodo kojų. O jis buvo nepermaldaujamas.

- Budeliai! - sušuko jis. - Girdėjote mano įsakymą? Pradėkite vykdyti savo pareigą!

Budeliai tučtuojau ėmė krėsti du ar tris šimtus namų - tiek jų ir tebuvo miestelyje, - ir kai vakare saulė pasislėpė už horizonto, kruvinas darbas buvo jau baigtas: miestelyje, kuriame gyveno vos trys tūkstančiai žmonių*, žuvo, pasak bažnyčios, dvidešimt tūkstančių nekaltų berniukų.

*Betliejuje niekad nebuvo daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų - tai pats didžiausias jo gyventojų skaičius. Tuo tarpu dievas tėvas nė piršto nepajudino ir nesustabdė baisingų skerdynių. Nekaltųjų karaliaus rūstybės aukų likimas turėjo (taip bent man atrodo) ypatingai sudominti nors truputį širdies turintį teisėją. Visagalis dievas vienu kvėptelėjimu galėjo išgelbėti visus tuos mažyčius, kurie, šiaip ar taip kalbėsime, buvo visiškai nekalti dėl Kristaus gimimo. Tačiau dievas Sabaotas šį kartą nerado reikalo nužengti žemyn nuo savo debesies ir abejingai stebėjo kruvinas skerdynes.

13 SKYRIUS. Jėzus Egipte

"Erodui mirus, štai viešpaties angelas pasirodė sapne Juozapui Egipte ir tarė: Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną ir eik į Izraelio žemę, nes mirė, kurie ieškojo vaikelio gyvybės. Jis atsikėlęs pasiėmė vaikelį ir jo motiną ir atėjo į Izraelio žemę." (Mato 2, 19 - 21)

Nuo Betliejaus iki Egipto miesto Heliopolio, kuriame, kaip sako krikščionių padavimas, slėpėsi Juozapo šeima, yra geri keturi šimtai kilometrų. Be to, žinokite, kad bėgliams teko pereiti Arabijos dykumą pačioje plačiausioje jos vietoje, kur visai nėra kelių, kad jiems reikėjo eiti per smėlynus ir akmenynus, kur be kompaso (ar bent nerodant kelio stebuklingai žvaigždei) tiesiog neįmanoma nepaklysti, - ir jūs suprasite, kad bėgimas į Egiptą šventajai šeimai toli gražu nebuvo maloni pramoga.

Vis dėlto motinėlė - mergelė ir jos vyras nepaklydo. Jie ėjo ir ėjo sau tiesiai, o angelai kartas nuo karto rodė jiems kelią. Naktį jie apsieidavo be žibinto: "dieviškojo kūdikėlio kūnas skleidė aplinkui skaisčią šviesą".

Bet kaip išliko gyvas toje kelionėje per dykumą asilas, paimtas iš arklidės, - šito niekas nežino.

Bažnyčios nuomone, šventąją šeimą lydėjo įvairiausi stebuklai ir visaip lengvino kelionę. Savaime tiesėsi keliai, gaila tiktai, kad jie dingdavo, kai tik Juozapo šeimai pasidarydavo nebe reikalingi. Dykumos smiltys - irgi laikinai - virsdavusios derlinga žeme, kurioje vienai minutei pražysdavusios Jericho rožės. Vaisių šventajai šeimai būdavę pilna tiesiog kiekviename žingsnyje, šventas Juozapas be jokio vargo galėdavęs jais naudotis, nes medžiai patys nulenkdavę jam savo šakas.

Savaime aišku, kad tokiomis sąlygomis šventoji šeima galėjo lengvai pereiti nors ir dvi dykumas. Tuo labiau kad Arabijos liūtai, tigrai ir net slibinai (tais laikais slibinų dar buvo) ištisais pulkais atbėgdavo prie Jėzaus ir puldavo prie jo kojų, garbindavo jo dievystę.

Juozapo šeima Egipte apsigyveno Heliopolyje, arba One, dabar vadinamame Matariechu, aštuoni kilometrai nuo Kairo. Niekas nežino, ką veikė šventieji emigrantai ištremtyje. Ryškiausią tuometinio Jėzaus gyvenimo epizodą primena šiuo metu koptų vienuoliai Matarieche: jie už tam tikrą atlyginimą rodo maldininkams laukinį figmedį, kurį didžiai pagerbė dievo gimdytoja, pamaitinusi jo paunksnėje savo rubuiliuką.

Gal jūs pasakysite, kad tasai figmedis jau turėjo seniai nudžiūti? Kur tau! Jis žaliuoja kaip žaliavęs ir nepaisydamas tūkstančio devynių šimtų metų amžiaus, tebėra visame jaunystės žavume.

Kas netiki tokiais stebuklais, tegu nuvyksta į Matariecho vienuolyną ir pagyvena ten bent du ar tris šimtus metų, o aš luktelėsiu iš jo žinių.

Kitas stebuklas, kuriuo kiekvienas gali įsitikinti, niekur neišvykdamas, - tai stebuklas su datulėmis. Nusipirkite maišelį datulių ir suvalgykite jas. Kiekviename šio vaisiaus kaulelyje jūs pastebėsite mažą "O" raidės formos ratuką. Anksčiau datulės neturėdavo jokių "O" - kauleliai būdavo visiškai lygūs.

Atsitiko štai kas: kai Jėzui buvo pusantrų metukų, motina davė jam kartą datulių. Mažytis, iki tol veblenęs kažkokius nesuprantamus garsus, pamatęs datules, ūmai sušuko: "O, kokie puikūs vaisiai!" Nedidelis "O" datulių kauleliuose yra amžinas šio stebuklingo šūksnio priminimas.

Pasak švento Bonaventūros*, šventoji šeima ištrėmime gyveno septynerius metus. Per visą tą laiką Jėzuliuką globojo motina, maitindama jį savo krūtimis.

*Bonaventūra (1221 - 1274) - vienas žymiausių religijos veikėjų viduramžiais. Jis mokė, kad krikščionybės tiesas galima suvokti ne protu, bet dieviškuoju įkvėpimu. Bonaventūra paliko daugybę religinių - mistinių kūrinių. XV amžiuje buvo paskelbtas šventuoju, o XVI a. pavadintas vienu iš penkių pačių didžiausių bažnyčios "daktarų". Mergelės pienas - štai jums dar vienas stebuklas. Vaikiščias, kaip ir dera sūnui, žaisdavo tėvo darbo įrankiais, o tėtis, kaip ir dera tėvui, darydavo jam žaisliukus. Vienu žodžiu, Kristaus vaikystė, neskaitant keleto mažu stebukliukų, buvo tokia, kaip visų vaikų ir visai galimas daiktas, kad mažiukas savo dieviškuosius snarglius nusišluostydavo mamytės rankove arba sijono pakraščiu.