Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Beda, pramintas "garbinguoju" (Venerabilis) (673 - 735), anglosaksų mokytas vienuolis iš Nortamberlendo. Už istorinius veikalus jį Anglijoje vadino "istorijos tėvu." Jis parašė penkių tomų "Anglų bažnyčios istoriją", kurioje dėstoma Britanijos istorija nuo Juliaus Cezario laikų iki 731 metų.

Beda parašė daug Senojo ir Naujojo testamentų knygų komentarų, o taip pat daugelio bažnyčios šventųjų "biografijas", arba vadinamuosius "šventųjų gyvenimus." Taigi jie vadinosi šitaip: pirmasis - Melchioru, antrasis - Gasparu ir trečiasis - Baltazaru.

Beda Venerabilis, žinojęs apie juos nepalyginamai daugiau, negu visi keturi evangelistai kartu, pateikia mums daugybę įvairiausių žinių: "Melchioras buvo žilaplaukis senis su didele barzda. Atvirkščiai, Gasparas, kuris buvo jaunas, barzdos nenešiojo; jis buvo raudonodis. O Baltazaras priklausė juodajai rasei ir barzdos neskuto."

Kartą giedrą rudens naktį trys mūsų išminčiai buvo susirinkę vieno iš jų observatorijoje ir stebėjo dangaus šviesulius, stengdamiesi rasti kokią nors iki tol dar nežinomą kometą. Ūmai jie išvydo, jog dangaus skliaute pasirodė nepaprastai šviesi žvaigždė, kuri tuojau pat ėmė išdarinėti kažkokius keistus judesius. Stebėtojai apstulbo.

- Matote tą žvaigždę? - kreipėsi Melchioras į bičiulius. - Jinai juda, ar ne tiesa?

- Aha, slenka iš dešinės į kairę, o paskui iš kairės į dešinę, - patvirtino Baltazaras.

- Dar daugiau! - sušuko Gasparas. - Man rodosi, ji šoka polką!

Ką tai galėtų reikšti? - susimąstė žyniai.

Melchioras, kaip mokslo draugijos pirmininkas, iškėlė tokį pasiūlymą:

- Padarykime šitaip, bičiuliai: valandėlę nueikime kiekvienas į atskirą kabinetą ir ten tyliai, ramiai ir atsidėję išnagrinėkime šį reiškinį; paskui vėl susirinkime ir palyginkime savo apskaičiavimų rezultatus.

Taip jie ir padarė.

Per valandą trys mokytieji monarchai išmargino skaičiais krūvas pergamento. Per tą trumpą laiką jie išblyško ir pablogo - taip juos iškamavo darbas. Sugrįžę į didžiąją observatorijos salę, jie iškilmingai paklojo prirašytus pergamentus ant stalo, paskui netrukus vėl priėjo prie lango.

Mįslingoji žvaigždė vis dar mirgėjo prieš juos ir kaip patrakusi lakstė po dangų.

- Keista, labai keista, - burbėjo žyniai, vėl sėsdami prie stalo.

Pirmasis žodį tarė Melchioras:

- Aš apskaičiavau, kiek žvaigždė padaro šuolių per septyniolika minučių; tą skaičių padauginau iš 4228695, iš sandaugos atėmiau 5372. Liekaną padalijau iš 47. Po to dvidešimt devynis kartus dauginau, tiek pat kartų atėmiau ir dalijau, panaudodamas vis tą patį daugiklį, tą pati atėminį ir tą patį daliklį. Štai mano galutinis rezultatas.

Ir Melchioras parodė ilgiausią skaičių.

Gasparas ir Baltazaras buvo taip pat stropiai pasidarbavę ir atlikę daugybę matematinių apskaičiavimų su pirmu į galvą atėjusiu skaičiumi.

Tuo tarpu - argi ne stebuklas? - jų gauti rezultatai taškas į tašką sutapo su Melchioro rezultatu.

Išmintingieji monarchai susižvelgė ir visi trys vienu balsu iškilmingai pareiškė:

- Mūsų atlikti žvaigždės judėjimo apskaičiavimų rezultatai nenuginčijamai rodo, kad Jeruzalės apylinkėse šią žiemą gimsta naujas žydų karalius ir kadangi tas karalius yra dievas, mes turime vykti jo pagarbinti.

Koks puikus dalykas matematika! Ar gali būti geresnis dalykas už tiksliuosius mokslus?

Žiūrėkite, aš nė kiek neperdedu: pačioje evangelijoje pasakyta, kad ne angelas apreiškė žyniams Kristaus gimimą; iš žvaigždės judėjimo, iš jos slinkimo dangaus skliautu jie padarė išvadą, jog Jeruzalės apylinkėse ir t. t...

Kadangi pati žvaigždė nieko jiems nesakė, vadinasi, šios fenomenalios problemos raktą jie surado, darydami savo nepaprastus apskaičiavimus.

- Keliaukime pagarbinti naujojo žydų karaliaus, - dar kartą patvirtino savo nutarimą Gasparas, Baltazaras ir Melchioras.

Negaišdami laiko atsisveikinimui su savo žmonomis, jie išvyko į kelionę, nė nepagalvoję, kad, galimas daiktas, gana ilgą laiką nesant jiems namie, valstybės pasiliks be valdovų.

Kelionė truko keturis mėnesius. Pačioje vasario pradžioje trys monarchai atvyko į Jeruzalę.

Remdamiesi savo apskaičiavimais, mokytieji valdovai žinojo, kad Judėjoje turėjo gimti naujas karalius; tačiau tie apskaičiavimai nenurodė tikslios to stebuklingojo gimimo vietos. Bet jie turėjo labai gerą vadovą - tą pačią žvaigždę. Ji ėjo priešais, švietė jiems ir naktį ir dieną. Reikėjo tik sekti jai iš paskos. Taip ji atvedė žynius į Jeruzalę, praslinkus kelioms dienoms po to, kai Marija atliko apsivalymo apeigas ir atnešė kūdikį į šventyklą.

10 SKYRIUS. Žyniai garbina Jėzų

"Jie, išklausę karalių, iškeliavo. Ir štai žvaigždė, kurią buvo matę rytuose, ėjo pirm jų, iki atėjus sustojo viršuje vietos, kur buvo vaikelis. Pamatę žvaigždę, jie džiaugėsi labai dideliu džiaugsmu. Įėję į namus, jie rado vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę pagarbino jį. Paskui jie atidengė savo turtus ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros." (Mato 2, 9 - 11)

Atvykę į Jeruzalę, mūsų išminčiai sužinojo, kad naujas karalius gimė prieš šešias savaites. Jie iškeliavo tris mėnesius prieš jo pasirodymą pasaulyje.

Nesunku įsivaizduoti, kaip nustebo Jeruzalės gyventojai, pasirodžius prabangiam Rytų monarchų karavanui. Tokio prašmatnumo jie seniai nebuvo regėję. Vaikezai pasipylė į gatvę ir susižavėję spoksojo į kupranugarius, apdengtus gūniomis iš brangaus audeklo.

Žyniai pasisamdė gidą, kuris juos nuvedė pas karalių. Kadangi iš apskaičiavimų nebuvo aišku, kad naujai gimęs princas nieko bendra neturi su karaliaus Erodo šeima, tai jie tikėjosi rasti gerbiamąjį vaikelį pačiuose svarbiausiuose miesto rūmuose.

Karalius Erodas be galo nustebo, kai jo vainikuotieji kolegos, atvykę iš tolimų šalių, kreipėsi į jį gryniausia žydų kalba šitokiais žodžiais:

- Brangusis kolega, mes atvykome pasveikinti tavęs, laimingai sulaukus sūnaus.

- Kaipgi čia dabar?! - sušuko Erodas. - Mano žmona jau kuris laikas nieko nebegimdo!

- Vis dėlto, - atsiliepė Melchioras, - mums matematiniu tikslumu yra žinoma, kad prieš keturiasdešimt dienų gimė būsimasis žydų karalius. Jeigu jis nepriklauso tavo dinastijai, tai gal malonėtumei nurodyti, kur galima jį rasti?

- Klausykite, kokius čia niekus man paistote? - paklausė Erodas.

- Jūsų didenybe, mums pasirodė žvaigždė, stebuklinga žvaigždė, žvaigždė, kuri juda. Ji ir atvedė mus į šį kraštą. Jūs

juk suprantate, kad jei žvaigždė išdarinėja šitokius dalykus, tai tam yra rimtų priežasčių. Vienu žodžiu, esame tikri, kad kalbame teisybę. Mes nuodugniausiai ištyrinėjome mokslą apie dangaus šviesulius ir galime tik pakartoti savo klausimą: jeigu busimojo žydų karaliaus nėra šiuose namuose, tai sakyk, kur jis? Pamatęs, kad šie mokytieji valdovai kalba labai įsitikinę, Erodas sutriko. Jis pagalvojo sau vienas, kad tokie garbingi žmonės vargu ar būtų joję kupranugariais kažkur iš pasaulio krašto, vien tik norėdami iš jo pasityčioti. O kadangi Erodas manė, jog žydų karaliumi gali būti tik jo teisėtas įpėdinis, jį mirtinai išgąsdino mintis apie kažkokį paslaptingą konkurentą.

Tačiau, būdamas prityręs žmogus, jis neparodė jokio nerimo ir šypsodamasis atsakė žyniams:

- Brangieji išminčiai, jūsų praneštoji naujiena yra iš tikrųjų netikėta, bet ji mane labai nudžiugino. Malonėkite ir toliau sekti paskui savo žvaigždę, o suradę būsimąjį žydų karalių, grįžkite atgal į rūmus ir pasakykite man, kur yra jo rezidencija. Aš irgi būsiu laimingas, galėdamas padaryti vizitą jo šviesybei karališkajam kūdikiui.