Apie tai, kad Juozapui buvo lemta stebėtis, neverta nė kalbėti. Tačiau staigmenos jam tik prasidėjo.
Pirmiausia, iš visų aplinkinių kalvų ėmė plūsti piemenys, norėdami pagarbinti jo sūnų.
Gal jūs netikite, kad pačiame viduržiemy - juk šitie dalykai dėjosi gruodžio 25 dieną - po kalvas bastėsi piemenys? Taip, taip, malonūs skaitytojai, tai buvo tikrų tikriausi gyvi piemenys, tie, kurie ganė bandas šaltą žiemos naktį. Jus tai stebina? O tuo tarpu bažnyčia duoda garbės žodį, kad taip buvo.
Tie piemenys Betliejaus kalvose sergėjo avis. Staiga jie išvydo skaisčią šviesą. Dangus prasivėrė ir iš ten ėmė virste virsti angelai; jie pradėjo pūsti trimitus ir pakėlė neapsakomą triukšmą.
Triukšmas, matyt, buvo iš tiesų kurtinantis, nes, kaip sako šventas Lukas, piemenys "labai nusigando".
- Nebijokite, piemenys, - tarė jiems angelai. - Mes pasirodėme, norėdami paskelbti jums ir jūsų tautai didelį džiaugsmą. Tad klausykite: ką tik gimė išganytojas. Eikite šituo vieškeliu, paskui pasukite kairėn į trečią gatvę. Nepriėję per penkiasdešimt žingsnių iki šeštojo žibinto, pamatysite nedidelę daržinę, kurios durys bus praviros. Daržinėje išvysite jauną moterį, jautį, senį, asilą ir nuogą kūdikį. Tas kūdikis ir yra Mesijas. Ar skaitėte pranašų knygas? Žinoma, kad neskaitėte, juk esate neraštingi. Bet tai nesvarbu: žinokite, kad pranašai pranašavo Mesijo atėjimą; visas pasaulis jo laukia ne nuo vakar dienos, o jau keturi tūkstančiai metų. Šiandien ilgai lauktasis Mesijas jau jūsų panosėje. Tad greičiau bėkite į Betliejų ir ten jį rasite!
Piemenys pakilo, o angelai, grįždami ten, iš kur buvo pasipylę, iš visų plaučių užtraukė: "Osana! Osana! Osana dievui aukštybėse, o žemėje taika geros valios žmonėms!"
Nepraėjo nė valanda ir piemenys jau susigrūdo į tvartą ir parpuolė ant kelių prieš mažylį, kuris klykė, kaip klykia paprastai visi jo amžiaus vaikai. Jie pagarbino jį, padovanojo jam sviesto, pieno ir visokiausių sūrių.
Juozapas padėkojo, spausdamas jiems rankas ir kimšdamas sūrius į savo krepšį. Su džiaugsmo ašaromis akyse jis kalbėjo: - Tai bus kūdikėliui.
8 SKYRIUS. Nors ir nesutepta, Marija vis dėlto apsivalo
"Pasibaigus jos apsiplovimo dienoms, įsakytoms Mozės įstatymo, jie nunešė jį į Jeruzalę, kad statytų jį viešpaties akivaizdoje." (Luko 2, 22)
Atlikęs visus žmonių surašymo formalumus, Juozapas skubėjo iš Betliejaus, iš to nesvetingo miesteliūkščio, kur mergelėms tenka gimdyti arklidėse.
Pasiėmęs žmoną ir vaikelį, jis nuvyko į Jeruzalę, kad, kaip reikalavo papročiai, nuneštų kūdikį į šventyklą.
Praėjus aštuonioms dienoms, taip irgi reikalavo žydų religija, mažąjį Jėzuliuką reikėjo apipjaustyti.
Dėl šio apipjaustymo mokytieji teologai daug diskutavo. Kas atliko šią operaciją? - klausinėjo vienas kitą krikščioniškieji gydytojai. Evangelistai apie tai nieko nesako, tuo tarpu šią problemą būtų gana įdomu išaiškinti.
Nuovokesnieji spėja, kad šventąją apeigą atliko patsai Juozapas; tuo būdu tėvelis maitintojėlis savo rankomis praliejo pirmuosius dieviškojo kraujo lašus.
Tačiau negaiškime laiko, nustatinėdami šių spėliojimų tikrumą. Verčiau atkreipkime dėmesį į nuostabų dievo nenuoseklumą: juk jis nužengė į žemę specialiai tam, kad, sunaikinęs žydų religiją, jos vietoj įkurtų kitą ir tuo tarpu pirmiausia leido (nes be jo valios nieko neatsitinka) atlikti su savim žydišką apeigą*.
*Krikščionybė nepripažįsta apipjaustymo apeigos. Atliekant apipjaustymo operaciją, naujagimiams būdavo duodamas vardas. Mūsų herojų pavadino Jėzumi; šį vardą arkangelas Gabrielis rekomendavo Marijai pirmojo savo vizito Nazarete metu. Kaip gyvą, taip ir mirusį Jėzų vadino daugybe kitų vardų, tarp kurių buvo ir pravardė Kristus, tai yra "gelbėtojas", Žodis, arba, teisingiau sakant, vaikščiojantis Žodis, pateptasis, arba aliejais pateptasis ir taip toliau.
Tačiau duoti kūdikiui vardą - tai dar ne viskas.
Pagal Mozės įstatymą* negana būdavo atnešti naujagimį į šventyklą: reikėjo dar atlikti motinos apvalymo apeigą.
*Mozė - mitinis Biblijos pranašas (XVI - XV amž. pr. m. e), kuris tariamai išgelbėjęs senovės žydus nuo Egipto faraonų persekiojimo ("išėjimas iš Egipto"), parašęs vadinamąją Penkiaknygę (pirmąsias penkias Biblijos knygas), įvedęs žydų tautoje įstatymus ir atlikęs daugelį kitų darbų.
Mokslinė biblijos kritika jau seniai padarė išvadą, kad Mozės Penkiaknygės negalėjo parašyti vienas žmogus, šios knygos - o tai įvairaus senumo ir skirtingos kilmės mitų bei padavimų rinkinys.
Visi padavimai apie Mozę yra beveik vien tik Penkiaknygėje ir be to, daugiausia susiję su įstatymų kodeksais, kurie pasirodė palyginti vėlyvoje epochoje ir tik dirbtiniu būdu buvo nukelti į senovę. Galutinė Penkiaknygės redakcija siekia V amž. pr. m. e.
Visi archeologijos ir istorijos duomenys rodo, kad Mozė ir jo veikla priklauso mitologijai. Nuo žilos senovės dvasininkai pasižymėjo nepaprastu išradingumu, sugalvodami įvairius pasipelnymo būdus. Norėdama apsivalyti, moteris, kurią bažnyčia skelbė esant suteptą gimdymo, turėdavo nunešti kunigams dovanų purplelį ir avinėlį, o jų neturėdama, atitinkamos sumos piniginę kompensaciją. Avinėlį pačirškindavo ant altoriaus, o paskui jis pakliūdavo į kunigo namus ir ten jį skaniai sušveisdavo dievo tarnas. Pinigai taip pat eidavo į jo kišenę.
Marija nerado reikalo atsisakyti nustatyto papročio. Be abejo, ji - galėjo sakyti, kad šventosios dvasios įsikišimas jos visai nesutepė, kad ji dabar yra dar tyresnė, nei kada nors anksčiau, todėl jai nereikalingas joks apsivalymas. Bet, matyt, ji pati nebuvo taip tvirtai įsitikinusi savo nekaltybe, kaip jos vyras - dailidė.
Beje, gerai ji padarė, nuvykdama į Jeruzalės šventyklą, nes ta proga susitiko ten senį Simeoną, tą patį, kuris palaimino jos sąjungą su Juozapu ir išgirdo iš jo lūpų evangelijoje pateikiamą maldą.
Nors ir buvo senyvo amžiaus, Simeonas puikiai atsimindavo matytus žmones. Jis iš pirmo žvilgsnio pažino Mariją ir Juozapą, o kai jam parodė Jėzuliuką, senis sušuko diskantu:
- Dabar aš galiu ramiai mirti, nes mano akys regėjo Izraelio tautos išganytoją!
9 SKYRIUS. Magiškoji žvaigždė
"Taigi, Jėzui gimus Judo Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai, išminčiai iš rytų atėjo į Jeruzalę ir sakė: Kur yra gimusis Žydų karalius? Nes mes matėme jo žvaigždę rytuose ir atėjome jo pagarbinti." (Mato 2, 1 - 2)
Tais laikais toli Rytuose buvo daug nedidelių valstybėlių. Jas valdė monarchai, vadinami žyniais, arba magais, kadangi užsiiminėjo magija, astrologija ir panašiais mokslais.*
Jas valdė monarchai, vadinami žyniais, arba magais, kadangi užsiiminėjo magija, astrologija ir panašiais mokslais.
Keletą amžių prieš mūsų erą Asirijoje ir Babilonijoje klestėjo astrologija ir panašūs "mokslai", kurie tyrinėjo dangaus šviesulius ir pagal jų išsidėstymą danguje spėdavo žmonių likimą. Evangelinę legenda pasakoja, jog trys Rytų žyniai buvo atvykę pagarbinti gimusio kūdikėlio Jėzaus. Vėliau bažnyčios tėvų ir kitų krikščionybės skelbėjų pastangomis, siekiant pakelti Kristaus autoritetą, tie trys burtininkai virto išmintingaisiais karaliais: Gasparu, Melchioru ir Baltazaru. Trys tokie monarchai - išminčiai buvo geri bičiuliai; jie paeiliui rinkdavosi čia pas vieną, čia pas kitą ir kartu studijuodavo savo burtų knygas.
Tų mokytųjų valdovų vardų evangelistai nežinojo, tačiau Beda Venerabilis, anglų vienuolis, gyvenęs VIII amžiuje*, gavo šiuo reikalu dievo apreiškimą ir jo dėka dabar visas katalikiškasis pasaulis atmintinai žino jų vardus.
Читать дальше