Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Marija dievagojosi, kad dėl visa ko kaltas tik vienas balandėlis, bet niekas ja netikėjo.

Galų gale Ona ir Joakimas susikrimtę nutarė laukti ir žiūrėti, kas bus toliau.

Jau jie buvo praradę visas viltis išleisti dukrą už vyro, kai staiga vieną rytą vėl prisistatė pas juos Juozapas. Dailidė įėjo vidun, trindamas rankas; dar niekad jie nebuvo matę jo veide tiek laimės.

- Sveiki gyvi, būsimieji uošviai! Ar dar nepakeitėte savo ketinimo imti mane žentu?

- Še tau, kad nori! - vienu balsu sušuko Joakimas ir Ona. - O mes jau manėme, kad tu atsisakei Marijos po to mažo nemalonumo, kuris jai atsitiko...

- Kas tiesa, tai tiesa. Iš tikrųjų buvau supykęs, nesiginu... Bet dabar jau viską žinau...

Ona ir Joakimas dar labiau nustebo.

- Tai kaip čia dabar? - tarė tėtušis. - Jau viską žinai ir vis dėlto nori vesti?

- Kaip tik dėl to ir noriu.

- Mes, turbūt, blogai tave supratome...

- Sakau: kaip tik dėl to.

- Juokauji, Juozapai... Nereikia taip piktai tyčiotis iš mūsų nelaimės!

- Nejuokauju... Viską žinau ir galiu jus užtikrinti, kad mergaitė nepamelavo, sakydama, jog dėl visa ko kaltas balandis.

Ona ir Joakimas susižvelgė.

- Ko čia dairotės vienas į kitą tarsi katės, pieną paliejusios... Aš irgi sakau, jog tai balandis...

- Na ką gi, - suniurnėjo Joakimas, - jeigu jau taip nori, tegu bus balandis... Galų gale čia tavo reikalas.

- Suprantate, šiąnakt sapnavau tokį sapną... Gražus auksasparnis angelas ėmė ir atsisėdo ant mano lovos ir sukryžiavęs

kojas, tarė: "Klausyk, Juozapai, juk tu tikras avigalvis... Tik ištiesk ranką - ir turėsi lobį. O tu nenori nė piršto pajudinti!.." - "Kur, - klausiu aš angelą, - kur tas lobis?" - "Už poros žingsnių nuo tavęs, šitame pačiame miestelyje, Nazarete. Tas lobis - tai Marija, tėtušio Joakimo duktė, žavingoji brunetė, su kuria esi susižiedavęs." - "Taip tai taip, - atsakiau aš, - atseit, ta pati, kuri pastojo nežinia nuo ko. Visi mano, kad tai Pantero darbas. Jei Marija ir iš tiesų lobis, tai tik jau ne dorybių lobis." - "Klysti, Juozapai. Panteras čia niekuo nedėtas, niekuo nedėti ir visi kiti mirtingieji: Marija nekalta, kaip ką tik išriedėjęs iš kiaušinio viščiukas. Kūdikis, kurį ji nešioja savo įsčiose, - tai, brolyti, Mesijas, atsidūręs ten šventosios dvasios dėka." - "Vadinasi, kalbos apie balandį - teisybė?" - paklausiau. - "Teisybė, gryna teisybė. Aš esu arkangelas Gabrielis, todėl gali manimi tikėti." - "Jeigu jau šitaip, tai tyliu. O ką gi man patarsi daryti?" - "Vesk, brolyti, Mariją ir kaip galima greičiau. Tuo būdu pagal įstatymą tu be jokio vargo tapsi Mesijo tėveliu, to Mesijo, kuris išgelbės

Izraelio tautą, o kartu ir visą žmonių giminę."

Joakimas ir Ona nesitvėrė džiaugsmu. Juozapas kalbėjo toliau:

- Dabar, manau, jums aišku, kodėl skubu pasidaryti jūsų žentu... Neduok dieve kas nors kitas gaus iš dangaus tokį pat

apreiškimą ir nudžiaus man šitą lobį!

- Ką gi - duokš ranką, mielas Juozapai! - sušuko laimingi tėvai. - Atiduodame tau Mariją. Pagarsinsim sužadėtuves ir baigtas kriukis... Bet, žiūrėk, nekeisk žodžio!

- Nutarta!

Praėjo dešimt dienų po šio pokalbio ir jaunąją Mariją pradėjo vadinti ponia. Per jungtuves keletas vaikėzų buvo bepradedą kalbėti apie nuvytusį jaunosios vainikėlį, tačiau vyriausias kunigas Simeonas, dievo įkvėptas, kumštelėjo dailidei į pašonę ir tyliai šnipštelėjo į ausį:

- Nenuleisk nosies, laimės vaike!

6 SKYRIUS. Mesijo genealogija

"Taip tat viso nuo Abraomo iki Dovydo keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloną keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloną iki Kristaus keturiolika kartų. Su Kristaus gimimu buvo taip: Jo motinai Marijai esant pažadėtai Juozapui, anksčiau nekaip juodu susiėjo, pasirodė, kad ji pradėjusi iš šventosios dvasios." (Mato 1, 17 - 18)

Dabar, turbūt, reikia supažindinti skaitytojus su Jėzaus genealogija ir priminti tuos pažadus, kuriuos Jehova buvo davęs patriarchams. Ši įdomi genealogija - įdomi labiausiai tuo, kaip ji pasibaigia - išdėstyta evangelijoje. Todėl ir reikia apie ją kiek pašnekėti.

Visai galimas daiktas, kad tuo momentu, kai nekaltoji mergelė turėjo gimdyti, likdama vis dėlto ir toliau mergele, patriarchai pasiuntė pas Jehovą delegaciją, norėdami pareikšti jam savo džiaugsmą dėl to, kad tarp jų tiesioginių palikuonių ateis į pasaulį kūdikis, kuris, kaip sako pranašai, išgelbės žmonių giminę ir išpirks Adomo bei Ievos padarytą nuodėmę.

Pirmas pas aukščiausiąjį prisistatė Abraomas* ir tarė:

*Biblijos legendose sakoma, kad Abraomas - tai senovės žydų patriarchas, žydų tautos protėvis. Abraomas savo dorumu ir tikėjimo tvirtumu pralenkęs visus Senojo testamento teisuolius. Tačiau pačiame Senajame testamente yra pasakojimų, rodančių šio teiginio absurdiškumą. Abraomą gerbia ne tik judaizmas, bet ir krikščionybė ir islamas. - Viešpatie dieve, atsilygindamas už mano ištikimybę tavo dangiškiems įstatymams, tu esi pažadėjęs, kad aš tapsiu palaimintosios giminės protėviu ir kad tarp mano tiesioginių palikuonių bus Mesijas. Ir štai tas laikas atėjo. O visagali dieve! Tavo pažadai šventi ir nekintami, tu ištesėsi savo žodį.

- Žinoma, Abraomai, mielai ištesėsiu.

- Viešpatie, man gimė Izaokas.

Atėjo Izaokas ir tarė: "Dieve, man gimė Jokūbas." Atėjo Jokūbas ir tarė: "Man gimė Judas." Atėjo Judas ir tarė: "Man gimė Paras." Atėjo Paras ir tarė: "Man gimė Esronas." Atėjo Esronas ir tarė: "Man gimė Aramas." Atėjo Aramas ir tarė: "Man gimė Aminadabas." Atėjo Aminadabas ir tarė: "Man gimė Naasonas. Atėjo Naasonas ir tarė: "Man gimė Salmonas." Atėjo Salmonas ir tarė: "Man gimė Boozas." Atėjo Boozas ir tarė: "Man gimė Obedas." Atėjo Obedas ir tarė: "Man gimė Jėsė." Atėjo Jėsė ir tarė: "Man gimė Dovydas."

Atėjo Dovydas. Jehova draugiškai patapšnojo jam per skruostą ir tarė:

- o Mielas Dovydai, tu visada buvai mano numylėtinis. Todėl tau esu pakartojęs tuos pažadus, kuriuos daviau Abraomui. Istorijoje tu, mano brangusis, būsi vadinamas Mesijo pirmtaku.

Dovydas žemai nusilenkė ir tarė:

- Man gimė Saliamonas.

Atėjo Saliamonas ir tarė: "Man gimė Roboamas." Atėjo Roboamas ir tarė: "Man gimė Abijas." Atėjo Abijas ir tarė: "Man gimė Asą." Atėjo Asą ir tarė: "Man gimė Jozapatas." Atėjo Jozapatas ir tarė: "Man gimė Joramas." Atėjo Joramas ir tarė: "Man gimė Ozijas." Atėjo Ozijas ir tarė: "Man gimė Joatamas." Atėjo Joatamas ir tarė: "Man gimė Akazas." Atėjo Akazas ir tarė: "Man gimė Ezekijas." Atėjo Ezekijas ir tarė: "Man gimė Manasas."

Atėjo Manasas. Jau jis buvo besakąs savo sūnaus vardą, bet viešpats mostu jį pertraukė.

- Ką ką, bet tave, Manasai, aš puikiai pažįstu, - tarė jis. - Tau gerai pavyko, jei atsidūrei Mesijo pirmtakų sąraše. Neįsižeisk, bet aš tau pasakysiu, kad visą gyvenimą buvai toks niekšas, kokių reta. Tavo sąžinę slegia ne vienas piktas darbas: tu garbinai velnią, įsakei pusiau perpjauti Izaiją, vieną iš mano mylimųjų pranašų. Po dienos kitos gims Kristus - nejau tu manai, kad jam bus malonu turėti tave savo protėvių tarpe?

- Kas teisybė, tai ne melas, - sutiko Manasas, - prisipažįstu, kad buvau nedorėlis ir netikėjau savo dievu. Norėdamas įtikti stabams, liepiau nugalabyti tavo pranašą Izaiją*.

*"Dvylikos metų buvo Manasas, pradėdamas - karaliauti ir penkiasdešimt penkerius metus karaliavo Jeruzalėje. Jo motinos vardas Hafsiba. Ir elgėsi jis blogai viešpaties akivaizdoje, pamėgdžiodamas pagonių tautas, - kurias viešpats išnaikino Izraelio sūnų akyse. Ir vėl jis įrengė aukštumas, kurias buvo sunaikinęs jo tėvas Ezekijas; ir pastatė aukurus Baalui ir padarė gojus, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Akabas ir garbino visą dangaus kareiviją ir šlovino ją... Taip pat jis pastatė Astartos stabą... Ir dar Manasas praliejo labai daug nekaltųjų kraujo, kol užtvindė juo visą Jeruzalę, neskaitant tos nuodėmės, kad privertė nusidėti Judą, paskatinęs jį daryti pikta viešpaties akivaizdoje" (4 Karalių 21, 1 - 4. 7. 16). Bet juk teisybė, viešpatie, kad aš nelaužiau moralės įstatymų, kaip Saliamonas, nespekuliavau savo žmonos grožiu, kaip Abraomas, nesu paleistuvės sūnus, kaip dručkis Boozas.*