Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Be to, Dovydas išgarsėjo savo žiaurumu, klastingumu ir daugpatyste. Jis išdavė savo globėją Saulių, užgrobė sostą ir apsistatė pulkais moterų. Jis nužudė savo karo vadą Uriją, norėdamas pasiimti jo žmoną gražuolę Betsabėją. Nukariavęs Užjordanę, Dovydas įsakė nužudyti kiekvieną trečią tos srities gyventoją. Ir štai Mariją sužiedavo su Juozapu iš Dovydo giminės.

Merginos tėvas ir motina, Joakimas ir Ona, iš pradžių buvo nutarę pašvęsti savo vaiką viešpačiui dievui: Mariją dar visai mažytę atvedė į šventyklą ir ten iškilmingai prisaikdino, kad niekad neištekės ir pasišvęs tarnauti kunigėliams.

Bet vieną gražią dieną Joakimas ir Ona pakeitė savo ketinimą. Dėl kokios priežasties? Apie tai evangelija nieko nesako. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Joakimas ir Ona nutarė savo dukrą sužieduoti su dailide Juozapu. Galimas daiktas, kad jie paprasčių paprasčiausiai buvo jam įsiskolinę, o atsiteisti neturėjo iš ko, tad senasis sukčius Juozapas už skolą pareikalavo, kad tėvai atiduotų jam per žmoną savo mergiotę. Kartais sudaromi ir tokie sandėriai...

Vienu žodžiu, senieji pažadai buvo pamiršti ir Mariją su Juozapu iškilmingai sutuokė toje pačioje šventykloje, kur ji kitados buvo padariusi mergystės įžadą.

Reikia pasakyti, kad kunigai iš senų senovės pasižymėjo nepaprastu sukalbamumu: juk gražuolė, kaip žinia, buvo pažadėta jiems, bet už nedidelį atlyginimą jie sutiko perleisti ją kitam ir palaimino dailidės santuoką lygiai taip pat, kaip būtų palaiminę pirmo pasitaikiusio padaužos santuoką.

Bet Marija ėmė spyriotis: Juozapas buvo jau nebe pirmos jaunystės, paniurėlis, pliktelėjęs, ilga susitaršiusia barzda, o, be to, dar bambeklis - toks jaunikis nežadėjo ypatingos laimės. Antra vertus, mergelė rimtai žiūrėjo į savo priesaiką.

Kai su ja pradėjo kalbėti apie Juozapą, ji papūtė lūputes ir sušuko:

- Še tau, kad nori! Juk aš padariau mergystės įžadą!

Laimė, Juozapas buvo gana apsukrus diplomatas. Suleidęs

pirštus į skystas savo plaukų sruogas ir gudriai šypsodamasis, jis nerūpestingai pasakė:

- Klausyk, panele, jeigu tik šis vienas dalykėlis tau kelia nerimą, tai galiu nuraminti. Visa bėda, kad man vienam labai

nuobodu, nėra su kuo pasišnekėti. Turėjau papūgą, bet ji praeitą savaite pastipo. Pažiūrėk į mano kelnes! Patsai siuvuos sagas.

Matai, kaip blogai jos prisiūtos? Klausyk, žmona man reikalinga tik tam, kad keptų kotletus ir lopytų drabužius. Štai kaip aš suprantu vedybas!

Visa tai buvo pasakyta taip nuoširdžiai, kad motušė Ona susigraudinusi apsiašarojo. Ji atsisuko į dukrelę ir šnipštelėjo į pačią ausį:

- Nesiožiuok, kvailiuke! Jeigu mudu su tėvu leidžiame tave už vyro, tai nedrįsk nepaklausyti. Ano ketinimo teks atsisakyti.

Tu gi žinai, jog tėvui prastai sekasi. Priimdami tave į šventyklą, kunigai nulups mums tris kailius, o Juozapas neprašo jokio kraičio. Sutik, nenaudėle! Geresnio vyro kaip gyva nerasi.

Marija nuleido akis ir sukuždėjo:

- Gerai, mama, sutinku, . bet aš niekad nesulaužysiu įžado...

Juozapas nusilenkė ir tarė:

- Madmuazele, jūs darote man didelę garbę.

Šitaip tėtušio Joakimo dukrelė tapo karaliaus Dovydo palikuonio sužadėtine.

Laukdama jungtuvių dienos, juodukė mergina pasiliko pas tėvą ir motiną: gimdytojams išėjus į darbą, ji saugodavo namus.

Ir štai vieną kartą - tai atsitiko ankstyvą kovo mėnesio rytą, pačioje pavasario pradžioje - Marija, vienų viena sėdėdama savo kamarėlėje, išvydo žavų jaunikaitį.

Juodukė pakėlė galvutę; ji nustebo, bet tas nustebimas buvo malonus. Žavingai šypsodamasis, jaunikaitis prisiartino prie jos.

- Laba diena, Marija, - tarė jis. - Betgi tu iš tiesų meilutė!

Iškart matyti, kad esi pilna dievo malonės - jis yra su tavimi, mūsiškis visų grožybių kūrėjas. Tu esi laimingiausia iš moterų, nes kūdikis, kuris gims iš tavęs, bus tūkstantį kartų pagirtas.

Marija vis labiau stebėjosi, bet kartu ir džiaugėsi. Niekad ji nebuvo girdėjusi tokio melodingo balso: koks jis nepanašus į jai peršamo senio barzdylos kriunėjimą.

Tačiau labiausiai apstulbino Mariją žinia, kad jai gimsiąs kūdikis. Tai išgirdusi, ji gražiajam jaunikaičiui atsakė šitaip (cituoju evangelisto Luko žodžius, l perskyr. , 34 eil.): "Kaip tai įvyks, kadangi aš nepažįstu vyro?"

Toks mergaitės naivumas jaunikaitį neapsakomai sužavėjo.

- Gražuole Marija, prašom nesirūpinti, - atsakė jis. - Čia vieni niekai! Mano vardas Gabrielis, o iš profesijos aš angelas,

todėl gali manim visiškai pasitikėti. Aukščiausiojo galybė apgobs tave, o kaip bus toliau - pamatysim vėliau! Patikėk manim, meilute: tau gims vaikelis, tu jį praminsi Jėzumi, o visi kiti jį vadins dievo sūnumi.

Nuo tos valandėlės Marijai išsisklaidė visos abejonės.

- Aš esu nuolanki tavo vergė, - tarė ji, - teesie taip, kaip tu pasakei.

Kas gi tuo metu atsitiko Joakimo namuose Nazarete? Į šį klausimą vienas šventas vyskupas atsako: "Tą akimirką Žodis tapo kūnu."

Na ką gi, kūnu tai kūnu!

Atlikęs savo misiją, arkangelas Gabrielis suplasnojo sparnais ir išlėkė pro aukštinį.

Švenčiausioji mergelė buvo apvaisinta; šventosios dvasios įsikišimas pasibaigė puikiausiai.

Dėl to aš drįstu užduoti vieną nedidelį klausimą savo senam bičiuliui, mūsų šventajam popiežiui: kodėl Jėzus Kristus evangelijose vadinamas čia "dievo sūnumi", čia "žmogaus sūnumi"? Juk tai, velniai griebtų, ne tas pats! Juo labiau kad žodis "Gabrielis" žydiškai reiškia "dievo žmogus". Šventasis tėve, jūs padarytumėte didelę malonę, jeigu artimiausiame visuotiniame bažnyčios susirinkime mums tai paaiškintumėte. Mat, jeigu tikintieji manys, kad evangelistai, vadindami Jėzų čia žmogaus sūnumi, čia dievo sūnumi, norėjo pasakyti, kad kalbamasis Jėzus yra "dievo žmogaus" sūnus, tai čia mums gresia nauja erezija.

Tik labai prašau, šventasis tėve, nepamanykite, kad čia mano vieno samprotavimai.

Būdamas tikintis ligi pat kulnų, esu tikras, kad arkangelas Gabrielis neturi nieko bendra su šventosios dvasios išdaigomis. Esu linkęs tikėti - ir labai tikiu, - kad balandis apsiėjo be pašalinės pagalbos.

Tai daug įdomiau!

4 SKYRIUS. Marija pas Elžbietą

"Tomis dienomis Marija, atsikėlus, išėjo skubiai į kalnus, į Judo miestą. Ji įėjo į Zakarijo namus ir pasveikino Elžbietą. Ir atsitiko, kad kaip tik Elžbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis linksmai šokterėjo jos įsčioje ir Elžbieta pasidarė pilna šventosios dvasios... Marija pasiliko su ja apie tris mėnesius, paskui ji grįžo į savo namus." (Luko 1, 39 - 41. 56)

Taigi balandėlis atliko savo darbą ir reikia pasakyti, atliko neblogai. Taip neblogai, kad po kelių dienų Marija jau puikiai žinojo, kokia yra laiminga. Evangelija pažymi, kad ji niekam nieko nesakė, bet pati labai gerai suprato, kas ir kaip.

Ištisas dienas ji sėdėjo susisvajojusi, maloniai prisimindama gražiojo Gabrielio vizitą ir tai, kas atsitiko paskui.

Vakarais, grįždami namo iš darbo, tėtušis Joakimas ir motušė Ona stebėjosi: kodėl ta jų dukrelė pasidarė tokia susimąsčiusi?

- Apie Juozapą galvoja, - sakė tėvas, gudriai merkdamas akį.

- Ką tu čia niekus paistai! - atsakydavo nuovokesnioji Ona. - Čia kažkas ne taip... Ir Juozapas čia niekuo nedėtas...

- Tu taip manai?

- Guldau galvą!

- Tada, matyt, čia rimtesnis dalykas...

- Nieko baisaus! Marija ne kvailiukė. Esu tikra, kad mūsų išdykėlė bus kažką sugalvojusi... Jos amžiuje tai dovanotina, juk tokiuose metuose prabyla širdis... Be to, Marija - padori mergina ir mums nėra ko nerimauti... Ji protinga ir nepridarys kvailysčių. Kas kas, bet aš savo dukterį pažįstu! Juk ne veltui esu jos motina.