Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

O Juozapas ir toliau merginosi Marijai, kaip dera tikram jaunikiui. Nebūdavo tos savaitės, kad jis neatvyktų į Joakimo namus, apsiginklavęs didžiule gėlių puokšte, kurioje daugiausia būdavo puikiųjų lelijų: čia pasireiškė jo delikatumas ir skonis. Antra vertus, dailidės visada buvo galantiški, bet ir neperžengė padorumo ribų.

Tuo tarpu Marija vis nesiryžo pasisakyti savo paslapties nei tėtei, nei mamai, nors pati neišpasakytai norėjo savo kupiną širdį atverti kuriai nors kitai ištikimai ir atsidavusiai širdžiai. Reikia pripažinti, kad toks noras yra visai natūralus.

Ir štai ji pasiprašė tėvų išleisti ją kurį laiką paviešėti pas pusseserę Elžbietą.

Joakimas ir Ona pasišnekėjo ir nutarė, kad nėra jokios priežasties užginti jai tą malonumą. Ir Marija iškeliavo į Judo miestelį.

Tuo metu Zakarijo žmona dar nebuvo pagimdžiusi mažojo Jonuko: Mesijo pirmtakas buvo dar tik užprojektuotas. Evangelistas Lukas, kurio žinios visada yra labai tikslios, teigia, kad Elžbieta pastojo lygiai šešis mėnesius prieš Marijos ir Juozapo jungtuves.

Išvydusi pusseserę, Elžbieta, gyvendama toli nuo žmonių, Judėjos kalnuose, labai nustebo ir apsidžiaugė. Abi moterys iš pirmo žvilgsnio suprato viena kitą.

- Sveika atvykusi, Marija, - kreipėsi Elžbieta į viešnią. Išsibučiavo.

- Brangioji sesele, - tarė Marija, kiek paraudusi iš sumišimo, - kad žinotum, kaip džiaugiuosi, tave matydama!

- Taip, taip, žinau, kur nežinosi... Mums abiem teko didelė laimė, ypač tau, ar ne taip?...Bet pamanyk, kaip įdomu: kai tik pamačiau tave - kūdikis tuojau pat suspurdėjo mano įsčioje. Tai geras ženklas, sakau tau!

Marija mielai patikėjo gerais pusseserės žodžiais. Jų kalboms nebuvo galo.

- Neišleisiu tavęs, širdele, pasiliksi pas mane bent kelias dienas, - tarė Elžbieta, - čia būdama, atneši man laimę.

Didesnį meilumą sunku ir įsivaizduoti.

Ir Marija ryžosi nesislėpti nuo Elžbietos. Papasakojo jai apie angelo vizitą ir apie savo meilę tam, kuris teikėsi atkreipti į ją dėmesį. Liete liejo savo jausmus. Pagauta entuziazmo, ji sušuko:

- Mano siela garbina viešpatį ir mano širdis, kai galvoju apie jį, kasdien prisipildo džiaugsmo. Aš esu savo viešpaties vergė, jis apipylė mane savo malonėmis ir padarė man kažkokį labai svarbų dalyką...

Elžbieta švelniai ir draugiškai šypsojosi.

Marija kalbėjo toliau:

- Jo vardas man šventas. Aš buvau išalkusi ir jis mane pasotino. Jis parodė man savo stiprybę. Todėl visais laikais

žmonės vadins mane palaimintąja*.

*"O Marija tarė: Mano siela garbina viešpatį ir mano dvasia džiaugiasi dievuje, mano išganytojuje. Nes jis pažvelgė į savo tarnaitės žemumą. Štai nuo dabar visos kartos vadins mane palaiminta. Nes didelių dalykų padarė man galingasis, kurio vardas šventas. Jo gailestingumas iš kartos į kartą tiems, kurie jo bijo. Jis parodo savo peties galybę, išsklaido tuos, kurie puikūs savo širdies mintyje. Jis numeta nuo sosto galiūnus ir išaukština žemuosius. Alkstančius jis pripildo gėrybių, o turtuolius paleidžia tuščius" (Luko 1, 46 - 53). Elžbieta paėmė ją už rankų.

- Tu žavinga, mano brangioji Marija!

Pusseserės pasakojosi viena kitai savo jausmus tris mėnesius, - iki tos dienos, kada kunigas Zakarijas pagal visas taisykles buvo paskelbtas tėvu.

Tą dieną Marija grįžo į Nazaretą. Bet kadangi jau buvo praėję trys mėnesiai nuo to laiko, kai Žodis tapo kūnu, mergaitės pilvukas ėmė atkreipti žmonių akis.

5 SKYRIUS. Juozapas susitaiko su visa šia istorija, kuri iš pradžių jam labai nepatiko

"Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas jos skelbti, norėjo ją slapčia paleisti. Bet, jam tai bemąstant, štai viešpaties angelas pasirodė jam sapne ir tarė: Dovydo sūnau, Juozapai, nebijok priimti savo žmonos Marijos, nes kas joje gimė, yra iš šventosios dvasios; ji pagimdys sūnų, o tu praminsi jį vardu Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš jųjų nuodėmių... Pabudęs iš miego, Juozapas padarė taip, kaip viešpaties angelas buvo jam įsakęs. Jis pasiėmė pas save savo žmoną." (Mato 1, 19 - 21. 24)

Mes jau žinome, kad Juozapas buvo paprasčiausias dailidė, bet, nepaisant prastokos išvaizdos, pasirodė esąs vyras ne iš kelmo spirtas, be to, dievas jam buvo nepašykštėjęs ir ambicijos.

- Jei išdygo daigelis, tai buvo pasėtas ir grūdelis! Vadinasi, kažkas mano darže šeimininkavo! - tarė jis, išvydęs savo gražuolę nuotaką.

Ir suspaudė dailidei širdelę kartus sielvartėlis. Tenka pripažinti, kad sielvartauti jam buvo dėl ko. Iš tikrųjų, argi galėjo toks doras ir naivus žmogus įsivaizduoti, kad jo varžovas - tiktai balandis ir kad Marija, tapusi ne juokais nėščia, pasiliko tokia pat mergelė, kokia buvo prieš įsikišant šventajai dvasiai? Ne, tokio dalyko Juozapas negalėjo įsivaizduoti.

Pastatykite į jo vietą patį dievobaimingiausią tikintįjį, įsivaizduokite, kad Marijos jaunikis pats pamaldžiausias žmogus ir kad, sugrįžęs namo po trijų mėnesių išvykos, tasai žmogus randa savo mieląją juoduke įtartinoje būklėje: kertu lažybų, kad jis sutriktų kur kas labiau, negu mūsų dailidė.

Juozapas ketino vesti žmoną tam, kad ji virtų jam pietus ir lopytų kelnes; bet vis dėlto jis nebuvo toks abejingas vedybinei meilei, kad visai neimtų į galvą tos juokingos padėties, kurioje neišvengiamai atsiduria vyras su prisiūta barzda.

Kartą, atėjęs pas Mariją, kaip paprastai, su gėlių puokšte, jis pastebėjo, kad jo nuotakos pilvukas gerokai padidėjęs. Įširdęs Juozapas tėškė puokštę žemėn ir sušuko:

- Velniai rautų, gerbiamoji! Per tą laiką, kol aš neturėjau malonumo tave matyti, tu šį tą nuveikei...

Marija suglumusi nuleido galvą. Tėtušis Joakimas ir motušė Ona tiesiog apdujo. Juozapas pasisuko į juos ir tarė:

- Tfu, po plynių! Jeigu jūs manote, kad dabar aš vesiu jūsų pajodžargą, tai laukite, kol ant palmės užaugs ridikėliai!.. Jau ir taip iš manęs draugai juokiasi, kad aš, girdi, pasigviešęs jauniklės! Dabar jie neduos man nė nosies iškišti! Tokių dainuškų apie mane sudės!.. O tie bjaurybės pameistriai iš kailio nersis, kad tik sugalvotų man dar kokią nors kiaulystę! Ne, labai ačiū, iš to nieko nebus... Atsiimu savo žodį... Nenoriu, kad mane plaktų liežuviais visa apylinkė.

Kol Juozapas šitaip kalbėjo, Marija nusiramino. Ji pamėgino palenkti jaunikį gražiais žodžiais ir meiliai šypsodamasi, saldžiu balseliu tarė:

- Juozapai, drauguži, prisiekiu tau - apsirinki... Aš tyra kaip tas kūdikėlis, kuris iš manęs gims...

- Tyra, kaip būsimasis pavainikis?! Na, žinote, to jau perdaug!

- Juozapėli, kiškuti mano, duodu žodį - aš tebesu kaip buvusi, tavęs verta... Nė vienas vyras negali pasigirti pabučiavęs bent mano piršto galiuką...

- Ne, užteks jau, gana! Ko ko, o manęs neapmausi! Kas gi, jei ne vyras, įstūmė tave į tokią apverktiną padėtį?

- Tai buvo balandis! Dailidė net pašoko:

- Ir tu dar drįsti iš manęs tyčiotis! - sušuko jis. - Na ir sukčiuvienė! Gerai dar, kad ėmė ištvirkauti prieš mūsų apsilankymą merijoje... O jeigu po vedybų, tai būčiau puolęs kaip į balą!

Sulig tais žodžiais Juozapas niršdamas išbėgo lauk.

Joakimas ir Ona visai suglumo. Jie taip nustebo, kad net išsižiojo.

Juozapui išėjus, namuose kilo baisus skandalas. Ant Marijos kaip kruša pasipylė pikti žodžiai. Tėtis ir mama žūt būt norėjo sužinoti, kas tasai padauža, padaręs tai, ką Joakimas ir Ona, nieko nežinodami apie dievo apvaizdą, laikė gėdingu dalyku. Kaimynystėje gyveno vienas vyrukas, vardu Panteras ir mamytės įtarimas iškart krito ant jo. Panteras buvo nebjaurus pažiūrėti ir kadaise piršosi Marijai.