Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

*Graikų kalbos žodis "apaštalas" (apostolos) reiškia "pasiuntinys". Taip vadinami 12 pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių, kadangi juos Kristus siuntęs skelbti pasauliui apie save ir savo mokymą. Apaštalais vadinami ir kai kurie pirmieji įžymūs krikščionybės propagandistai, jų tarpe evangelistai Lukas ir Morkus, nors jie ir nebuvo Kristaus mokiniai, kaip Matas ir Jonas. Evangelijos (sen. graikų k. - linksma žinia, gera naujiena) - tai šventosios krikščionių religijos knygos, įtrauktos į Naująjį testamentą. Jose randame mitą apie Jėzų Kristų ir krikščioniškąją dogmatiką. Iš pradžių buvo parašyta daug evangelijų: beveik kiekviena krikščionių sekta ar srovė turėjo savo evangelijas. Visuotiniame Nikėjos susirinkime (325) kanoniškomis buvo pripažintos keturios evangelijos: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Evangelijų teksto nagrinėjimas parodė, kad jas sudarė daugelis autorių, atrinkdami ir apdorodami įvairius šaltinius. Nustatyta, kad evangelijos parašytos ne anksčiau, kaip II m. e. amžiaus viduryje. Kad evangelijos - ne istoriniai dokumentai ir pasakoja ne apie tikrus įvykius, turėjo pripažinti net patys bažnyčios tėvai. Antai šv. Augustinas (353 - 430) sakė: "Jeigu bažnyčios autoritetas manęs neįpareigotų, tai aš irgi netikėčiau evangelijomis." Zakarijas ir Elžbieta sielojosi dėl to, kad neturėjo vaikų, nors ir labai stengėsi.

Kunigas ir jo žmona buvo nebe pirmos jaunystės. Dar keletas žmonos nevaisingumo metų - ir garbingasis levitas būtų visam laikui atsisveikinęs su viltimi palikti ainių. Tai buvo juo skaudžiau, kad pas žydus nevaisingumas buvo laikomas gėda ir bevaikius badydavo pirštais.

Zakarijas nebežinojo, kurio galo griebtis. Tuo tarpu jam atėjo eilė tarnauti šventykloje ir Zakariją iššaukė į Jeruzalę. Žinoma, jis daug mieliau būtų sėdėjęs namie ir kartu su žmona taisęs gandralizdžius, tikėdamasis susilaukti iš gandro dovanų. Tačiau disciplina pirmoje vietoje.

Tad Zakarijas niurzgėdamas iškeliavo į Jeruzalę. Laimė, kiekvienas medalis turi dvi puses, o viena iš tų pusių yra, savaime aišku, maloni: kunigai savo pareigas pasiskirstydavo burtais ir Zakarijui teko smilkymas. O reikia pasakyti, kad didesnės garbės kunigas negalėjo nė laukti: tai ne menkniekis - žydiškosios pamaldos būdavo labai iškilmingos.

Pirmiausia, pačiame šventosios vietos vidury, tarp didžiulės septynšakės žvakidės ir staliuko su šventa duona, stovėjo aukso altorius. Ką jūs pasakysite? Argi tai ne puikumėlis? Ši šventyklos dalis buvo uždanga atskirta nuo kitos patalpos, vadinamos švenčių švenčiausiąja. Kaip tik tenai, paslėptas nuo žmonių akių, gyveno galingasis dievas Jahvė, kitaip vadinamas Jehova, arba aukščiausiasis, arba dievas Sabaotas.

Įžengti į švenčių švenčiausiąją ne kiekvienam buvo leidžiama: tą teisę turėjo tik smilkytojas. Jam pasirodžius Jeruzalės šventykloje, minia užtraukdavo džiaugsmingą himną, būdavo uždegamos žvakės, visi pagarbiai prasiskirdavo. Smilkytojas, giedančiuosius palikęs už pertvaros, vienas užlipdavo šventovės pakopomis ir vyriausiam kunigui davus ženklą, įberdavo į ugnį gryniausių, gardžiai kvepiančių smilkalų: tai būdavo tikinčiųjų siunčiamų maldų simbolis. Žemai nusilenkęs, smilkytojas eidavo į švenčių švenčiausiąją. Slinkdavo į ją atatupstas, kad, gink dieve, neatsuktų altoriui užpakalio. Jam išeinant iš švenčių švenčiausiosios ir teikiant žmonėms palaiminimą, gausdavo varpas. Levitai tuojau pat pradėdavo bambėti maldas, akompanuojant šventai kakofonijai. O, tai būdavo iš tikrųjų puiku, didinga, grandioziška - žodžiu, negalima nė apsakyti!

Ši ceremonija buvo tokia įspūdinga, kad visus maldininkus nejučiomis pagavo kažkoks paslaptingas virpulys. Tik pamanykite: kunigas, įžengęs į švenčių švenčiausiąją, perduoda jų maldas pačiam dievui, perduoda jas smilkalų pavidalu, kurie rūksta prieš nuleistą uždangą. Ir jeigu tik Jehova atmes jo auką, jeigu tik nubaus kunigą už kokį apsirikimą, toji bausmė užgrius visą Izraelio tautą, visus žydus ištiks sunki liga: su dieviškais dalykais menki juokai! Štai kodėl tikintieji taip nekantraudami laukė sugrįžtant smilkytojo. Kokį atsakymą atneš jis nuo aukščiausiojo? Šis klausimas kėlė nerimą visiems, esantiems šventykloje. Nenorėdamas, kad jie ilgai be reikalo jaudintųsi, smilkytojas paprastai stengdavosi pasirodyti kuo greičiau.

Bet šįkart Zakarijas užsibuvo. Izraelio sūnūs ne juokais susirūpino: ėjo sekundės, minutės, jos slinko lėtai tarsi amžiai, o Zakarijas vis nesirodė.

Galiausiai jis praskleidė uždangą ir iškišo nosį. Bet kokią nosį!.. Ji buvo ilga ilga, ištįsusi kaip pagaikštis ir liūdnai, niūriai karojo baimės perkreiptame Zakarijo veide. Be to, šio persigandusio veido ir nelinksmos nosies savininkas drebėjo it epušės lapas. Ar tik ko nors nenutiko anapus uždangos?

Taip, ten iš tikrųjų atsitiko kažkoks neregėtas dalykas. Taigi klausykitės ir drebėkite.

Zakarijas, būdamas nekvailas, nusprendė: "Jeigu jau man tenka perduoti viešpačiui dievui maldas už visą šią kompaniją, į kurią man, atvirai kalbant, tik nusispjauti, tai reikia bent pasinaudoti proga ir kreiptis į neregimąjį Sabaotą su mažučiu asmenišku prašymu." Taip pagalvojęs, jis puolė kniūpsčias ir ėmė kuždėti:

- Visagalis dieve, ar nepadarytumei man kartais nedidelio malonumo: ar neišgydytumei nuo nevaisingumo mano žmonos? Būk toks geras, padaryk, idant Elžbieta padovanotų man mažiuką ir neversk ilgai šito dalyko kaulyti.

Paskui Zakarijas pamaldžiai priklaupė ant vieno kelio.

Atsikėlęs kaktomuša susidūrė su spindinčiu angelu. Jam, neišmanėliui, reikėjo dėl to tik džiaugtis, o jis, nei iš šio, nei iš to, nusigando: visai nesitikėjo išvysti priešais dievo pasiuntinį. Angelui netgi teko jį raminti:

- Nesibijok, Zakarijau, laimingiausias iš visų Zakarijų! - tarė jam angelas. - Tavo malda pasiekė dangų ir viešpats ją išklausė. Panaudojęs ypatingą retroaktyvią jėgą, kurios negali suvokti žmogaus protas, jis transformuos tavo žmoną. Elžbietą palikai nevaisingą kaip dykumą; praeis devyni mėnesiai ir tu jos nebepažinsi. Pasakysiu dar daugiau: tau gims sūnus ir pavadinsi jį Jonu. Ir bus tau džiaugsmo ir Izraelio vaikai džiūgaus.

Tavo sūnus negers vyno ir kitų smarkių gėrimų. Jis sakys pamokslus ir žmonės juo tikės: blaiviu visada tiki. Daugelį netikinčių jis atves prie viešpaties dievo. O baigdamas, seni, aš tau pasakysiu, ko nė nesapnavai: tavo sūnus bus Mesijo pranokėjas!*

*Mesijas (sen. hebr. - pateptasis) - mitinis gelbėtojas, kurio paveikslas susiformavo judėjų religijoje apie VIII amž. pr. m. e. , tais laikais, kai Judėjoje ir Izraelyje žemę užgrobė diduomenė, o turtai ėmė koncentruotis valdančiosios klasės rankose. Skirtingos klasės nevienodai suprato šio paveikslo turinį ir šis supratimas kito, keičiantis istorinėms epochoms. Išnaudojamieji - vergai ir valstiečiai - tikėjosi, kad pasirodęs iš dangaus gelbėtojas įkurs teisingumo karalystę ir išvaduos juos iš priespaudos; valdančiosios klasės atstovai - vergvaldžiai, žemvaldžiai, pirkliai - svajojo apie karalių iš "Dovydo namų", atseit, iš senos dinastijos, kuris padarys jų valstybę galingą ir gins jų interesus. Stiprėjant romėnų priespaudai, mesiją ėmė vaizduotis kaip išvaduotoją iš svetimųjų jungo. Visose istorinėse epochose mesianizmas, atitraukdamas liaudies masių dėmesį ir jėgas nuo realios kovos dėl klasinių interesų, buvo reakcinis reiškinys.

Judaizmas skelbė, kad, prieš ateinant mesijui, pasirodys specialus pranašas. Krikščionys tokiu Jėzaus Kristaus pirmtaku laiko mitinį Joną Krikštytoją. Zakarijas nenorėjo tikėti savo ausimis. Manydamas, kad iš jo juokus daro, tarė angelui: