Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Gerbiamasis, viešpats dievas man perdaug dosnus, juk aš prašiau menkniekio. Ar tik nesijuokia jis iš manęs? Sakysim, aš tavim patikėsiu, bet kaip įrodysi, kad tikrai esi dievo pasiuntinys?

Zakarijo abejonės angelą labai įžeidė.

- Negerai, negerai šitaip, seni, - atsiliepė jis. - Atėjau pas tave draugiškai, pasiųstas tėvo Sabaoto, o tu pamanei, kad noriu tave apmulkinti! To jau per daug! Tad žinok: esu Gabrielis, pačios pirmosios kategorijos arkangelas, tas, kuris stoviu dievo akivaizdoje. O kad tu daugiau neabejotum ir nereikalautum iš manęs paaiškinimų, nuo dabar ligi tos dienos, kai išsipildys tai, ką tau pranešiau, tu būsi nebylys.

Taręs tuos žodžius, arkangelas Gabrielis pakilo į palubę ir atsisveikindamas net nenusilenkė apkvaitusiam Zakarijui.

Arkangelo misija, matyt, iš tikrųjų buvo rimta, jei Zakarijas neteko žado: vargšelis pasidarė nebylus kaip žuvis!

Dabar jūs jau žinote, kad ne be reikalo nelaimingojo levito veidas buvo toks komiškas, kai jis pasirodė žmonėms.

Veltui jį klausinėjo:

- Kas?.. Kas atsitiko?.. Nagi kalbėk, kalbėk, dvasiškas tėve!

Zakarijas tiktai kratė galvą ir kažką murmėjo, nieko iš jo nesužinojo.

Tą vakarą Izraelio sūnūs atsigulė baisiausiai susirūpinę ir visą naktį juos kankino slogutis.

2 SKYRIUS. Pirmtakas

"Po šitų dienų jo žmona Elžbieta pradėjo ir slėpėsi per penkis mėnesius, sakydama: Taip man viešpats padarė, šiomis dienomis pažvelgdamas į mane, kad atimtų nuo manęs panieką žmonių tarpe." (Luko l, 24 - 25)

Pasibaigus tarnystės dienoms, Zakarijas, nieko nelaukdamas, grįžo į Judą. Netrukus jo garbingosios žmonos pilvas ėmė po truputį pūstis. Dėl to visi kaimynai ėmė malti liežuviais, tiktai jos vyro liežuvis liko visiškai nejudrus. Nelaimingasis Zakarijas ne tik neteko žado, bet dar ir apkurto, o tai buvo visai nenumatyta. *

*Luko evangelijoje iš pradžių pasakyta: "... tu būsi nebylys ir negalėsi kalbėti" (Luko 1, 20). O kiek žemiau sakoma, kad atėję į Zakarijo namus žmonės "klausė ženklais jo (Jono) tėvą", kaip pavadinti sūnų (Luko 1, 62). Vadinasi, Zakarijas dar ir apkurto. Matyt, arkangelas Gabrielis pamiršo, kad buvo ketinęs padaryti Zakariją tik nebyliu. O greičiausiai evangelijų sudarinėtojai vėl nesuvedė galų su galais. Tačiau ir kurčias jis puikiausiai suprato, jog žmonės šaiposi iš to, kad madam Elžbieta taip netikėtai pastojo. Todėl per paskutiniuosius penkis jos nėštumo mėnesius vyras savo žmoną slėpė nuo svetimų akių. "Toks atsiskyrėliškas gyvenimas, - sako katalikų teologai, - visai natūralus. Šito netikėto prasidėjimo stebuklą reikėjo slėpti nuo negerų žvilgsnių ir žmonių apkalbų." O stebuklas iš tiesų buvo neįtikėtinas, nei pridėt, nei atimt.

Bet štai atėjo laikas ir Elžbieta padovanojo pasauliui kūdikį. Angelo pranašystė išsipildė, tačiau išsipildė ne visai: juk Gabrielis buvo žadėjęs, kad gimus sūnui Zakarijas vėl atgausiąs žadą. Bet nieko panašaus: jis, kaip ir pirmiau, buvo kurčias ir nebylus, nes viešpats dievas norėjo, kad kunigas išgytų, publikai matant - juk argi vertėjo daryti stebuklus uždaromis durimis?

Tad Zakarijas liko kurčnebylis tol, kol atėjo laikas atlikti viešas religines apeigas, praktikuojamas žydų religijoje, gimus berniukui. Tai buvo apipjaustymo apeigos. Praėjus savaitei po to, kai Jonas - taip angelo įsakymu buvo pavadintas kūdikis - atsirado pasaulyje, jį nunešė į Jeruzalės šventyklą ir padarė chirurginę operaciją, kuri pas žydus ir musulmonus reiškia krikštą.

Tuo metu Zakarijas ūmai suriko:

- A-ja-jai!.. Kaip gerai!.. Aš galiu kalbėti!.. Mielieji mano, aš jau šneku.

Ir norėdamas atsigriebti už devynių mėnesių nebylumą, jis, taip sakant, vienu atsikvėpimu išpleškino ilgiausią savos kūrybos maldą Jehovos - Sabaoto garbei.

Iš tiesų reikėtų šią maldą pacituoti, ji to verta. Jos tekstas pateikiamas evangelijoje ir prasideda šitaip:

"Pagirtas teesie viešpats, Izraelio dievas, nes jis aplankė ir atpirko savo tautą! Jis pažadino mums galingą gelbėtoją savo tarno Dovydo namuose..." na ir taip toliau (Luko 1, 68 - 69).

Taip žodis žodin ir pasakyta, aš nieko neprasimanau. Bet ar verta gailėtis Zakarijo, jeigu jis taip džiaugėsi, kad jam Izraelio dievas įstatė ragus?..

Jonukas augo, švelniausiai globojamas savo motinos ir Zakarijo. Įdomi smulkmena: berniūkštis kiekviena proga pasprukdavo iš namų ir vienas dvakinėdavo po apylinkes, ištisas valandas kalbėdamasis patsai su savimi.

Kaip matote, Jonas buvo tikrų tikriausias žydų laukiamojo Mesijo pirmtakas.

Bet kada gi ir kaip gimė ilgai lauktasis Mesijas? Kaip tik apie tai dabar ir kalbėsime.

3 SKYRIUS. Šventosios dvasios įsikišimas

"Angelas jai tarė: Nebijok, Marija, nes tu radai malonę pas dievą. Štai pradėsi jsčioje ir pagimdysi sūnų ir praminsi jį vardu Jėzus." (Luko 1, 30 - 31)

Na ir vikruolis buvo tasai arkangelas Gabrielis, jaunasis Jehovos pasiuntinys! Jei tikėsime, ką apie jį pasakoja šventosios knygos, tai Gabrielis vienu atžvilgiu buvo tikras meistras: jis mokėdavo apstulbinti žmones pranešimais apie būsimą šeimos padaugėjimą. Mes jau matėme, kaip jis iš anksto painformavo, kad gims Jonas; dabar jį vėl išvysime tame pačiame vaidmenyje. Ir kaip jūs manote, kur? Ogi pas Elžbietos pusseserę.

Elžbieta turėjo pusseserę, vardu Marija, kuri gyveno Nazarete, atkampiame Galilėjos miestelyje. Jauna tamsiaveidė Marija buvo gražuolė, kokių reta - skanus kąsnelis, kurio neatsisakytų nė pats karalius.

Tuo metu Judėjoje karaliavo toks Erodas*, kurio žydai nepripažino tikruoju karaliumi.

*Erodas Didysis (73 - 4 metai pr. m. e.) - Judėjos karalius 40 - 4 metais pr. m. e. 40 metais pr. m. e. Romos senatas paskyrė jį tetrarchu (ketvirtuoju valdovu), vienu iš keturių Judėjos valdovų; vėliau Erodas gavo Romai pavaldaus vasalinio karaliaus titulą. Jį palaikė triumviras Markas Antonijus, o vėliau Romos imperatorius Oktavianas Augustas. Iš Oktaviano Erodas gavo sritį Viduržemio jūros pakraštyje ir Užjordanėje. Erodas įkūrė Cezarėją, pastatė Jeruzalėje karaliaus rūmus ir pertvarkė Jahvės šventyklą. Jis žiauriai malšindavo liaudies sąjūdžius prieš romėnų viešpatavimą. Tų žiaurumų prisiminimai, galimas daiktas, atsispindėjo Mato evangelijos mite apie nekaltųjų bernelių išžudymą.

Tačiau iš tikrųjų tuo metu, kai, pasak evangelijos, gimė Kristus, Erodas jau buvo miręs. Šis romėnų primestas monarchas buvo jų akyse paprastas išsišokėlis, užgrobęs teisėtojo karaliaus sostą. Tuo tarpu karališkojo Dovydo giminė* turėjo keletą palikuonių, tarp jų buvo ir vienas dailidė, vardu Juozapas.

*Dovydas - antrasis Senovės Izraelio karalius (XI amž. pabaiga - X amž pradžia pr. m. e.), pradėjęs dinastiją, valdžiusią iš pradžių visą Izraelį, o vėliau pietinę Judėjos karalystę iki "Babilono nelaisvės". Senovės žydų "Babilono ištremtis" (arba "Babilono nelaisvė") - tai prievartinis diduomenės, valdininkų, prekybininkų ir amatininkų iškraustymas į Babiloną. Tai įvyko VI amž. pr. m. e. , kai buvo paimta Jeruzalė (597 m.) ir kai Babilonijos karalius Nabuchodonosoras galutinai sutriuškino Judėjos karalystę (586 m.). Ketvirtajame VI amžiaus pr. m. e. dešimtmetyje persų karalius Kiras, nukariavęs Babiloniją, daugumai žydų leido grįžti į tėvynę.

Karaliaujant Dovydui, Jeruzalė tapo valstybės sostine. Dovydas pirmą kartą senovės žydų istorijoje paskyrė specialius metraštininkus, kurie turėjo nuolat registruoti visus įvykius. Vėliau tie metraščiai įėjo į biblines Karalių knygas. Kaip sako Biblijos legendos, Dovydas atlikęs daugelį žygdarbių (nugalėjęs milžiną Galijotą ir t.t.) ir sukūręs psalmes, sudėtas į Senąjį testamentą.