Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Netoliese buvo gerokas žemės sklypas, labai panašus į dykumą, kur gyveno Jonas. Kaip tik ten patraukė ir Kristus. Savo rezidenciją jis įkūrė kalvoje su daugybe olų; vėliau ši kalva buvo pavadinta Keturių dešimčių dienų kalnu - taip buvo pagerbtos Marijos sūnaus ten praleistos šešios savaitės.

Toje dykumoje nebuvo nė vieno net nusususio skėrpalaikio, kuriuo būtų buvę galima nors kiek nustumti alkį, - nieko ten nebuvo, tik laukiniai žvėrys. Pranašai yra mums palikę gana spalvingą šios nykios vietovės aprašymą. Tenai, tarp plėšrūnų, Jėzus praleido vienų vienas ištisus pusantro mėnesio. Kad Jėzui kompaniją sudarė tik laukiniai gyvūnai, pažymi ir evangelistas Morkus (1, 13).

Jėzus, tobulumu pralenkęs Joną - kadangi jis, šiaip ar taip kalbėsime, buvo dievas, - visą tą laiką gyveno, visiškai badaudamas. Teisybę sakant, kaip tik dėl Jėzaus dieviškosios prigimties šis badavimas buvo ne kažin koks žygdarbis. Stebuklu greičiau galima laikyti tai, kad šakalai, liūtai ir leopardai nesudraskė Kristaus kūno bifšteksams: jie juk irgi neturėjo ko ėsti, todėl puikiausiai galėjo pasivaišinti mėsa tos būtybės, kuri užsimanė kišti nosį į jų valdas.

Tiesa, visagaliui dievui nieko nereiškė pasidaryti neapčiuopiamu, jeigu grobuonys būtų mėginę suleisti nagus į "Žodį, tapusį kūnu".

"Ir angelai jam tarnavo", - priduria evangelistas Morkus. Įdomu, koks gi buvo tasai tarnavimas, jeigu Jėzus nieko neėmė nė į burną, pasmerkęs save visiškam badavimui? Žinoma, jie nepadavinėjo jam sidabrinėje lėkštėje antrekotų su obuoliais. Tad sakykite, kaipgi jie tarnavo Jėzui? Beje, aš jau pradedu suprasti: jie tikriausiai valė jam pusbačius.

Tuo tarpu velniui šovė į galvą keista mintis: jis nusprendė Kristų gundyti. Gimus mesijui, atėjusiam į pasaulį išpirkti baisios pirmapradės nuodėmės, šėtonas taip siuto, kad nepasistengė net šitaip pasamprotauti: "Jeigu kas yra be nuodėmės, tai tikriausiai pats viešpats dievas. Tiesiog neįtikėtina, kad jis ryžtųsi nusidėti! Todėl neverta nė laiko gaišti kažkokiam kvailam gundymui."

Apie tai Šėtonas nepagalvojo ir išėjo dirbti savo juodo darbo, tikėdamasis, kad pasiseks.

"Jeigu įvelsiu Kristų į kokią nors negražią istoriją, - galvojo jis, - tai bent bus juoko! Viešpats dievas pragare - ką jūs pasakysite?! Na ir užkurčiau aš tada ugnelę po savo keptuvėle!.."

Ir klastingasis gundytojas, linksmai švilpiniuodamas, pasileido į Jericho dykumą.

Buvo keturiasdešimtoji Jėzaus pasninkavimo diena. Nepaisant visų dieviškųjų pranašumų, Marijos sūnui pradėjo mausti paširdžius. Per visas keturiasdešimt dienų jis neturėjo jokio apetito, bet galų gale tuščias skilvis sugurgė.

Apie tai nedviprasmiškai sakoma evangelijoje: "Keturiasdešimt dienų... jis nieko nevalgė ir joms pasibaigus, buvo alkanas" (Luko 4, 2).

Tada ir pristojo prie jo Šėtonas. Su velnišku mandagumu jis žemai nusilenkė Jėzui ir šitaip prabilo:

- Nejaugi tu nė nemėginai nusikratyti pilvo diegliais? Kas gi tuo patikės? Turėti priešais tiek akmenų ir nenuraminti jais alkio - tai būtų baisiai naivu!.. Jėzus gūžtelėjo pečiais.

- Aš nejuokauju, - varė toliau velnias. - Argi tu ne dievo sūnus? Jei taip, tai įsakyk, kad šie akmenys pavirstų duona ir jie mielai tai padarys.

Toks buvo pirmasis gundymas. Sakykime, kad Jėzus paklausė Šėtono patarimo: čia aš nematau jokios mirtinos nuodėmės. Už stebuklingą duonos pagaminimą neverta bausti pragaro kančiomis. Atvirkščiai, daugelį šventųjų bažnyčia kanonizavo kaip tik dėl to, kad jie išdarinėdavo panašius fokusus. Be to, argi pats Jėzus vėliau nedarė tokių stebuklų ir dar ne vieną kartą?

Nuodėmė čia galėjo būti vien pasninko sulaužymas, to pasninko, kurio Jėzus turėjo laikytis, vykdydamas tėtušio Sabaoto įsakymą. Bet juk kaip tik tuo momentu pasninkas baigėsi, kadangi nuo tos dienos Jėzus vėl pradėjo valgyti!

Ir vis dėlto Kristus nepasidavė velnio pagundai. Jis atsakė Šėtonui:

- Nėra man reikalo šiuos akmenis paversti duona, nes ne viena duona gyvena žmogus, bet kiekvienu žodžiu išeinančiu iš dievo burnos*.

*"Tuomet gundytojas, prisiartinęs, jam tarė; Jei tu dievo sunūs sakyk, kad iš šitų akmenų pasidarytų duonos. Jis atsakydamas tarė: Parašyta: Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, kurs išeina iš dievo burnos" (Atkartoto įstatymo 8, 3) (Mato 4, 3 - 4). Šėtonas neturėjo ką atsakyti: matyt, dievo žodis iš tikrųjų gana kaloringas maistas. Jeigu būčiau vyskupo virėjas, o jis įsakytų man iškepti kiaušinienės, tai aš vietoj to paskaityčiau Bibliją: įdomu, kaip jam tai patiktų?..

Velnias nepradėjo ginčytis: jis atsargoje turėjo dar dvi priemones. Čiupęs Jėzų į glėbį, nuskrido į Jeruzalę ir pastatė jį ant šventyklos stogo. Teologų nuomone, tai buvusi rytiniame Jordano ištakos krante esančio Saliamono portiko viršūnė. Aukšto portiko stogas kyšojo virš šventyklos kiemo. Tada velnias, rodydamas į susirinkusią aikštėje minią, ėmė kurstyti Jėzų, kad šis padarytų kokį nepaprastą dalyką:

- Tik pažiūrėk! Nieko sau aukštis?! Štai, mielasis, nebloga proga parodyti, ką pats gali. Stryktelk žemyn! Tau nėra ko bijoti, kad susilaužysi šonkaulius: juk tave saugo angelai, jie laiku sugriebs, kad tu, neduok dieve, nesusižeistum savo dieviškųjų kulnų.

Atsispyrė Jėzus ir antrajam gundymui, nepadarė to, kas draudžiama dievams. Ir šį kartą jis velnišką pasiūlymą atmetė pačiais paprasčiausiais žodžiais.

- Kažkur yra parašyta: "Negundysi savo viešpaties dievo", - toks buvo jo atsakymas.

Tada Šėtonas vėl griebė savo dievą Jėzų ir iškilo su juo taip aukštai, kiek tik valiojo. Galiausiai pastatė jį ant milžiniško kalno viršūnės. Nuo to kalno, kaip teigia evangelija, atsivėrė prieš akis "visos pasaulio karalystės". Vis dėlto, kad ir koks aukštas buvo tas kalnas, sunku paaiškinti, kokiu būdu nuo jo viršūnės buvo galima aprėpti žvilgsniu visą žemę, jei žinoma, kad žemė yra rutulio formos. Bet ar verta kalbėti apie tokias smulkmenas?

Šėtonas parodė Jėzui "visas pasaulio karalystes ir jų šlovę" (Mato 4, 8).

- Na ir gražumėlis! - sušuko jis. - Ir visos tos didžiulės valdos priklauso man. Aš jas daliju, kam patinkamas. Jei nori, padovanosiu porą, o jei kaip, tai ir dvi poras? O gal kartais nori jų visų? Prašau, galiu atiduoti visas, bet su viena sąlyga: jeigu tu, mano dievas, parpulsi prieš mane kniūpsčias ir pagarbinsi mane, velnią.

Išgirdęs tokį pasiūlymą, Jėzus turėjo nusikvatoti velniui į snukį, nes, tai sakydamas, Šėtonas buvo tikriausiai pamišęs.

Ir iš tiesų, Kristus, iki tol kantriai kentęs pragariškus velnio glėbesčiavimus ir velnio glėbyje atlikęs keletą oro kelionių, šį kartą užsispyrė.

- Ne, jau gana! - nepatenkintas sumurmėjo jis. - Nešdinkis iš čia ir kuo greičiau! Mat, ko jis įsigeidė - susikeisti vaidmenimis! Ne, senasis sukčiau, tai tu turi mane pagarbinti ir mantarnauti. Užteks man tavo pokštų. Traukis šalin, piktoji dvasia.

Velnio ilgai prašyti nereikėjo: jis nuolankiai pakluso ir nusiminęs dėl nesėkmingo mėginimo sugundyti dievą, nugarmėjo į pragarą*.

*Tuos, kurie norėtų įsitikinti, kad, pasakodamas apie Jėzaus gundymą, griežtai laikiausi šventojo rašto teksto, prašau patikrinti šiuos šaltinius: Mato 4, 1 - 11; Morkaus 1, 12 - 13, Luko 4, 1 - 13.

18 SKYRIUS. Žodis gauna pirmuosius priedėlius

"Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Pažvelgęs į praeinantį Jėzų, jis tarė: Štai dievo avinėlis. Kai tik du mokiniai išgirdo jo žodžius, jie nuėjo paskui Jėzų." (Jono 1, 35 - 37)