Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Ir jis priglausdavo Erodiadą prie širdies.

- Pilypas visuomet buvo man geras, - sakydavo ji. - Už savo laimę turime dėkoti jo kilniai širdžiai.

Ji švelniai padėdavo galvutę Antipui ant peties ir įsimylėjėliai bučiuodamiesi kuždėdavosi:

- Telaiko viešpats ilgus metus gyvą mūsų nuostabųjį Pilypą!

Bet atsirado vienas ponulis, kurį šis broliškas sandėris įsiutino. Tai buvo Jonas Krikštytojas.

Maldininkai, atvykę į dykumą tam, kad gautų ant galvos rėčką vandens, girdėdavo Jono samprotavimus apie Erodo poelgį.

- Kokia šlykštybė! Tikras skandalas! - riaumojo Krikštytojas. - Tasai karalius - dvigubas kraujomaiša: jo naujoji žmona yra jo dukterėčia ir kartu brolienė! Gėda! Gėda!

- Atleiskite, - prieštaraudavo kai kurie. - Kai dėl santuokos tarp dėdės ir dukterėčios, tai toks dalykas šiame pasaulyje atsitinka nebe pirmą kartą. Juk ir tu pats nieko nesmerkei, kai Erodiadą vedė Pilypas. O dėl pastabos apie brolienę, tai ką tu gali sakyti prieš, jeigu Pilypas išsiskyrė gera valia ir teisėtai?

- Ką aš galiu sakyti prieš?.. Man tai nepatinka ir baigtas kriukis!

- Bet privatus žmonių gyvenimas neturėtų tau rūpėti.

- O jis man rūpi! Aš nenoriu, kad egzistuotų ši santuoka, kurios nekenčiu.

- Įdomu, kaip ketini ją išardyti?

- Šauksiu nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto, kad Erodas - niekšas, o Erodiada - tokia pat, kaip jis.

- Šitaip nieko nelaimėsi. Dėl to, kad šauksi ir piktinsies, karalius vargu ar sugrįš prie pirmosios žmonos.

- Kas bus, tas, bet šaukti jūs man neužginsite.

- Betgi tave išjuoks! Galų gale Erodas užpyks ir pasodins tave į šaltąją.

- Jis neišdrįs to padaryti.

- Gali būti ir blogiau!

Jonas Krikštytojas neklausė gerų patarimų. Jis ėmė skleisti apie Erodą visokias paskalas.

Iš pradžių tetrarchui buvo tik juokas, kad tasai vandens rėčkų pardavinėtojas ėmėsi nagrinėti jo poelgius. Bet ilgainiui tai jam vis dėlto įkyrėjo ir jis pareikalavo, kad Jordano pakrančių aiškiaregys paliktų jį ramybėje. Bet Jonui Krikštytojui tai buvo nė motais. Kadangi įspėjimas liko neįvykdytas, Erodas davė griežtą įsakymą. Pas Joną Krikštytoją atvyko policininkai.

- Kol tu nieko daugiau neveikei, tiktai maudei žmones, niekas tavęs netrukdė, - kreipėsi į jį vyresnysis policininkas. - Fariziejai pranešė, kad. tau galvoje trūksta vieno šulo, tačiau tavo nekaltas keistybes dar buvo galima kęsti. Bet dabar tu pasidarei pavojingas. Sistemingai plūsti vyriausybę. Sakai, jog skelbi religiją, o juk religija moko klausyti valdžios. Vadinasi, pats sau prieštarauji, o tai rodo, kad visiškai nebeturi proto. Kadangi tokia padėtis trunka jau gana ilgą laiką, mes turime garbę tave areštuoti.

Krikštytoją suėmė, kubiliuką konfiskavo, o lūšną užantspaudavo. Jį patį uždarė Machero tvirtovėje, toje pačioje tvirtovėje, kur buvo pabėgusi pirmoji Antipo žmona. Tik buvo toks skirtumas, kad išsiskyrusi žmona gyveno laisvėje, o Jonas Krikštytojas tupėjo už geležinių grotų ir tvirtai užrakintas - padėtis tikrai nelinksma, ypač dykumų gyventojui ir plačių horizontų mėgėjui.

Užuot nusiraminęs, areštuotasis Kristaus pirmtakas visai padūko. Kai kregždė, purptelėjusi nuo tvirtovės sienos, pasileido į erdves, Jonas Krikštytojas, mosikuodamas rankomis pro grotas, šaukė jai iš paskos kaip patrakęs:

- Mieloji kregždute, skrisk pas Erodą ir sakyk jam, kad aš jo visiškai nebegerbiu ir kad jam dėl to atsitiks nelaimė!

23 SKYRIUS. Jėzus laimi samarietę

"Moteriškė atsakė: Aš neturiu vyro. Jėzus jai tarė: Gerai pasakei: aš neturiu vyro. Nes tu turėjai penkis vyrus ir tas, kurį dabar turi, tai ne tavo vyras; čia tu tiesą pasakei. Moteriškė jam tarė: Viešpatie, matau, kad tu pranašas." (Jono 4, 17 - 19)

Nors Kristus buvo visagalis, vis dėlto jo nieku būdu negalima skirti prie tų žmonių, kuriuos paprastai vadina drąsuoliais. Maža to, iš prigimties jis buvo bailus.

Sužinojęs apie Jono Krikštytojo areštą, jis pamanė, kad netrukus gali ateiti jo eilė ir paskubėjo į kitą vietą.

Švelnindama komišką įspūdį, kurį daro toks bailus pabėgimas, evangelija paaiškina, kad Kristus šitaip padarė, ne savo valia, bet įkvėptas iš aukščiau: ir šį kartą įsikišusi šventoji dvasia. Šį dalyką taip sumaniai paaiškino ne kas kitas, kaip šventas Lukas (4, 14).

Taigi mūsų keliautojas tada krikštijo prie pat Idumėjos; nusprendęs patraukti į Galilėją, jis turėjo pereiti visą Judėją, o paskui Samariją.

Apaštalas Jonas nepatingėjo mums papasakoti apie tą kelionę.

Apie pusiaudienį - žiūrėkite, kaip viską tiksliai Jonas atsimena* - Jėzus peržengė Samarijos ir Judėjos sieną.

*Tik pamanykite: Jonas rašė savo evangeliją, būdamas devynių dešimčių metų senis. Kokia nuostabi atmintis! Ir štai kairėje kelio pusėje pasirodė Samarijos miestas Sikaras, apsuptas sodų ir ganyklų. Tačiau Jėzus, pavargęs iš kelionės, nėjo į miestą. Jis sustojo prie šulinio, kaip tik toje vietoje, kur prasideda slėnis su miestu. Jo mokiniai nuėjo į Sikarą, nes jų maistas jau baigėsi ir reikėjo pagalvoti, kaip ir kur gauti pavalgyti.

Likęs vienas, Jėzus atsisėdo ant suolo po stogeliu (Rytuose šuliniai paprastai apdengti stogeliais, o prie jų būna suolai). Jis ėmė galvoti, kaip atsigerti: kibiro arti nebuvo, ant suktuvo kabojo tik virvė. Žmonės, ateidami vandens, atsinešdavo ąsočius, pririšdavo juos ant virvės, pasisemdavo vandens ir nešdavosi namo.

Jėzus nebesitvėrė troškuliu ir jam nieko kito nebeliko, kaip čiulpti šlapią virvę. Jau buvo taip bedarąs, tik ūmai išvydo ateinančią moterį su ąsočiu ant peties. Tai buvo samarietė - jauna, liekna ir graži.

"Pačiu metu", - pagalvojo mūsų bastūnas ir ėmė laukti jos.

Staiga jam šovė į galvą mintis, kad, pamačiusi nepažįstamą vyrą, Sikaro gražuolė gali išsigąsti ir ko gero, pabėgti. Tiesą sakant, rytietės moterys nepaprastai drovios ir baikščios. Paprastai jos vidurdienį nė neina vandens. Žinodamos, kad vyrai - energingi žmonės, jos eina prie šulinio tik visu būriu ir be to, saulei leidžiantis. Tuo tarpu ši moteris ėjo visiškai viena ir nė trupučio neišsigando net ir tada, kai pastebėjo, kad prie šulinio ant suolo sėdi atsidrėbęs sumitęs žaliūkas. Aiškus daiktas, ji buvo ne iš dorovingųjų, - abejonių čia negalėjo būti. Moteris užnėrė virvę ant ąsočio, nuleido jį į šulinį ir prisėmė vandens.

- Duok man gerti! - be jokių įžangų išpyškino Jėzus.

Samarietė žvilgtelėjo į nepažįstamąjį. Matyt, mandagumas nebuvo jo svarbiausioji dorybė. Iš tarties ir apsivilkimo gražuolė suprato kalbanti su žydu.

- Keista, - atsiliepė ji kiek ironiškai, - kad tu, būdamas žydas, prašai gerti mane, samarietę.

Mat, reikia žinoti, kad samariečiai ir žydai vieni kitų baisiai nekentė. Išdidūs Judėjos sūnūs savo kaimynus iš Samarijos laikė paskutiniais netikėliais.

Tačiau Jėzus nė nemanė demonstruoti savo išpuikimo: jis labai norėjo gerti. Ir štai keistas dalykas: šis vikrus pokštininkas, sugebėjęs Kanos vestuvėse padaryti vyno, čia, Sikare, nepajėgė pasidaryti vandens.

Vargšelis alpo troškuliu ir norėdamas gauti keletą lašų vandens, kurio taip reikėjo jo perdžiūvusiam gomuriui, ryžosi paflirtuoti su samariete.

- O! - sušuko jis, atsiliepdamas. - Visokio yra vandens.

Kaip žinai, nelygu daiktas daiktui. Aš prašau tave gerti, o tu man atsakai. Bet jei žinotum, kas į tave kreipiasi, tu neatsakytum, bet pati paprašytum, kad duočiau tau gyvojo vandens.

- Juokiesi iš manęs, ar ką? - tarė samarietė. - Įdomu, kaip tu jo pasemtum? Juk šulinys gilus, o tu neturi nei kibiro, nei ąsočio. Nejaugi esi gudresnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris mums paliko šitą šulinį, pats iš jo gėrė, taip pat jo vaikai ir gyvuliai?