Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Tais laikais visos sinagogos būdavo statomos vienodos. Jos skirdavosi tik turtingumu ir didumu - žiūrint, koks miestas. Tai būdavo ilga salė tarp dviejų portikų, o tos salės gale - šventovė. Sinagogos neturėdavo nei paveikslų, nei altoriaus, bet užtat jose stovėdavo medinė skrynia, kurioje po apdangalu buvo laikomos šventosios Izraelio knygos. Šis baldas, panašus į tą dėžę, kurioje tupėjo dievas per naktinį pokalbį su jaunuoju Samueliu*, sinagogoje užimdavo garbingą vietą.

*Biblijos legenda sako, kad būsimajam pranašui Samueliui, kai jis buvo dar pusbernis, apsireiškęs dievas. Jis kelis kartus pašaukęs Samuelį, nakvojusį šventykloje prie "sandoros skrynios" (I Karalių 3, 1 - 14). Bet garbingiausia sinagogos dalis buvo šventovė. Kaip tik ten stovėjo sėdynės, kuriose ilsėdavosi garbingieji rašto žinovų ir fariziejų užpakaliai; taip pat ten būdavo vietos, skirtos turtingiausiems tikintiesiems, nes piniguočius visais laikais bažnytininkai labiausiai gerbdavo, o piniginė buvo ir tebėra jiems didžiausia šventenybė.

Sinagogos viduryje būdavo pakyla, savotiška estrada. Iš jos rabinas skaitydavo šventąsias knygas ir mokydavo tikinčiuosius. Šiems pastariesiems reikėdavo būti navoje, kurią barjeras skirdavo į dvi dalis: vieną iš jų užimdavo vyrai, kitą moterys.

Priešais skrynią su šventomis knygomis dieną naktį degdavo amžinoji ugnis - žibintas.

Virš visų aplinkinių namų turėdavo būti iškilęs sinagogos stogas, o jei ne stogas, tai bent aukštas špilis, šiek tiek primenąs šiuolaikinių bažnyčių varpines arba musulmonų mečečių minaretus.

Prie sinagogos durų ant kolonų kabojo aukų dėžutės, į kurias naivūs tikintieji mesdavo pinigus.

Kaip matote, krikščionių religijos įkūrėjai visus judaizmo išradimus nukopijavo su menkiausiomis smulkmenomis.

Kiekvienoje sinagogoje vyriausi buvo rabinas ir seniūnų taryba (juos vadino ganytojais). Šis sinklitas vadovavo visoms religinėms apeigoms, teisė, valdė, baudė ir netgi mesdavo iš bendruomenės drąsuolius, pasišaipiusius iš to švento balagano. O ypatingais atvejais, kai dievo niekintojų įžūlumas virsdavo šventvagyste, ganytojų taryba galėdavo nusikaltėlį sukaustyti grandinėmis ir nusiųsti į sinedrioną, aukščiausią dvasinį tribunolą Jeruzalėje.

Svarbiausią vaidmenį sinagogos taryboje turėjo personažas, vadinamas gana pavydėtinu vardu - angelu. Dažniausiai tai būdavo koks nors sukumpęs senis, bedantis, apsiseilėjęs, susiraukšlėjęs kaip grybas ir plikas kaip stručio kiaušinis. Vis dėlto jį vadino angelu, nors tikintieji ir galėjo susidaryti nelabai gerą nuomonę apie dangaus gyventojus.

Kiek žemesnis už šį garbingąjį senį buvo vadinamasis sazanas - antros kategorijos kulto tarnas, kuris padavinėdavo lektoriui, arba kantoriui*, šventąsias knygas, atidarinėdavo ir uždarinėdavo duris ir paruošdavo visa, kas reikalinga apeigoms.

*Kantorius - vyriausias giesmininkas sinagogoje. Pamaldų tvarka buvo tvirtai visam laikui nustatyta specialiais potvarkiais. Įeinant į sinagogą, reikėdavo pavilgyti pirštus švęstame vandenyje, atseit, nusiplauti rankas. Iškėlęs numazgotas rankas, kunigas kalbėdavo maldą. Tada visi užtraukdavo psalmę. Kiekvienas stengdavosi, kiek įmanydamas, laikytis takto, bet vis dėlto kildavo neapsakoma erzelynė ir tik kantoriaus spiegimas aiškiai išsiskirdavo iš padriko maurojimo. Paskui kunigas sakydavo trumpus pamokymus maldininkams, o šie choru juos užbaigdavo, sakydami "Amen!"

Po to sekdavo aštuoniolika palaiminimų ir pagaliau esminis patiekalas - pamokslas. Paprastai prakaituodavo vietos rabinas, bet kai sinagogoje pasirodydavo koks nors žinomas teologas iš kitur, jį tučtuojau užtempdavo ant pakylos, norėdami pasiklausyti jo išminties.1

Kai Jėzus atvyko į Nazaretą, buvo kaip tik iškilmingų pamaldų diena. Jėzaus šalininkai iš anksto susirinko į sinagogą surengti jam tinkamo priėmimo. Kol kas jie stovėjo minioje ir laukė.

Aliejais pateptasis išsipustė. Išmintingieji teologai teigia, kad tą dieną jis vilkėjo ilgu ir plačiu apsiaustu, o galvą kaip beduinas buvo apsigobęs skepeta, perrišta per kaktą virve. Iš paprastųjų rūbų jis teturėjo vien chitoną.

Beje, šis chitonas vertas ypatingo dėmesio. Jis buvo be jokios siūlės. Suprantate? Be jokios! Be to, Jėzus juo vilkėjo nuo pat gimimo dienos!!!

Šis idealus chitonas turėjo nuostabią ypatybę: jis augo ir tempėsi, augant ir bręstant Jėzaus kūnui. Jėzus stambėjo, darėsi raumeningas, kartais netgi pasirąžydavo. Tačiau chitonas nė karto neplyšo. Kai Jėzui užaugdavo pilvukas, chitonas paplatėdavo, o kai Jėzus sulysdavo, stebuklingasis chitonas susitraukdavo. Išganytojas jį išsaugojo iki pat mirties. Vėliau sužinosime, kas su juo atsitiko, nes apie šį drabužį irgi yra ypatinga legenda. Taigi gerasis samarietės bičiulis su savo beduinišku apdaru netikėtai pasirodė Nazareto sinagogos vidury. Gavę ženklą, jo šalininkai choru suriko:

- Mokytojas! Daktaras! Daktaras iš Jeruzalės! Tegu kalba!

Tegu kalba.

Tučtuojau, tarsi iš tiesų jo būtų užsigeidę pasiklausyti daugumas žmonių, Jėzus šoko prie pakylos ir mikliai ištraukė iš sazano rankų ilgą papiruso ritinį, suvyniotą ant dramblio kaulo strypo. Tokiuose ritiniuose seniau būdavo surašyti šventieji tekstai.

Išvyniojęs papirusą, Jėzus pradėjo skaityti, tikriau sakant, apsimetė skaitąs:

- Izaijo pranašystė... Dėmesio! "Viešpaties dvasia ant manęs, todėl jis patepė mane ir siuntė mane nešti linksmos naujienos beturčiams, gydyti tų, kurių širdis sutrinta, skelbti atvadavimo apkaltiems ir akliems, kad jie atgaus regėjimą, išvaduoti prislėgtųjų, apsakoti maloningų viešpaties metų ir atsilyginimo dienos" (Izaijo 61, 1 - 2) (Luko 4, 18 - 19).

Nesunku suprasti, kaip mūsų gudruolis ketino panaudoti šitą sumaniai parinktą citatą!

Suvyniojęs ritinį, atidavė jį šventyklos tarnui ir atsisėdo.

"Visų akys sinagogoje buvo į jį atkreiptos", - sako evangelija (Luko 4, 20).

Ir štai jis iškilmingai pareiškė:

- Ponios ir ponai! Šiandien toji pranašystė, kurią jums perskaičiau, išsipildė!

Jo žodžiai nuskambėjo kaip varpo garsas.

Tikinčiųjų minia, būdama visada pasiruošusi praryti kiekvieną jovalą, kuris tik jai pateikiamas pakankamai iškilmingai, kaip užkerėta spoksojo į Jėzaus lūpas ir gaudė kiekvieną žodį, pasigirstantį iš ultraišmintingos mokyto teologo burnos.

Jėzus buvo bekalbąs toliau, tik štai vienas ten buvęs žmogus, ne toks naivus, kaip kiti, ūmai sušuko:

- Palaukite! Tegu mane kur skradžiai, jeigu tai ne Juozapo sūnus! Kaip dievą myliu, juk tai mūsų dailidė!

Gana buvo to vieno šūksmo ir visas Jėzaus žavesys dingo kaip nebuvęs. Kas žino, kokia jautri įspūdžiams minia ir kokios nepastovios jos simpatijos, tas lengvai supras, kodėl taip staiga pasikeitė susirinkusiųjų nuotaika.

Vienas kitas iš tikinčiųjų jau nuo pat pradžios bambėjo sau panosėje:

"Kurgi aš mačiau šitą vyruką? Matytas snukis..."

O kai tasai riktelėjo: "Tai dailidė!", visa sinagoga atsiliepė vienu balsu, tiktai sakydama ne "amen", bet... ot velnias!"

Ir prasidėjo audra. Kiekvienas jautėsi įžeistas, kiekvienas stengėsi atsigriebti ir ant pateptojo galvos iš visų pusių pasipylė kandūs klausimai:

- Ei Jėzau, kur tavo oblius?

- Na ir įžūlumas!

- Kaip gyvuoja tavo namiškiai, pranaše?

- Jis norėjo mus apmuilinti, draugai!

- Tai ką, tu nebe dailidė, o komediantas? Liežuviu malti lengviau, kaip obliuoti?

- Ne tau aiškinti pranašus, ypač Izaiją! Juk jį perplovė pjūklu!*

*Izaijas - mitinis senovės žydų pranašas. Jam priskiriama viena Senojo testamento knyga, kurioje pranašaujama apie Mesijo atėjimą. Biblijos legenda sako, kad Izaiją karaliaus Manaso įsakymu perpjovė mediniu pjūklu. - O iš kur tu gavai daktaro titulą? Ar tik ne iš tėtušiuko Juozapo?