Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Čia Jėzų pertraukė garsus klyksmas, pasigirdęs iš sinagogos kampo. Vaikščiojantis Žodis užsikirto. Klausytojai pašoko iš vietų, sulipo ant kėdžių, stengdamiesi pamatyti akiplėšą, išdrįsusį nutraukti tokią šaunią kalbą.

- Išmesti rėksnį už durų! Lauk bjaurybę! - pasigirdo pikti balsai.

- Sugrąžinti jam sumokėtus už įėjimą pinigus ir tegu nešdinasi! - spiegė damos.

Jėzus ištiesė rankas virš minios, mėgindamas nutildyti žmones. Tačiau rėksnys nesiliovė klaikiai šaukęs, mosikavo rankomis kaip beprotis. Sąmyšis vis didėjo.

Staiga vienas žmogus, matyt, apdairesnis už visus kitus ten buvusius, pažino triukšmadarį ir sušuko:

~ Bet juk tai patrakėlis. velnio apsėstasis!

Šie žodžiai nieko nenustebino: žmonių, kuriems velniai buvo iškirtę piktą pokštą, įlįsdami į kūną, tuo metu galėjai gana dažnai sutikti visose viešose vietose, netgi šventyklose.

Dabar velnio apsėstųjų nebėra ir mums sunku įsivaizduoti, kaip tokie parapijiečiai atrodydavo. Todėl reikia tikėti mokytaisiais teologais, smulkiausiai aprašinėjančiais tokius apsėstuosius.

Veltui įvairių medicinos fakultetų daktarai tikina, jog, kaip rodo naujausi moksliniai tyrinėjimai, velniai arba kipšai negali apsėsti žmonių; veltui šiuolaikinis mokslas teigia, kad toji būklė, kurioje atsiduria vadinamieji Šėtono tarnai, iš tikrųjų būna proto sutrikimo rezultatas, - bažnyčia spjauna į medikus ir mokslą. O savo versiją bažnyčia patvirtina gausiais atvejais, paimtais iš tokios tolimos senovės, kad juos patikrinti, deja, nėra jokios galimybės.

Sakoma, kad kitados buvę apsėstųjų, kurie, padedami velnių, darydavę iš tikrųjų fenomenalius dalykus.

Jei tikėsime teologais, nuodugniai išstudijavusiais kalbamąjį dalyką, piktoji dvasia žmogų apsėsdavo šitaip.

Velnias, sumanęs užvaldyti kokį žmogų, prisistatydavo pas jį anksti rytą. Tuo tikslu jis pasiversdavo pusiau gyvuliu, pusiau žmogumi, pavyzdžiui, žmogšuniu arba žmogvarle. Kai nelaimingasis įbaugintas iš siaubo sustingdavo, velnias įlįsdavo į jį pro burną.

"Įsikurdinęs apsėstojo kūne, - rašo vienas iš autoritetingiausių bažnyčios vyrų, vyskupas Segiuras, - velnias tampa pilnavaldžiu jo ponu. Jis nelaimingąjį bado, graužia, drasko jam širdį bei vidurius ir visaip jį kankina. Kartu jis skleidžia bjauriausią smarvę - apsėstasis dvokia siera arba senu ožiu. Kartais, - dažniausiai taip atsitinka su moterimis, - velnias priverčia savo aukas šlykščiai plūstis. Kai kuriuos apsėstuosius jis pakelia į orą ir nuneša į pragarą, kur jie su pasibaisėjimu mato prakeiktų sielų kančias. Kitus apsėstuosius velnias paverčia gyvuliais, medžiais arba vaisiais. Įniršęs jis gali nelaimingąjį net sudeginti, tačiau kai kurie velnio apsėstieji vis dėlto išsigydo ir atgauna buvusią išvaizdą švęsto vandens ir kunigų maldų dėka. Daugelis apsėstųjų gyvena tarp šlykščių roplių arba lavonų. Pasitaikydavo jų tarpe ir tokių, kurie patys parduodavo Šėtonui savo sielą ir krauju pasirašydavo su juo sutartį. Tie nelaimingieji jau iš anksto būna pasmerkti amžinoms kančioms. Pagaliau yra ir tokių apsėstųjų, kurie nieko nekenčia: tai tamsybių kunigaikščio globotiniai. Velnias juos gina, moko ir duoda aukso, atskleidžia jiems ateitį ir pragaro paslaptis, taipogi suteikia jiems stebuklų darymo galią; žinoma, tie stebuklai būna nešventi, nes daromi juodosios magijos ir burtų pagalba. Šių velnio palaižūnų sielos yra galutinai pasmerktos ir nesugrąžinamai žuvusios."

Kaparnaumo apsėstasis priklausė pačios pikčiausios dvasios aukų kategorijai. Jis raitėsi ant sinagogos grindų, klykdamas ir nepadoriai darkydamasis. Taip bent teigia kunigas Fuaras ir žinoma, ne mano reikalas jam prieštarauti.

Šis apsėstasis nepastebėtas įslinko į sinagogą kartu su minia, tačiau balandžio sūnaus žodžiai netrukus sutramdė jame tūnantį velnią ir šis išlindo kaip yla iš maišo. Apsėstasis, nebegalėdamas ilgiau ištverti, ėmė baisiausiai keiktis, apkaltindamas saldžialiežuvį pranašą visomis mirtinomis nuodėmėmis. Pagaliau jis nebuvo labai kaltas, nes jo lūpomis kalbėjo patsai velnias.

Iš pradžių skandalingas apsėstojo elgesys papiktino minią, bet pamažu visi nurimo: pirma, apsėstasis nebuvo atsakingas už savo žodžius ir veiksmus, o kita vertus, reginys buvo gana intriguojantis. Velnio susirėmimas su pranašu - ar gali būti įdomesnis dalykas?

Jėzus, būdamas dievas nuo pat viršugalvio iki kulnų, neabejojo savo pergale. Jis leido apsėstajam išsikalbėti, o paskui pareikalavo atvesti jį arčiau.

- Ko tu nori? - kreipėsi balandžio sūnus į apsėstąjį.

- Palik mus ramybėje - štai ko mes norime! - atsiliepė šis. - Kas tau darbo su mumis, Jėzau Nazarieti? Ar tu atėjai mūsų pražudyti? Žinau, žinau, kas tu esi: tu - dievo šventasis!

Šis velnio pripažinimas, šiaip ar taip, galėjo Jėzui tik patikti: jis konstatavo jo dievišką kilmę. Pamaldūs evangelijos komentatoriai teigia, kad Šėtonas ėmė taip kalbėti iš baimės, panašiai kaip plakamas vergas giria savo poną, tikėdamasis tokiu būdu jį sugraudinti.

Vis dėlto Jėzus atmetė šį meilikavimą. Priėjęs prie pat apsėstojo ir grūmodamas jame lindinčiam velniui, jis griežtai įsakė:

- Nutilk ir išeik iš žmogaus!

"Ir nešvarioji dvasia, tąsydama jį ir dideliu balsu šaukdama, išėjo iš jo" (Morkaus l, 26).

Reginys buvo iš tikrųjų labai keistas.

Kai lindo lauk velnias, nelaimingajam vos neišniro žandai; paskui žmogelis atsikėlė, o po to lyg niekur nieko atsisėdo. Jo kūne, kuris tiek laiko buvo pragaro jėgų buveine, neliko nė menkiausio velnių pėdsako.

Žmonės buvo neapsakomai sužavėti. Iš paprasto burtininko Jėzus susyk virto stebukladariu.

Žydai turėjo didelę daugybę apsėstųjų ir velnių išvarinėjimui buvo sugalvotos gana painios ceremonijos, kurių Jėzui visai neprireikė.

Pavyzdžiui, pasakojama, kad velnią traukdavo lauk, panaudodami žiedą, išdrožtą iš magiškos šaknies. Tokiais atvejais apsėstasis raičiodavosi žemėje, o velnias, įrodydamas, kad tikrai iš jo išėjo, turėdavo išvartyti visus indus su vandeniu, sustatytus aplinkui tam tikru atstumu.

Taigi Jėzus išsivertė be įprastinio švento ritualo. Jis ištarė kelis žodžius ir tamsos kunigaikštis išlėkė iš užgrobto kūno. Be to, apsėstasis kaip mat visiškai pasveiko, nors gydymo būdas buvo pats paprasčiausias.

"Kas tai yra? - klausinėjo vienas kitą apstulbę kaparnaumiečiai. - Koks tai naujas mokslas? Nes jis su galia liepia net nešvarioms dvasioms ir jos jo klauso! " (Morkaus l, 21 - 27).

27 SKYRIUS. Visas glėbys stebuklų

"Atėjus vakarui, kai saulė buvo nusileidus, jie atgabeno pas jį visus sergančius ir velnių apsėstuosius ir visas miestas buvo susirinkęs prie durų, Jis pagydė daugelį, kurie buvo visokių ligų kankinami ir išvarė daug velniu; jis nedavė jiems kalbėti, nes jie pažino jį." (Morkaus 3, 32 - 34)

Taip vienu sykiu Jėzus pelnė solidžią reputaciją, - bent Galilėjoje.

Tačiau mūsų dievas buvo ne toks žmogus, kad tuo pasitenkintų. Juoba kad jis atsargoje turėjo visą maišą kitų stebuklų.

Vos tik Jėzus su būriu susižavėjusių kaparnaumiečių išėjo iš sinagogos, prie jo pasileido Simonas - Akmuo ir taip suriko, kad išgirdo visi aplinkui:

- Viešpatie, nelaimė!

- Kokia nelaimė? - paklausė Jėzus.

- Tu žinai, kad mano šeima gyvena Betsajidoje?

- Žinau.

- Bet mano žmonos šeima gyvena čionai.

- Tikrai prisimenu: tu man pasakojai, kad vedei merginą iš Kaparnaumo... Tai kas atsitiko, seni, - tu su ja nesugyveni?