Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Na ir avigalviai! - tarė jis likęs vienas. - Verčiau būtų paklausę senio Zebediejaus. Dabar mirks kiaurą naktį ir tegu mane pakaria, jei sugaus nors vieną varlę!

O šešetas bičiulių jau plyšojo tolumoje linksmą valtininkų dainušką. Po kelių minučių inkaras buvo pakeltas ir - plaukia sau laivelis!

Tačiau senasis lapinas Zebediejus sakė teisybę.

Kad ir kaip jie stengėsi, nesugavo nieko, net pačiose giliosiose vietose. Vidury ežero mėgino traukti tinklą paskui valtį, iškėlę visas bures. Ir vėl nieko. Sugrįžę arčiau kranto, ėmė braukti tinklais palei patį dugną. Taip pat veltui.

Beje, ne visai: iš pakrantės dumblo šaunieji žvejai ištraukė keletą senų katilų, kažkokių skudurų, porą pastipusių šunų ir didelę kolekciją sukultų puodynių.

Kai patekėjo saulė, visi šeši buvo nusiplūkę, pikti, išalkę, šlapi ir purvini kaip velniai. O laivelyje - kad nors vienas gružlys!

Susigėdę ir perpykę, jie nedrįso pažiūrėti vienas kitam į akis.

- Tai bent prisižvejojom! - burbėjo Dičkis Jokūbas.

- Taip, tas velnio dėdė Zebediejus išmano tokius dalykus, - pakurstė pyktį Pilypas. - Tai ne mes!

- Čia tai jis tikras meistras, nieko nepapūsi, - sutiko mažasis Jonas.

- Dabar ne tai svarbu! - atrėžė Simonas - Akmuo. - Ką mums pasakys mokytojas, kai sužinos, kad terliojomės visą naktį, o pusryčiams sužvejojom vos porą padvėsusių šunų!

Taip jiems bedejuojant, Jėzus iš tikrųjų pasirodė krante, visai netoli nevykėlių žvejų.

- Įkliuvom! - burbtelėjo Andriejus. - Dabar laikykitės. Jėzus priėjo arti.

- Žiūrėk tu man! - tarė. - Tai ką, vėl užsimanėte žuvelių pasigaudyti?

- Visai ne žuvelių, - sumišęs atsakė Simonas, - bet va naktis buvo tokia graži, tai mes ir nutarėm pasiirstyti. Kartu, žinoma, pasiėmėm ir tinklus, užmėtėme kartą kitą... Ne, apie žuvį negalvojome, o tik taip sau - dėl juoko! Oras žūklei netinkamas.

- Matau, matau, - pašaipiai tarė Jėzus. - Vietoj žuvies pakliuvo vien seni skudurai ir sudužę puodai. Bet gal jūs apsirikote, užmėtėte tinklus ne ten, kur reikia? Ar mėginote traukti tinklą paskui valtį vidury ežero?

- Kur nemėginsi!.. Irgi, žinoma, tik dėl juoko, šiaip sau.

- Ir ten nepasisekė? Keista, labai keista. Kertu lažybų: žuvis šiandien tik ir laukia, kad pakliūtų į tinklą!

Dičkis Jokūbas prisidėjo delną prie kaktos, kad būtų panašesnis į tėvą Zebediejų ir žinovo balsu atsakė:

- Prašau atleisti, mokytojau, bet tu apsirinki. Oras netinkamas. Iki saulėlydžio žuvims ežere nėra kas veikia.

- Ak šitaip? - sušuko Jėzus. - Aš apsirinku? Pažiūrėsim. Tuojau visiems jums parodysiu!.. Klausyk, Petrai, ar nesutiktum dar pasiirstyti ir paimti mane kartu?

Apaštalai susižvelgė. Iš nuovargio jie vos pastovėjo ant kojų, tačiau niekas nenorėjo, kad mokytojas palaikytų juos mazgotėmis.

- Plaukiam! - sutiko jie vienu balsu. - Visi į vietas!

Po pusvalandžio jie buvo jau toli nuo kranto. Pūtė gaivus vėjas, šiaušdamas ežero paviršių.

- Nagi, draugužiai! - sukomandavo pateptasis. - Meskite tinklą!

I nugaišusių šunų gaudytojus gaila buvo žiūrėti. Ir vis dėlto jie paklausė, nors iš veidų buvo matyti, jog dirba tuščią darbą.

Bet koks buvo jų nustebimas, kai tinklai pasirodė esą pilni žuvies!

- Na ką? - paklausė Jėzus. - Ką dabar pasakysit? Jums atrodo, kad oras netinkamas, o mano nuomone - pats geriausias.

Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: kiek sykių šiandieną mesite tinklą, tuščio neištrauksite.

Apaštalai negalėjo atsikvošėti. Suvertę žuvį į valtį, jie vėl užmetė tinklą ir jis buvo pilnutėlis: žuvys spurdėjo kiekvienoje tinklo akutėje, vos vos atlaikė virvės.

Pro šalį praplaukė kita valtis: kažkokie kiti žvejai grįžo tuščiomis. Apaštalai pasišaukė juos į talką ir po ketvirčio valandos abu laiveliai buvo pilni žuvies.

Apaštalams - žvejams tai buvo lyg koks apreiškimas iš dangaus. Jie puolė prieš Kristų ant kelių, o Simonas - Akmuo visų vardu tarė:

- Mokytojau, tu iš tikrųjų esi visagalis viešpats! Eik tolyn nuo mūsų, nes mes esame tik paprasti žvejai.

Keistas dalykas, ar ne tiesa? Rodos, mokiniai turėjo džiaugtis, kad kartu su jais yra individas, galintis daryti stebuklus. Bet kur tau, juos pagavo siaubas.

Norėdami juos suprasti, turime žinoti vieną seną prietarą: senovės žydai manė, kad dievą išvydusio žmogaus dienos jau suskaitytos. Todėl Petras, Zebediejaus sūnūs ir visi kiti išsigando ne juokais - mirti niekas nenorėjo.

Jėzui teko juos raminti.

- Nesibijokite nieko! - pasakė jis.

Paskui, prisiminęs nesėkmingą nakties žūklę, pridūrė:

- Kadangi jūs be mano pagalbos negalite sugauti nė vieno karoso, teks keisti profesiją: nuo šiol padarysiu jus žmonių žvejais*.

*Pasaką apie stebuklingą žvejonę randame tik vienoje iš keturių evangelijų - Luko (5, 1 - 11). Labai gaila. Toks stebuklas galėjo sudominti ir kitus evangelistus! Po to jie sugrįžo į kaimą.

Bet labiausiai stebuklingoji žūklė apstulbino senį Zebediejų.

- Na, čia tai jau, žinote, per daug! - suriko jis. - Tiek žuvies ir tokiu oru? Tūkstantis velnių su visais velniūkščiais! Tai iš tiesų stebuklų stebuklas!

Tą dieną Jėzus galėjo puikiausiai apšviesti savo mokinius, nebelaukdamas sekminių, tai yra dešimtosios dienos po savo įžengimo į dangų, kada šviesa iš dangaus apšvietė jų sielas.

Iš tikrųjų, apaštalai, būdami Betsajidoje, sužinojo, jog žvejos žmones, tačiau visi evangelijos komentatoriai sutaria, kad nei Petras, nei jo draugai nesuprato tikrosios šių pranašiškų žodžių prasmės. Tik vienas šventasis Ambraziejus*, gyvenęs pirmaisiais mūsų eros amžiais, sugebėjo paaiškinti šią Luko evangelijos vietą.

*Ambraziejus (IV - V amž.) - vienas iš bažnyčios tėvų. Kovojo už tvirtą, galingą bažnyčios organizaciją, už gryną krikščionišką tikėjimą, buvo aršus eretikų priešas. Parašė penkias knygas "Apie tikėjimą". "Jėzus, - sako šis bažnyčios tėvas, - padarė žūklės stebuklą, idant parodytų apaštalams, kokią didelę galią žmonių sieloms perduoda jis į jų rankas. Šis stebuklas buvo vaizdingas jų misijos įkūnijimas. Nuo šiol jiems reikėjo palikti Genezareto ežerą ir gyventi žmonių jūroje tarp žmogiškųjų aistrų bangų, apsuptiems nuolatinių vargų ir rūpesčių. Ramų jų gyvenimą turėjo pakeisti audringas ir baisus, tačiau už tai jų laukė neįkainojamas atpildas: savo menko amato išsižadėjo, kad galėtų tarnauti dangui, savo prastas žvejybos priemones pakeitė evangelijos tinklais, kurie grobio nenužudo, bet, atvirkščiai, išsaugo ir apsaugo, iškeldami į šviesą tuos, kurie gyveno tamsos gelmėse" (Šv. Ambraziejus, In Lucam, IV kn.).

Tad štai koks yra žmonių gaudytojų amatas! Tuo būdu jūsų parapijos kunigas, malonūs skaitytojai irgi yra žmonių gaudytojas. Jo darbo įrankiai - evangelijos tinklai. Ir kai jis paisto kokius nors niekus, painiodamasis lotyniškose citatose, arba nevykusiai atpasakoja blogai išmoktą svetimą pamokslą, tai jis, pasirodo, ištraukia jus iš tamsos gelmių ir iškelia į šviesą. Jūs - jo žuvys.

Deja, šventas Ambraziejus, kalbėdamas apie šaunią ateitį, Jėzaus pažadėtą apaštalams, prašovė pro šalį: visi jie baigė gana liūdnai. Iš šešių mokinių, dalyvavusių šioje stebuklingoje žūklėje, penkis teismas nuteisė mirti ir nuosprendis buvo įvykdytas kaip paprasčiausiems valkatoms, o šeštasis, Jonas, mirė išprotėjęs.

Kaip ten buvo, kaip nebuvo, - jeigu tie šeši mūsų vyrukai ir nesuprato kaip reikiant, ką jų mokytojas turėjo galvoje, kalbėdamas apie naują žmonių gaudytojų profesiją, tai bent nusiramino ir vėl ėmė juo pasitikėti. Niekas nebeprašė Jėzaus eiti nuo jų tolyn. Priešingai, jie patys viską metė ir nusekė paskui jį.