Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Dabar aš ne apie ją...

- O apie ką gi?

- Apie savo uošvę. Senutė kažkur gavo karštinę ir aš bijau, kad ji nepaliktų šios ašarų pakalnės.

- Tavo uošvė?

- Taip, viešpatie.

- Nieko nesuprantu. Susirgo uošvė ir tu dėl to gadini sau kraują? Keista...

- Visai nekeista, viešpatie! Mano uošvė tokia, kad kitos tokios niekur nerasi - grynas auksas.

- Atseit, ne visos uošvės vienodos?

- Taigi, taigi, viešpatie. Geroji senutė man labai brangi ir prašau tave išgydyti ją.

- Negaliu atsisakyti, seni. Vesk mane pas tą fenomenalią uošvę!

Simonas - Akmuo, nelaukdamas pakartotinio raginimo, pasuko prie ligonės namų, o balandžio vaikas sekė paskui jį.

Netrukus juodu įėjo į vidų. Tai buvo kukli lūšna. Uošvė gulėjo ant menkučio pakloto ir kliedėjo: drugys purtė ją ne juokais.

Pamačiusi Jėzų, ligonė ėmė paistyti jau tikrus niekus, bet pateptasis neįsižeidė. Apskritai jis buvo vis dėlto neblogas vaikinas.

- Matai, ji nebežino, ką kalbanti, - suniurnėjo vienas žvejo Jono sūnus. - Ta jos karštligė mums visiems kelia nerimą. Kliedėdama ji plepa tokius dalykus, kad net ausys svyla. Ir taip nuo ryto ligi vakaro, nuo vakaro ligi ryto.

- Taip, čia rimtas dalykas, - sutiko Jėzus.

Jis pačiupinėjo ligonės pulsą, o paskui kreipėsi į karštligę lygiai taip, kaip į nelabąją dvasią sinagogoje:

- Karštlige! - sušuko. - Kas tau leido įsisukti į šios puikios moteriškės kūną?

Tačiau karštligės liežuvis, matyt, buvo ne toks šmaikštus, kaip nešvariosios dvasios ir ji nieko neatsakė.

- Karštlige, karštlige! - vėl iškilmingai pradėjo Jėzus. - Ko gi tyli? Supratai, kas aš per vienas? Na, marš lauk! Greičiau judinkis!

Tardamas šiuos žodžius, jis čiupo ligonę už rankos, pakėlė ir vien tik tuo savo prisilietimu sugrąžino nukamuotam kūnui jėgas ir gyvybę*.

*"Jis priėjo prie jos ir, paėmęs ją už rankos, ją pakėlė; drugys tuojau ją pametė ir ji jiems tarnavo" (Morkaus 1, 31). Taigi, karštinė išnyko, nepalikusi net įprastinio silpnumo. Tą pačią akimirką Simono - Akmens uošvė atsikėlė ir atsiminusi puodą ant viryklos, nulapeno į virtuvę graibyti krėnelės nuo buljono.

Dar po valandėlės sveika kaip arklys uošvė jau dengė stalą ir vaišino žentą ir visą garbingąją kompaniją.

Tai jau buvo antras stebuklas iš eilės: Kaparnaumiečiai nespėjo atsitokėti.

- Viešpatie aukščiausias, argi tai galimas daiktas? - tarškėjo kūmutės. - Kas per vienas šis žmogus, kuris vienu žodžiu išvaro velnius ir ligas?

Dabar jau visi žiūrėjo į Jėzų kaip į pirmos rūšies kerėtoją, bet niekam nė į galvą neatėjo, kad galią daryti stebuklus jis buvo gavęs iš dieviškojo tėtušio - balandžio. Antra vertus, jeigu jis ir būtų žmonėms paaiškinęs, kad jo tėvas - dangaus paukštytė, niekas būtų nesistebėjęs.

Kaip ten buvo, kaip ne, bet visokiausi ligonys, išgirdę apie Jėzaus padarytus stebuklingus išgydymus, ėmė virpėti iš džiaugsmo ir užsidegė viltimi nusikratyti pagaliau savo kentėjimais.

Tačiau jiems teko luktelėti, kol nusileis saulė ir diena pasibaigs, kadangi subata žydams buvo šventa poilsio diena, kada įstatymas žmogui draudė net išnarintą koją atstatyti: juk tai irgi darbas!

Bet vos tik saulė nusileido, Kaparnaumo gatves užtvindė luošiai. Miestelėnai dar niekad nebuvo matę tokios procesijos: jie pasijuto tarsi patekę į kažkokią baisią apsigimėlių karalystę. Maliarija sergantieji drebėjo visu kūnu, velnių apsėstieji daužėsi, pagauti epilepsijos priepuolių, bepročiai šlykščiai vaipėsi, linksmindami miesto vaikus, daugumas ligonių rodė savo bjaurias opas ir baisius auglius, nelaimingieji, kamuojami švento Vito ligos, kraupiai šoko ratelį, kurio vidury žmonės vežimėliuose tempė nejudančius paralitikus. Tame karnavale nebuvo tik begalvių, nešančių savo nukirstas galvas po pažastimi.

Netrukus triukšmingoji minia apsupo Simono - Akmens namus, kur turimomis žiniomis buvo apsistojęs didysis daktaras.

- Rabi! Rabi! - šaukė luošiai. - Pasigailėk mūsų kenčiančių!

Išgydyk mus!

Jėzaus ilgai prašyti nereikėjo. Kadangi stebuklai jam ničnieko nekainavo, derėtis su nelaimingaisiais prašytojais būtų buvę tiesiog nepadoru.

Taigi, išrikiavęs pacientus, Jėzus pradėjo priiminėti.

Palytėdamas ranka ligonius, jis išgydydavo juos visus vien. žodžiais, - paprasčiau nė nesugalvosi!

Kai ateidavo apsėstojo eilė, Jėzus liepdavo kipšui nešdintis iš užgrobtojo kūno. Atsiliepdama į tai, nelaboji dvasia imdavo taip derglioti, kad net plikiams šiaušdavosi plaukai, tačiau nedrįsdavo nepaklausyti ir išeidavo lauk pro burną arba pro nosį. Ta proga velnias nepamiršdavo šūktelėti:

- Trauk mane angelai, na ir stiprus gi tu, jei sugebi vienu žodžiu išvaryti mane iš mano būsto... Iš tikrųjų tu esi ne šiaip sau pranašas, bet dievo sūnus!

Vaikštinėjantis Žodis nelabai žavėjosi tokiais komplimentais. Atvirkščiai, jis įsižeisdavo, kad piktosios dvasios taip be niekur nieko demaskuoja jo dieviškąjį inkognito. Evangelija pabrėžia, kad jis grūmodavo velniams ir drausdavo kalbėti apie tai, ką jie žino, tai yra apie tai, kad jis Kristus.

Iš pradžių toks elgesys gali atrodyti keistas, tačiau, tik truputi pagalvojęs, supranti, koks jis buvo logiškas.

Dėdamasis paprastu mirtinguoju, Jėzus stebino žmones kaip nepaprastas gydytojas ir atvirkščiai: jeigu jie būtų sužinoję jo tikrąją kilmę, tai visi stebuklai nebebūtų teikę jam jokios šlovės. Tam, kuris iš nieko sukūrė visą pasaulį, išgydyti karštligę ar ištiesinti kreivą stuburą ne kažin koks laimėjimas!

Pateptasis gydė visą naktį. Jis nenuleido rankų net pačiais sudėtingiausiais atvejais. Nesvarbu, koks luošys ar ligonis prie jo atsirasdavo - jis ištiesdavo ranką ir ligos kaip nebūta.

Dėl tokios gausybės stebuklų evangelistas Matas susimąstė. Iškilo klausimas: kur dėjo Jėzus visą tą daugybę ligų, nuo kurių išvadavo žmones? Ir Matas priėjo išvadą, jog dieviškasis gydytojas patsai jas pasiėmė.

Ir iš tikrųjų, tos dienos stebuklai, anot jo, rodo, kad įvyko Izaijo pranašystė: "Jis ėmė ant savęs mūsų negalias ir nešė mūsų ligas" (Mato 8, 14 - 17).

Kaip žinoma, Jėzus atvyko į mūsų. planetą tam, kad susiverstų sau ant pečių visas žmonių giminės nuodėmes. Nereikia pamiršti, kad kiekvieną iš mūsų slėgė pirmapradė nuodėmė, kurią buvo padarę Adomas ir Ieva, suvalgydami rojuje obuolį ir pažeisdami griežčiausią dievo tėvo draudimą. Tada dievas Jehova pasakė:

- Jūs nusidėjote. O kad daugiau nebeužsimanytumėte šitaip daryti, nuo šiol visa žmonių giminė sirgs ligomis, kurių jūs anksčiau nepatyrėte. O svarbiausia - nuo šiol jūs visi mirsite, užuot

naudojęsi pažadėtomis amžinojo gyvenimo gėrybėmis.

Remdamiesi šiuo Biblijos teiginiu, žydai žiūrėdavo į ligonius kaip į žmones, kuriuos dievas baudžia už kažkokias slaptas nuodėmes. Todėl pirmuoju teisuolio požymiu buvo laikoma gera sveikata.

Štai kodėl Jėzus ir ėmėsi gydyti ligonius. Juk tokiu būdu jis apvalydavo nuo nuodėmių jų sielas!

Kai pasitraukė paskutinis luošys, numetęs prie Simono - Akmens durų nebereikalingus ramentus, jau švito diena. Jėzus per visą naktį nesumerkė akių. Atsikėlęs jis nuėjo miegančio Kaparnaumo gatvėmis, ieškodamas kokios nors nuošalios vietos, kur galėtų sukalbėti rytmetinius poterius.

Bet, matyt, likimo knygoje buvo parašyta, kad tą dieną jis neturės nė vienos ramios minutės. Vos tik Kaparnaumo gyventojai prasikrapštė akis, jie pastebėjo, kad jų daktaras kažkur dingo ir puolė jo ieškoti.