Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Kas nežino, kaip, neturėdami ko nusitverti, gandonešiai mažuose miesteliuose išpučia ir perdeda mažiausią nieką. Naivių provincialų plepalų dėka Jėzus daugelio akyse virto didžiausiu gydytoju, žinančiu kažkokius paslaptingus ir stebuklingus vaistus nuo visų ligų.

Tiesą sakant, vakarykštis dailidė dar nebuvo išgydęs nė vienos rimtesnės ligos, bet jau vadinosi įžymiu daktaru. Beje, jis turėjo tam teisę: juk šiaip ar taip jis buvo balandžio sūnus, o tam, kas gimęs iš balandžio, bet kokie stebuklai yra vieni niekai.

Taigi rūmininkas stojo Jėzaus akivaizdoje su ašaromis akyse.

- Mokytojau! - tarė jis. - Perskaityk šitą laišką, kurį gavau iš Kaparnaumo.

Jėzus paėmė papirusą ir perbėgo akimis.

- O aš kuo čia dėtas? - paklausė jis. - Neturiu garbės būti pažįstamas nei su tamsta, nei su tamstos sūnumi. Žinoma, liūdna,

kad jaunikaitis susirgo, aš tamstą nuoširdžiai užjaučiu.

Tačiau rūmininkas atėjo pas Jėzų anaiptol ne klausytis banalių užuojautų.

- Mokytojau! - vėl prabilo jis. - Vakar prie mano sūnaus lovos buvo susirinkęs geriausių gydytojų konsiliumas. Mokyčiausieji daktarai pareiškė, jog mano vaikas nebeišgis. Nebeišsikapstys...

- Labai liūdna...

- Ką čia ir kalbėti - juk aš jo tėvas! Bet nejaugi tu, mokytojau, negali išgelbėti mano brangaus sūnelio?

- Ką tamsta? Aš to nesakiau.

- Maldauju iš visos širdies, galiu net pulti ant kelių - matai? - tik išgelbėk mano sūnų! Jis miršta!

Jėzus pasirėmė delnu smakrą ir valandėlę susimąstė. Paskui tarė:

- Jei neklystu, tamsta prašai mane padaryti stebuklą... Negaliu to atsakyti. Bet leiskite pastebėti: visi jūs, žydai, vienodi!

Kol nepadarau jums stebuklo pagal pirmą pareikalavimą, niekas iš jūsų manimi netiki.

Rūmininkas buvo viskam pasiryžęs.

- Viešpatie! - suriko jis širdį veriančiu balsu. - Dėl viso, kas tau brangiausia, prašau, skubėk į Kaparnaumą, kol mano vargšas sūnus dar gyvas!

Koks žavus naivumas, ar ne tiesa? Rūmininkas tikėjo antgamtiniais Jėzaus sugebėjimais, nes juk atėjo prašyti jį stebuklo. Bet jeigu Jėzus galėjo daryti stebuklus, tai ko gi jam plūktis prie mirštančiojo lovos į Kaparnaumą? Juk lygiai tokiu pat pasisekimu jis galėjo atlikti savo pokštelį ir iš tolo!

Šiaip ar taip, bet Jėzus kaip tik taip ir nusprendė padaryti. Kanoje jis, be abejo, buvo paskyręs vakare kam nors pasimatymą ir neturėjo jokio noro pėstinti per karštį dešimtis kilometrų. Ir kokių galų, jei nelaimingąjį jaunuolį buvo galima išgelbėti be jokio nereikalingo vargo?

Todėl, kai rūmininkas dar pakartojo savo prašymą, Jėzus atkirto:

- Drauge mielas, o kam gi, teisybę sakant, man eiti pas tamstos sūnų? Juk jis gyvas.

- Gyvas? - suriko tėvas. - Gal ir taip. Bet vis dėlto jam likę nebe daug laiko gyventi...

- Visai ne - tamstos sūnus jaučiasi kuo puikiausiai!

o - Viešpatie, ar tai gali būti?

- Eik pas jį ir įsitikink. Viens, du, trys - tamstos sūnus jau išgijo!

Tų žodžių suramintas, rūmininkas nuvyko į Kaparnaumą. Buvo septinta valanda vietos laiku, arba pirma valanda dienos mūsų laiku.

Rūmininkas taip tvirtai tikėjo keliaujančiojo stebukladario žodžiu, kad net neskubėjo pamatyti savo sūnaus. Kelionėje jis užtruko ir pernakvojo vienoje smuklėje.

Kitą rytą, vos tik pradėjęs keliauti toliau, jis išvydo savo tarnus, skubančius pas jį į Kaną.

- Džiaukis! o - šaukė jie, manydami, kad praneša nuostabią naujieną. - Tavo sūnus sveikas!

- Žinau, - atsakė jis flegmatiškai. - O kada jam palengvėjo?

- Vakar septintą valandą.

- Aš taip ir maniau.

Nėra reikalo sakyti, kad tarnai nesuprato, iš kur ir kaip jų ponas pasidarė toks visažinis. Ilgai jie suko galvas, stengdamiesi suvokti šį paslaptingą įvykį, bet nieko nesuprato.

O rūmininkas apie viską papasakojo namiškiams, "ir įtikėjo jis ir visi jo namai" (Jono 4, 46 - 54).

Ir mes, malonūs skaitytojai, savo ruožtu galime nedvejodami įrašyti šį atsitikimą į Jėzaus aktyvą. Šį kartą jis pasielgė tikrai dieviškai... Gaila tiktai, kad ši mitinė asmenybė niekad neegzistavo.

26 SKYRIUS. Velnio apsėstasis

"Jų sinagogoje buvo žmogus nešvarios dvasios apsėstas. Tasai sušuko, tardamas: Kas tau darbo su mumis, Jėzau Nazarėnai? Ar tu atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu: Dievo šventasis. Jėzus sudraudė ją, tardamas: Nutilk ir išeik iš žmogaus. Ir nešvarioji dvasia, tąsydama ir dideliu balsu šaukdama, išėjo iš jo." (Morkaus 1, 23 - 26)

Labai nevienoda buvo žmonių nuomonė apie Jėzų tomis dienomis Nazarete ir Kaparnaume: jeigu pirmajame mieste Kristaus tiesiog neapkentė, tai kitame jis jau turėjo nusipelniusio stebukladario vardą.

Baltramiejus, Jėzaus favoritas Jonas ir trys kiti mokiniai pasakojo visiems, kas tik jų klausėsi, reikšmingą istoriją su rūmininko sūnumi. Jie stengėsi išsijuosę ir jau rytojaus dieną daugelis žmonių subėgo pasižiūrėti klajojančio daktaro.

Ta rytojaus diena buvo subata, žydiškas sekmadienis, kada šventeivos būtinai eina į sinagogą.

Subatoje pamaldos prasidėjo anksti rytą. Jėzus pasistengė ateiti į sinagogą per patį didžiausią susikimšimą. Smalsuoliai veržte veržėsi. Kiekvienas norėjo įsitaisyti patogiau, susirasti tokią vietą, iš kur galėtų netrikdomas klausytis nepaprastos gražbylystės, kuri tuoj tuoj paplūs iš dievo burnos.

Jėzus pasitaisė chitoną, apykaklę ir atsiraitojo rankoves. Vaikščiojantis Žodis ruošėsi didelei kalbai.

Pirmiausia Jėzus atsikosėjo, laukdamas, kad nustotų stumdyti kėdes sinagogoje. Kada pagaliau tai įvyko, pasidarė taip tylu, kad galėjai girdėti musę skrendant.

Žengęs vieną žingsnį atgal, vaikštinėjantis Žodis pasiglostė barzdelę, nuleido smakrą ant savo dieviškosios krūtinės, paskui ūmai žengė į priekį, efektingai ištiesė rankas ir pasakė šias žavingas frazes:

- Ponios ir ponai! Šiandien prieš jus stovi anaiptol ne koks nors žodžio kovose užsigrūdinęs karys, kaip jūs, be abejo, manote, todėl iš pradžių aš prašau gerbiamąją publiką man atleisti. Ne, gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai, aš ne oratorius! Išaugintas ir išmaitintas dailidės šeimoje, negalėjau nuo pat kūdikystės kartu su motinos pienu čiulpti saldžiakalbystės medų ir retorikos tulžį. Iškalbos vingrybėmis teužsiiminėja rašto žinovai ir fariziejai, o aš būsiu laimingas ir džiaugsiuosi, jei mano paprasta kalba nors truputėlį patrauks jūsų dėmesį...

Gal kokią sekundę jis patylėjo, žiūrėdamas, kokį efektą padarė įžanga. Daugumas vyrų, susižavėjusių tokia kuklia ir santūria pradžia, sėdėjo plačiai pražioję bumas. Moterys mirkčiojo Jėzui ir kuždėjosi:

- Koks mielas pranašas! Tiesiog žavus! Kaip svaigina jo žodžiai! Jis nuostabus! Dieviškas!

Jėzus buvo patenkintas ir varė toliau:

- Dėkoju, ponios ir ponai, už maloningą atlaidumą. Aš pasistengsiu jūsų neapvilti.

Nauja pauzė, reikšmingas kosčiojimas. Paskui, iškart pradėdamas apie reikalą, Jėzus sušuko:

- Kiekvienos tautos gyvenime būna momentas, kai vikšras virsta lėlyte, o iš lėlytės išskrenda peteliškė. Bendraudama su dievybe, tauta nusikrato ilgaamžiu sustingimu, pakyla ir žengia pirmyn užkariauti naujų horizontų. Dar vakar niekam nežinomas, buvęs tamsus vargšas šiandien staiga pradeda spindėti akinama šviesa, o prašmatnus turtuolis sumišęs pasitraukia į šešėlį.

- Puiku! Žavinga! - šnibždėjosi entuziazmo pagauti klausytojai.

- Tokiais momentais dievo balsas ne tiktai pasiekia sielos apvalkalą, bet prasiskverbia gilyn, į širdies švenčių švenčiausiąją ir paskleidžia ten gardų tikėjimo kvapą. Visuomenės paniekintus nusidėjėlius ūmai pagauna įkvėpimas ir jie supranta, kad metas sutraukyti grandines, metas įvykdyti dangaus duotą pareigą, kuri...