Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Ypatingai čia pasižymėjo Simonas - Akmuo su savo draugais. Jie sukosi taip vikriai, kad pirmieji surado apmąstymuose paskendusį Jėzų.

- Džiaukis! - sušuko jie. - Dabar viskas tvarkoj. Tavo šlovė neginčijama. Tavo stebuklai atvedė pas tave minias šalininkų. Žmonės pulkais ieško tavęs, reikalauja naujų stebuklų.

- Ne, tam kartui užteks, - atkirto Jėzus. - Gero daikto po truputį. Be to, kaparnaumiečiai jau ir taip gavo per daug mano malonių, o aš nužengiau ant žemės ne vien dėl jų. Yra ir daugiau kaimų bei miestų, kuriems taip pat reikalingos mano paslaugos. Mums metas keliauti.

Nespėjo jis ištarti šių žodžių, kai minia, sekusi jo mokinius, apsupo Jėzų iš visų pusių. Žmonės mėgino jį įtikinti, kad Kaparnaume būsią geriau, nei kur nors kitur, kad jam duosią puikų butą ir maitinsią karališkai miesto sąskaita ir kad apskritai jis čia jausiąsis kaip žuvis vandeny.

Ypač atkakliai įkalbinėjo moterys. Nebuvo nė vienos, kuri nebūtų mėginusi Jėzaus sugundyti. Jos vylingai vaipėsi, meilinosi jam ir murkė kaip įsimylėjusios katytės.

- Tu pamatysi, rabi, kaip mes tavimi domėsimės ir rūpinsimės!

- Tau gyventi čia bus miela ir smagu...

- Kituose miestuose tu gali susidurti su storžieviais, kurie tave užgaulios kaip Nazarete, o pas mus...

- Mes tave lepinsime...

- Puoselėsime...

- Popinsime...

- Gerbsime...

- Mylėsime...

- Taip, taip, mes visos tave mylėsime!

Tokie daug žadantys prašymai Jėzų sužavėjo, tačiau sėslus gyvenimas, kaip žinome, jam netiko.

- Brangutės, - atsakė jis Kaparnaumo koketėms, - jūs iš tiesų žavingos ir turbūt, niekur kitur nebūsiu taip nuoširdžiai sutiktas. Mielai pasilikčiau ilgesnį laiką jūsų svetingame Kaparnaume, bet, deja! Manoji pareiga šaukia mane toliau, pupytės mano. Aš turiu savo kuklių sugebėjimų šviesą nešti ten, kur jos trūksta. Todėl prašau man atleisti.

Jėzus buvo tvirtai pasiryžęs ir jo negalėjo sulaikyti jokie meilikavimai.

Kaparnaumo kūmutės, ypač smuklių šeimininkės, ne veltui norėjo, kad Jėzus pasiliktų. Jos puikiai suprato, kad gandas apie stebuklingus išgydymus privilios į miestą, kuriame apsistojęs stebukladaris, daug svečių; ir Kaparnaumas greit pasidarys madingiausias Tiberiados ežero kurortas. Jeigu Jėzus pasiliks Kaparnaume, miesto ateitis bus užtikrinta. Tai suprato visi gyventojai. Vyrai jau matė šaunius sandėrius, moterys iš anksto džiaugėsi būsimomis pergalėmis ir svajojo apie vakarienes atskiruose kabinetuose ir apie briliantų karolius, paliekamus atminimui atvykėlių iš svetur.

Viso to jiems teko atsisakyti. Visos jų viltys sugriuvo kaip kortų namelis, kai vaikščiojantis Žodis dar sykį iškilmingai prisiekė neturėsiąs pastovios buveinės nė viename mieste. Jėzus labai gražiai atsisveikino su kaparnaumiečiais, pažadėjo sugrįžti dar pas juos ir išėjo (žr. Morkaus l, 28 - 39; Luko 4, 38 - 44).

28 SKYRIUS. Stebuklingoji žūklė ir nauji išgydymai

"Atsakydamas Simonas jam tarė: Mokytojau, mes per visą naktį vargę nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą. Tai padarę, jie užgriebė didelę žuvų daugybę, taip kad jų tinklas ėmė trūkti. Jie pamojo draugams, buvusiems kitame laive, ateiti ir jiems padėti. Tie atėjo ir pripildė abudu laivu, taip kad kone skendo. Tai pamatęs, Simonas Petras puolė Jėzui į kelius, sakydamas: Eik sau nuo manęs, viešpatie, nes aš žmogus nuodėmingas. Nes išgąstis buvo apėmęs jį ir visus su juo buvusius dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę; taip pat Zebediejaus sūnų du, Jokūbą ir Joną, kurie buvo Simono draugai. Jėzus gi tarė Simonui: Nebijok, nuo šio laiko tu jau žmones žvejosi." (Luko 5, 5 - 10)

Išėjęs iš Kaparnaumo, Jėzus patraukė ežero pakrante į šiaurę ir sustojo Betsajidos kaimelyje, iš kur buvo kilę jo pirmieji mokiniai.

Mes jau žinome, kad Jėzus susipažino Jordano pakrantėse su Simonu, kurį praminė Petru, tai yra Akmeniu ir jo broliu Andriejum, Jonos sūnumis, o taip pat su Jonu, Zebediejaus sūnumi, su nežinomos kilmės Pilypu ir su Natanaeliu, Bartolmajaus sūnumi (iš čia - Bartolomejus arba Baltramiejus). Visi jie, be Baltramiejaus, buvo kilę iš Betsajidos, kur gyveno kukliai ir buvo paprasti žvejai.

Kviesdami savo mokytoją į gimtąjį kaimą, pirmieji mokiniai tikėjosi užverbuoti ten naujų šalininkų. Mažasis Jonas turėjo vyresnįjį brolį; šventasis raštas jį vadina Jokūbu Didžiuoju. Šio neteko ilgai įkalbinėti. Jonas papasakojo jam apie nerūpestingą prašeivų gyvenimą, apie dykinėjimą, apie didelę šlovę, laukiančią kiekvieno, kuris prie jų prisidės ir kaip mat atvertė brolį į savo tikėjimą.

Dabar Jėzus turėjo jau šešis mokinius. Kurį laiką jie pabuvo Betsajidoje; tuo metu ten atsitiko vienas nepaprastas įvykis.

Gyventojų skaičiumi Betsajida nė iš tolo neprilygo Kaparnaumui. Be to, tai buvo viena iš neturtingiausių vietovių visoje paežerėje. Apskritai Kristaus mokinių kaimynai buvo neturtingi. Jie gyveno vien iš žvejybos, atseit, vargais negalais sudurdavo galus su galais.

Ir vis dėlto mokiniai - žvejai džiaugėsi, galėdami vėl apsilankyti tose vietose, kur pirmąsyk išvydo pasaulį. Jiems dargi norėjosi, prisiminus senovę, vėl imtis savo tinklų. Bet buvo jau praėjęs nemažas laiko tarpas ir suprantama, jie nebeturėjo senų įgūdžių.

Simonas - Akmuo, arba tiesiog Petras, jeigu šis vardas jums labiau patinka, buvo viso šio nuotykio iniciatorius: vieną vakarą Jėzui išėjus pasivaikštinėti po apylinkes, Petras ėmė kalbinti savo kolegas:

- Klausyk, Didysis Jokūbai, - tarė jis. - Gal šią naktį pa - žvejokim. Rytą parodytume savo mokytojui, ką mes galim! Na, kaip tu manai?

- Gerai! - sutiko Jokūbas. - Tėtis Zebediejus duos mums savo geriausią valtį, o tinklas bus geras ir manasis. Išsivirsim tokios žuvienės, kad nors pirštus laižyk!

- Tai bus puiku! Ir mes su jumis! - sušuko Andriejus, Pilypas ir mažasis Jonas.

Net Baltramiejus, kuris tik vienas buvo ne žvejys, karštai pritarė šiai idėjai ir su džiaugsmu prisidėjo prie ekspedicijos.

Greitosiomis šiaip taip aplopę senus žvejybos įkaboklius, visi šeši atėjo pas Didžiojo Jokūbo ir mažojo Jono tėvą Zebediejų.

- Labas, tėvuk! - tarė vienas iš sūnų. - Kaip krutate?

- Šiaip taip, vaikeliai, šiaip taip.

- Mes matėme, kaip tu neseniai grįžai iš ežero. Vadinasi, naktį daugiau nebežvejosi?

- Vargu... Be to, oras toks, kad neverta nė plaukti į jūrą*. Kai traukiau valtį, jau kilo vėjelis. Vanduo raibuliuoja, visos žuvys pasitraukė nuo kranto ir nusileido į gilumą, tad naktį geros žūklės nelauk.

*Taip vietos gyventojai pasididžiuodami vadino savo nediduką Tiberiados ežerą. - O mes kaip tik norim paprašyti tave laivelio nakčiai, - prabilo Simonas - Akmuo. - Paskolink mums savo geldą, tėtuši Zebediejau. Rytoj rytą sugrąžinsim.

Tėtušis Zebediejus atsikėlė, išėjo iš trobelės, buvusios pačiame krante ir kaip dera senam jūros vilkui, įdėmiai apžvelgė horizontą.

- Ką gi! - pagaliau tarė jis. - Valtį mielu noru duosiu: jūra vos raibuliuoja, paplaukioti galima. O kai dėl žuvies, tai pasakysiu stačiai: nepagausit jūs šią naktį nė gružlio! Verčiau nė nesitikėkite.

- Oras gali pasikeisti, o, antra vertus, geriausia žūklė būna tada, kai mažiausiai tikiesi.

- Tegu bus, kaip jūs sakote. Dėl laivelio nebijau; Didysis Jokūbas ir Simonas su juo mokės apsieiti. Laimingai, žvejukai, linkiu sėkmės!

Šešetas šaunuolių to tik ir norėjo. Karštai padėkoję seniui, jie prižadėjo iki ryt pusiaudienio būtinai sugrįžti.

Tėtušis Zebediejus, pakreipęs ant ausies kepurę, grįžo į trobelę, pašaipiai švilpiniuodamas madingą psalmę.