Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Kartu su mokiniais pateptasis "vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės evangeliją ir gydydamas visokią ligą ir visokią negalią" (Mato 4, 23).

Pakalbėsime dar apie vieną stebuklingą išgydymą.

Kartą Jėzus atkeliavo į miestą, kurio pavadinimas, deja, liko nežinomas. Čia prie jo priėjo žmogus, parpuolė kniūpsčias ir ėmė maldauti, kad Kristus jį išgydytų.

Šis nelaimingasis neapsakomai kentėjo: jo kūną ėdė viena iš pačių baisiųjų ligų. - raupsai.

Susirgus raupsais, ligonio oda pasidaro šiurkšti tarsi dramblio, todėl medikai šią ligą vadina drambliaraupsiais. Europoje ji pasitaiko gana retai, užtat Egipte, Arabijos rytuose ir Azijoje ji - paprastas reiškinys. Kas sukelia raupsus, iki šiol tebėra neišaiškinta, todėl nenuostabu, jog senovėje žydai šią ligą laikė dievo bausme už pačius sunkiausius slaptus nusidėjimus ir nusikaltimus.

Raupsuotojo oda sustorėja, pašiurkštėja, sueižėja, poodiniame audinyje prisirenka balkšvo skysčio, arba gleivių, kurios pamažu tirštėja, virsdamos standžia, panašia į vašką, mase. Kartais raupsuotųjų oda pasidaro pusės centimetro storumo. Liga apima visą kūną, bet dažniausiai apatines galūnes, ypač blauzdas ir pėdas. Šlykščiomis opomis išbertos kojos suglemba ir ištinsta. Ligonius krečia drugys, kaip sergant karštlige, pakyla temperatūra, kankina nenumalšinamas troškulys ir tuo pačiu metu žmogus beveik visai negali valgyt, tik vargais negalais nuryja truputėlį maisto palaikyti gyvybei. Tokie priepuoliai pasikartoja kas mėnesį, jei ne dažniau ir kiekvieną kartą ligonio kūnas vis labiau išbrinksta; pagaliau nepaprastai ištinę nariai atrodo iš tikrųjų baisiai. Visa tai žinant, nesunku suprasti, kodėl raupsuotieji keldavo siaubą ir pasibjaurėjimą.

Fanatizmas ir žiaurumas visada eina kartu, todėl ir žydai šiuo požiūriu nebuvo išimtis. Raupsuotuosius išvarydavo iš bendruomenės, uždrausdavo jiems pasirodyti Jeruzalėje, pasmerkdavo bastytis po laukus. Kai reikėdavo valgio, ligoniai prašydavo išmaldos, šaukdami iš tolo miesto sargybiniams.

Be to, jie turėdavo vaikščioti apdriskę kaip šermenų raudotojai, plikai skustis galvas, burną pridengti tam tikru aprišalu ir bijodami mirties bausmės, įspėti visus praeivius kraupiu šauksmu: "Nešvarus! Nešvarus! Aš esu nešvarus!"

Kai kuriuos raupsuotuosius kunigai mėgindavo gydyti: tai būdavo turtuoliai, ūmai ištikti šios baisios ligos. Biblijoje, Kunigų knygoje, smulkiai aprašoma šitokia apvalymo procedūra.

Kunigas kartu su raupsuotuoju nueidavo toliau nuo miesto, pasiėmę du žvirblius - "švariuosius paukštelius". Vieną žvirblį kunigas paplaudavo "moliniame inde ant tekančio vandens". Tada, gyvąjį žvirblį ir lazdelę iš kedro medžio suvilgęs aukos krauju, kunigas septynis kartus pašlakstydavo raupsuotąjį tuo krauju, o po to gyvąjį žvirblį paleisdavo į laisvę. Dabar raupsuotasis turėdavo išsiskalbti savo skarmalus, švariai nusimazgoti pats ir nusiskusti visus kūno plaukus. Septynias dienas jis praleisdavo nuošaliai, o aštuntąją dieną, dar sykį nusimazgojęs ir nusiskutęs, paaukodavo "du nesuteptus avinėlius ir metinę nesuteptą avelę ir tris dešimtines smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi ir atskirai aliejaus šeštinę", o taip pat nemažą pinigų sumą - kunigui už triūsą. Gavęs honorarą, kunigas ištardavo paslaptingą užkeikimą, patepdavo avies krauju, sumaišytu su miltais ir aliejumi, dešinę ligonio ausį ir jo dešinės rankos bei kojos pirštus. Paskui, supylęs jam ant galvos likusį aliejų, kunigas paskelbdavo, kad raupsuotasis jau apvalytas (Kunigų kn. 14 perskyr.).

Žinoma, raupsuotasis ir likdavo raupsuotas, tačiau šios apeigos apsaugodavo nuo įstatymo numatytų žiaurių apribojimų ir suteikdavo teisę gyventi ir gydytis taip, kaip jam patikdavo. Geromis sąlygomis jis galėdavo iš tikrųjų pagyti, kadangi drambliaraupsiai yra pagydoma liga, o tokiais atvejais prietaringi žmonės išgijimą priskirdavo antgamtinei kunigų galiai.

Mūsų raupsuotasis, kurį Morkaus evangelija mini tuojau po stebuklingosios žūklės, matyt, neturėjo lėšų apsivalymo apeigoms. Visai suprantama, kad, sužinojęs apie Jėzaus atvykimą, jis pasileido prie jo tekinas ir ėmė garsiai šaukti:

- Viešpatie, jei nori, gali mane apvalyti!

Tuomet Jėzus, jo pasigailėjęs, ištiesė ranką, palytėjo tą gyvą lavoną ir tarė:

- Noriu, būk nesuteptas!

Ir baisingoji liga, kuriai išgydyti reikėjo ilgų rūpestingiausios priežiūros metų, tą pačią akimirką išnyko kaip nebuvus.

Taip vaikščiojančio Žodžio sąskaitoje atsirado dar vienas gana vertingas stebuklas.

Apaštalai buvo sužavėti. Be to, dėl raupsuotojo tikrai vertėjo gaištį laiką: pagydytas jis tučtuojau parpuolė ant kelių prieš Jėzų ir kaip įmanydamas, ėmė reikšti visai suprantamą džiaugsmą. Tačiau balandžio sūnus pertraukė žmogelio padėkos.

- Drauge mano, - tarė jis, - jei nori padaryti man malonumą, ničniekam to nepasakok. Aš juk esu kuklus ir paprastas žmogus. Man bus gana, jei nueisi ir pasirodysi vyriausiems kunigams, kad šie, jei reikės, galėtų išduoti tau išgijimo liudijimą.

Stebuklingai išgydytasis teisingai suprato užuominą. Užuot prikandęs liežuvį, jis ėmė skambinti apie savo išgijimą visuose kryžgatviuose ir Jėzus netrukus visai nebeturėjo ramybės: kur tik pasisukdavo, kiekviename žingsnyje jo tykodavo visokiausi ligoniai (Morkaus l, 40 - 45).

Garsas apie jį pasklido visoje Sirijoje. Iš visur žmonės ėjo pas jį. Apaštalai patys atvesdavo pas Jėzų visus sergančius, visokių ligų ir kentėjimų suimtus, velnių apsėstus, mėnesienos liga sergančius ir stabo ištiktus, o jis juos visus gydė iš eilės, nevartodamas jokių vaistų (Mato 4, 24).

Mėnesienos liga - evangelijoje taip ir pasakyta - yra oftalmija, arba nervinis regėjimo sutrikimas, kurį anksčiau aiškindavo mėnulio poveikiu.

Jėzui ėmė įkyrėti visuotinis liaudies pripažinimas ir jis pasitraukė toliau nuo didelių miestų. Antra vertus, jis nenorėjo, kad į jį atkreiptų dėmesį nepaprastai įtarus Erodas.

Taip pasielgdamas, balandžio sunūs parodė reikiamą apdairumą. Kai, praėjus kelioms dienoms po raupsuotojo išgydymo, Jėzus grįžo į Kaparnaumą, ten jo laukė fariziejai ir rašto žinovai, susirinkę ne tik iš visos Galilėjos, bet taip pat iš Judėjos ir net iš pačios Jeruzalės.

Tik pažiūrėkit, kokie kietagalviai buvo tie žmonės! Juk Kristus padarė tiek stebuklų, tokių stebuklų, kad jų vietoje kiekvienas jau seniai būtų patikėjęs didžiojo gydytojo dieviškumu. Tuo tarpu jie tiktai kruopščiai tyrinėjo išgydytųjų ligos istorijas, nenorėdami matyti paties svarbiausio dalyko - nežemiškos Jėzaus kilmės. Didesnio apakimo nebegalima nė įsivaizduoti!

Užtat Kaparnaumo gyventojai elgėsi kur kas protingiau. Vaikščiojantis Žodis darė stebuklą po stebuklo. Todėl visi kaparnaumiečiai vieningai nutarė jį pripažinti jeigu ir ne dievu, tai bent įžymiu burtininku.

Ir štai, pasklidus gandui, kad Jėzus tesėjo žodį ir vėl atvyko į Kaparnaumą, prie namo, kur jis apsistojo, patraukė didžiulės minios. Ir viduje ir lauke prisirinko tokia daugybė žmonių, kad niekas nebegalėjo nei įeiti, nei išeiti.

Dieve, kokia laimė regėti tave gyvą ir sveiką! - vienas per kitą šaukė lankytojai.

- Patikėkite ir aš džiaugiuosi, galėdamas vėl jus susitikti! - atsiliepė Jėzus.

- Jei mūsų mieste nebėra ligonių, tai tik tavo dėka, mokytojau.

- Aš visuomet jums padėsiu, bičiuliai. Bet, galimas daiktas, mieste dar liko koks velnio apsėstasis, lunatikas ar blogiausiu atveju raupsuotasis?

- Ne, viešpatie, nė vieno.