Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Vadinasi, tu pats neturi jokio aiškaus užsiėmimo?

- Turėti tai turiu, tiktai va dabar mūsų užsiėmimuose laikinas sustingimas... Turiu pasakyti, šiuo metu priviso gyvas velnias tokių avigalvių, kurie lyg akis išdegę lenda į politiką ir vyriausybė sukėlė ant kojų visą policiją... Tik iškišk toliau nosį - kaip mat sutiksi valdžios atstovą! O tie, rodydami, kad nedykai gauna algą, dabar neniekina ir mūsų, nusidėjėlių, kai nepavyksta sučiupti už pakarpos sąmokslininkų.

- O kuo gi tu vertiesi?

- Mes darbuojamės su karavanais.

- Ir vienkart tiekiame mergužėles, jei neklystu?

- Visuomet galiu jums patarnauti.

Jėzus susižavėjęs žiūrėjo į savo pašnekovą ir manė sau vienas:

"Mitrus šunsnukis, nieko nepasakysi! Mielai jį pasikrikštyčiau ir padaryčiau savo apaštalu. Manau, kiti mokiniai irgi nesipriešins. Bet dar paieškosim; gal atsiras geresnis už šitą sukčių. Kas ieško, tas visad suranda!"

Ir jis toliau ieškojo po visus miesto užkaborius.

Pagaliau vieną kartą ežero pakrantėje Jėzus užėjo sukrypusią lūšną su iškaba: "Muitinė". Tai buvo Kaparnaumo muitininkų lindynė.

Pateptasis įsimaišė į šių niekšų kompaniją, pasikalbėjo su vienu, su kitu. Jo dėmesį atkreipė toksai Levis. Ėmė jį klausinėti. Levio tėvas, gerai žinomas Alfejus, iš mažų dienų buvo išmokęs sūnų visokių darbelių ir padaręs iš jo tikrą nenaudėlį. Sunku buvo įsivaizduoti žmogų, nusmukusį dar žemiau už tą Levį, susitepusį visais galimais nusikaltimais. Jeigu Judėjoje būtų buvęs skelbiamas niekšų konkursas, jis tikriausiai būtų kasmet laimėjęs pirmąją premiją.

Jis buvo suteneris, apgavikas ir šnipas - tikras visų nuodėmių ir ydų įsikūnijimas. Nelengvai galėjai surasti kitą toki pasturlaką. O dabar jis buvo pasiekęs paskutinę niekšybės ir išdavystės pakopą: būdamas žydas, Levis tarnavo savo tėvynės priešams.

"Kaip tik tokio apaštalo man ir reikia!" - pagalvojo Jėzus.

Ir daug nekalbėdamas, tuojau pat išklojo garbingajam Leviui savo programą.

Viską pasakęs, Kristus paklausė:

- Na, tai kaip tu manai? Dediesi prie mano kompanijos?

- Sutarta! - atsakė muitininkas. - Tavo mintys - mano mintys. Sutinku.

- Puiku! Tuomet sek mane.

- Einu.

Muitininkas pakilo, paspaudė rankas savo kolegoms muitininkams ir išėjo kartu su Jėzumi.

Šiam reikalaujant, jis pakeitė vardą. Nuo tos dienos Levis vadinosi Matu. Kaip tik ši garbingoji asmenybė ir parašė vieną iš keturių evangelijų (žr. Luko 5, 27 - 28; Morkaus 2, 13 - 14; Mato 9, 9).

3 DALIS. JĖZUS DIRBA

30 SKYRIUS. Betsajidos maudykla

"Ligonis jam atsakė: Viešpatie, aš neturiu žmogaus, kurs, vandeniui pasijudinus, įkeltų mane į tvenkinį, o kolei aš pats nueinu, kitas įžengia pirm manęs. Jėzus jam tarė: Kelkis, imk savo guolį ir vaikščiok. Tas žmogus tuojau pasveiko, pasiėmė savo guolį ir vaikščiojo." (Jono 5, 7 - 9)

Kol Jėzus nejuto bent kiek žymesnės vieningos paramos, jis svyravo ir abejojo, bet po nepasisekimo Nazarete entuziastingai sutiktas Kaparnaume, jis nusprendė, kad atėjo laikas ryžtingai ir galutinai vykdyti pavestąją misiją. Nors jo pasisekimas buvo gana ribotas, bet vis dėlto tai buvo pasisekimas ir jis galėjo žengti dar vieną žingsnį, kadangi jau turėjo pasekėjų.

Gana neužtikrintas vaikščiojančio Žodžio debiutas truko beveik metus. Tuo būdu mes vėl susitinkame su mūsų bastūnu eilinių Velykų švenčių išvakarėse.

Jėzus nepraleido progos dar sykį apsilankyti Jeruzalėje. Bet dabar jis nebeketino kelti naujų skandalų šventykloje, nors pinigų keitėjai ir prekiautojai ten darbavosi išsijuosę. Toks pasielgimas labai nelogiškas. Viena iš dviejų: arba prekiautojai išniekina šventyklą arba neišniekina. Kartą Jėzus pareiškė, kad išniekina, tad, norėdamas būti nuoseklus, turėjo vėl parodyti taurų pasipiktinimą, kaip buvo padaręs pereitais metais ir nebesitraukti atgal, kol prekiautojai atsisakys šventvagiškos komercijos.

Tačiau logika ir kuklumas - abu šie dalykai buvo vienodai svetimi balandžio vaikui.

Taigi šiais metais jis nusprendė palikti prekybininkus ramybėje.

Užuot pasirodęs šventykloje ir pradėjęs savo demaskavimus, Jėzus nuėjo į maudyklą prie Avių vartų. Ji buvo vadinama Betsajidos tvenkiniu. Betsajida hebrajų kalba reiškia "gailestingumo namai".

Tiesą sakant, Jėzus nuo šventyklos nuėjo ne per toliausiai. Avių vartai dėl to ir vadinosi Avių vartais, kad pro juos varydavo avis, kurias paskui pardavinėdavo aukoms.

Toji maudykla buvo gana didelis plaukiojimo baseinas, į kurį sutekėdavo geležingų ir karštų šaltinių vanduo. Jos įkūrėjai buvo sugalvoję atitinkamą legendą, kuri pritraukdavo lankytojų minias.

Pasak tos legendos, tam tikru metų laiku iš dangaus į maudyklą nužengdavęs viešpaties angelas ir sujudindavęs vandenį. Tuomet pirmas ir vienintelis (!) klientas, kuris suspėdavo pliumptelti į baseiną, vos "vandeniui pasijudinus, pasveikdavo, vis tiek, kokia liga jis sirgo".

Visi Jeruzalės gyventojai tikėjo šia pasaka ir ligoniai voromis traukdavo prie Betsajidos maudyklos. Nekantriai laukdavo jie to momento, kada vanduo sujudės. Manydami, kad vandenį judina neregima angelo ranka, visi vienas per kitą puldavo į baseiną ir kiekvienas stengdavosi pirmas pasinerti į stebuklingas bangas.

Aš iš anksto žinau, ką apie tai pasakys protingi ir apsišvietę žmonės. Jie pasakys:

- Betsajidos maudyklos savininkai - gana gudrūs sukčiai. Tarp naivių žmonių pasklidusi legenda buvo, aišku, nuo pradžios iki galo jų pačių sugalvota. O netikėtas vandens kunkuliavimas baseine paaiškinamas periodiniu karštųjų šaltinių pagyvėjimu. Štai ir viskas.

Jeruzalės kalnuose iš tikrųjų yra daugybė sieringų ir geležingų šaltinių, paprastos temperatūros ir karštų. Be to, po tuo kalnu, ant kurio stovėjo šventykla, buvo ištisas požeminis ežeras. Tasai milžiniškas geriamojo vandens rezervuaras garsėjo dar senovės laikais ir buvo laikomas vienu iš Jeruzalės stebuklų, kadangi padėdavo miestiečiams atlaikyti pačius ilgiausius apgulimus. Apie tai kalba jau Tacitas* savo "Istorijose" (V kn. , 12 sk.).

*Tacitas Publijus Kornelijus (apie 55 - 120) - įžymus romėnų istorikas. Jo veikalai "Analai", "Istorijos", "Germanija" ir kiti yra svarbūs istorijos šaltiniai. Palyginti neseniai vienuolės iš pagarsėjusio "Siono dukterų" ordino, dedamos pamatus našlaičių prieglaudai "Štai žmogus", aptiko senovines cisternas, gaunančias vandenį iš gausių šaltinių; iki šiol išlikęs vandentiekis eina nuo šių cisternų po šventyklos aptvaru.

Apie daugelį požeminių šaltinių žydai žinojo dar žiloje senovėje; apie juos psalmėse sakoma: "Upės srovė linksmina dievo miestą, šventąją aukščiausiojo buveinę" (Psalmė 45, 5). Ezekielis, tas pats garsusis pranašas, kuris valgė sumuštinius, apteptus žmogaus išmatomis irgi buvo entuziastingas šios šventosios upės garbintojas. Jis jai paskyrė dvylika pirmųjų eilučių keturiasdešimt septintajame savo pranašysčių perskyrime. Ten tarp kitko sakoma: "... iš po namų slenksčio tekėjo vanduo į rytus... Šitas vanduo, kurs teka į rytus prie smilčių kauburių ir nusileidžia į tyrumos lygumas, įtekės į jūrą ir vėl ištekės ir jūros vanduo pasidarys sveikas. Visa, kas gyva ir kas juda, kur tik ateis upelis, gyvens ir bus itin daug žuvų... ir pasidarys sveika ir gyvens visa, ką tik upelis pasieks" (Ezekielio 47, l - 12).

- Tokiu būdu, - daro išvadą ponai skeptikai, - didysis maudyklos stebuklas buvo paprasčiausias reiškinys. Jį visiškai nesunku paaiškinti. Paprastai Betsajidos maudykla būdavo pripildoma normalios temperatūros vandens. Jos savininkai, suradę kokį nors itin apsukrų simuliantą, kuriuo visiškai pasitikėdavo, kad jis suskubs murktelti į baseiną pirmas, kartkartėmis paleisdavo pro dugną patį karščiausią vandenį. Šis vanduo susimaišydavo su šaltuoju, baseino paviršius tarsi užvirdavo ir visi imdavo šaukti, kad apsireiškė neregimas angelas. Tą pačią akimirką tariamasis ligonis pūkštelėdavo žemyn galva į baseiną ir išnirdavo, garsiai skelbdamas, kad susyk pagijo nuo visų ligų. Kiti klientai sekdavo jo pavyzdžiu irgi maudydavosi, o kadangi šaltinių vanduo iš tikrųjų neretai turi tam tikrų gydomųjų savybių, ligoniai pasijusdavo kiek geriau. Tai būdavo priskiriama vandenį sujudinusio angelo stebuklingajai galiai ir kiekvienas ligonis grįždavo namo, tvirtai įsitikinęs, kad jeigu būtų pavykę startuoti pirmam, tai jo ligos nebebūtų nė pėdsako.