Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Laimė, kad aplinkui ėmė rinktis vėplos ir išgydytąjį netrukus kartu su policininkais apsupo geroka minia. Gal dvidešimt žmonių pasisiūlė prisiektinai paliudyti, kad buvęs paralitikas sako teisybę.

Vis dėlto atkaklieji policininkai, kurie, be to, dar priklausė fariziejų sektai, užsispyrė rašyti protokolą ir baigta. Fariziejai, kaip žinia, buvo baisiausi formalistai ir reikalaudavo tiksliai laikytis visų Mozės įstatymų. Todėl, norėdami susekti tikrąjį kaltininką, jie kreipėsi į buvusį paralitiką tokiais žodžiais:

- Mes beveik tikime, kad tu sirgai, o paskui išgijai. Vadinasi, tave kažkas išgydė ir tasai kažkas pažeidė Biblijos nuostatus, nes subatos dieną gydė.

- Bet jis ne gydytojas ir nieko nedirbo! - suriko visa gerkle išgydytasis. - Jis man tiek tepasakė: "Kelkis ir vaikščiok! " Stebuklas - tai ne darbas.

- Gana! Nuostatus aiškinti turi teisę tiktai valdžios atstovai.

Tavo stebukladaris - įstatymų pažeidėjas.

- Bet klausykite...

- Tylėk, pasakyta tau! Atsakinėk į klausimus! Kuo jis vardu?

- O ką aš žinau!.. Mudu nepažįstami. Šiandien aš jį pirmą kartą mačiau. Toks aukštas šviesus šatenas, plaukai ilgi, o kuo jis vardu - nežinau, nors užmuškit.

Daugiau iš jo nieko nepavyko iškvosti. Pagydytasis iš tiesų nepažinojo Kristaus, o vėplos, susirinkę aplink irgi negalėjo suteikti policininkams jokių žinių.

Tvarkos saugotojai nenoromis paleido buvusį paralitiką ir nuėjo rašyti pranešimo apie nežinomą gydytoją, kuris, laužydamas galiojančius įstatymus, subatoje gydo žmones, darydamas stebuklus.

Nuo tos dienos į Jėzų buvo atkreiptas dėmesys: įtarimas iš karto krito kaip tik ant jo. Sinedriono nariai, nepamiršdami vaikščiojančio Žodžio sukelto skandalo šventykloje pereitais metais, nutarė nebepaleisti iš akių pavojingojo bastūno.

Po kelių dienų įžūlusis įstatymo laužytojas pasirodė šventykloje ir ten sutiko buvusį paralitiką. Pagydytasis ėmė šokinėti iš džiaugsmo, pamatęs savo geradarį: jis tiesiog nesitvėrė kailyje, norėdamas dar kartą pareikšti didžiulį dėkingumą. Tačiau Jėzus atvėsino jo įkarštį.

- Aš sugrąžinau tau sveikatą, - tarė jis, - bet nemanyk, kad visą gyvenimą tave gydysiu! Liga, kaip tau turėtų būti žinoma, - tai bausmė už nuodėmes. Todėl nebenusidėk daugiau, kad negautum vėl kokios negalios. O jeigu tu vis dėlto susirgsi, tai juo blogiau tau! Duodu žodį - daugiau į šį dalyką aš nebesikišiu.

Buvęs paralitikas pasižadėjo nuo šiol būti romus kaip avinėlis, o kai jo gydytojas nuėjo tolyn, ėmė aplink esančių klausinėti, kas jis per vienas, tas nuostabusis žmogus.

Tarp tikinčiųjų atsirado žmonių, pažinojusių Jėzų.

Jie pasakė išgydytajam geradario vardą, o šis savo ruožtu netruko apie tai ištrimituoti visur.

Naujos ir šį kartą jau tikslios, žinios patvirtino sinedriono įtarimus. Tučtuojau buvo nutarta iškelti Mozės įstatymo pažeidėjui baudžiamąją bylą.

Šventojo teismo tardytojai atvyko pas Jėzų ir surengė formalią apklausą.

- Ar prisipažįsti, kad pereita subatą Betsajidos maudykloje išgydei vieną paralitiką?

- Prisipažįstu.

- Tu vertiesi gydytojo praktika?

- Ne.

- Kaipgi ne? Žmogus serga, tu jį gydai ir sakai, kad neužsiiminėji gydymu! Be to, tu negalėjai nežinoti, kad subatos diena skirta vien tik poilsiui.

Ką gi, jūsų manymu, atsakė Kristus?

Jis būtų galėjęs atkirsti, kad nereikia painioti stebuklingo išgydymo su paprastu gydymu, panaudojant vaistus ir medicinos nurodymus. Bet jis to nepadarė. Apklausą jis panaudojo kaip progą ilgiausiai kalbai, kurią jis, nieko nelaukdamas ir pasakė.

Nė kiek nešykštėdamas žodžių, kiekvieną frazę pabrėždamas keistais gestais, jis ėmė postringauti, kad tėvas amžinai kažką dirbąs; kad tėvas turįs sūnų, kuriam esą pavesta valdyti ir teisti; kad numirėliai, jeigu jiems pasiseksią ir jie išgirsią sūnų, gyvensią amžinai; kad jis pats neturįs savo valios, bet vykdąs valią to, kuris jį siuntęs; kad jo pusbrolis Jonas - tai deganti ir šviečianti lempa; ir kad pagaliau Mozė - tai kaltintojas, kuriuo jie pasitiki.

Visa ši nuobodinio pasaka tokia beprasmiška, kad, mano manymu, ją verta ištisai pacituoti. Tegu mano skaitytojai dar sykį įsitikina: aš nieko neprasimanau! Visos Kristaus frazės, minimos šioje knygoje, yra ne mano, bet jo.

Štai tie padriki mūsų mitinio krikščionybės įkūrėjo tauškalai, surašyti Jono evangelijos penktame perskyrime, 19 - 47 eil.

"Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, sūnus negali nieko daryti iš savęs, kaip tik tai, ką mato darant tėvą: nes ką tas daro, tai taip pat daro ir sūnus. Nes tėvas myli sūnų ir jam parodo visa, ką pats daro; jis jam parodys didesnių už šituos darbų, taip kad jūs turėsite stebėtis. Nes kaip tėvas prikelia numirusius ir atgaivina, taip ir sūnus atgaivina, ką nori. Nes tėvas nieko neteisia, bet visą teismą pavedė sūnui, kad visi gerbtų sūnų, kaip gerbia tėvą. Kas negerbia sūnaus, tas negerbia tėvo, kurs yra jį siuntęs. Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, kas klauso mano žodžio ir tiki tam, kurs yra mane siuntęs, tas turi amžinąjį gyvenimą ir neina į teismą, bet iš mirties pereina į gyvenimą. Iš tikrųjų, iš tikrųjų, sakau jums, ateina valanda ir dabar jau yra, kuomet mirusieji išgirs dievo sūnaus balsą ir kurie išgirs, bus gyvi. Nes kaip tėvas turi gyvenimą pats savyje, taip jis davė ir sūnui turėti gyvenimą pačiam savyje. Jis davė jam taip pat valdžios daryti teismą, nes jis žmogaus sūnus. Nesistebėkite tuo, kad ateina valanda, kurioje visi esantieji kapuose išgirs dievo sūnaus balsą; kurie gera darė, išeis atsikelti į gyvenimą, o kurie pikta darė, - keltis į teismą. Aš negaliu nieko daryti pats iš savęs. Kaip girdžiu, taip teisiu ir mano teismas teisingas, nes aš neieškau savo valios, bet valios to, kurs yra mane siuntęs. Jei aš pats liudiju apie save, mano liudijimas netikras. Yra kitas, kurs liudija apie mane ir aš žinau, kad tas liudijimas, kurį apie mane duoda, tikras. Jūs esate siuntę pas Joną ir jis liudijo apie tiesą. Aš neimu liudijimo iš žmogaus, bet tai sakau, kad jūs būtumėte išgelbėti. Jis buvo degąs ir šviečiąs žiburys, bet jūs tik trumpą laiką norėjote džiaugtis jo šviesa. Aš turiu liudijimą didesnį už Jono; nes darbai, kuriuos man davė tėvas ištesėti, tie patys darbai, kuriuos aš darau, liudija apie mane, kad mane yra siuntęs tėvas. Tėvas, kurs yra mane siuntęs, jis liudijo apie mane. Jūs niekuomet negirdėjote jo balso ir nematėte jo išvaizdos. Jūs net nepalaikėte savyje jo žodžio, nes netikite tam, kurį jis yra siuntęs. Jūs tyrinėjate raštus, nes tariatės juose turį amžinąjį gyvenimą; jie tai ir yra, kurie liudija apie mane. Bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą. Garbės iš žmonių aš nepriimu; tačiau aš pažįstu jus, kad jūs neturite savyje dievo meilės. Aš atėjau savo tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate; jei kitas ateis savo vardu, tą jūs priimsite. Kaip galite tikėti jūs, kurie imate garbės vieni iš kitų ir neieškote garbės, kuri yra iš vieno dievo? Nemanykite, kad aš jus kaltinsiu pas tėvą; jūsų kaltintojas yra Mozė, kuriuo jūs tikitės. Nes jei jūs tikėtumėte Mozei, juk tikėtumėte ir man, nes jis rašė apie mane. Bet jei jūs netikite jo raštams, kaipgi jūs tikėsite mano žodžiams?"

Reikia garbingai prisipažinti, kad, nepaisant visų pastangų ir kuo palankiausio nusistatymo, sunku surasti šioje beprotiškoje makalynėje bent kruopelę sveiko proto. Jei šiandien koks nors baudžiamojo kodekso pažeidėjas užsimanytų apklausos metu išrėžti tokią kalbą, jį tuojau pat nugabentų pas psichiatrą patikrinti sveikatos.