Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Taigi fariziejai, apstulbinti vaikščiojančio Žodžio įžūlumo, nieko neatsakė.

Tuomet Jėzus tarė:

- Dar galiu pridurti. Argi sabato diena padaryta dėl kunigų? Ne. Prasti tikintieji nieko neprivalo daryti subatoje, bet kunigų šis draudimas neliečia. Šventykloje nebūna sabato dienų. Tai va, jei norite žinoti, aš pats esu šventykla, todėl, kai mano mokiniai dirba kartu su manimi, jie nenusižengia jokiems įstatymams.

Fariziejai neturėjo ką atsakyti ir pasišalino.

Ginčytis su tokiu kalbočium iš tikrųjų buvo beprasmiška! Todėl jie grįžo į Jeruzalę rašyti pranešimo apie visa, ką matė ir girdėjo.

O pateptasis su savo palydovais ramiai žygiavo toliau.

Būdamas pranašas, Jėzus būtinai turėjo tą dieną pagalvoti apie ateitį - apie tuos laikus, kada judėjų šventikų pareigas perims krikščionių kunigai. Iš tikrųjų, dabar poilsio diena sekmadienis ir mūsų kunigai draudžia mums tą dieną dirbti. Tiesa, jie patys sekmadieniais dirba net sukaitę, bet kadangi jiems sekmadienis yra vienintelė darbo diena savaitėje, tai nepersidirba.

Anekdotiškasis pasakojimas apie varpų vogimą yra trijose evangelijose: Mato 12, 1 - 8; Morkaus 2, 23 - 38 ir Luko 6, 1 - 5.

Tai atsitiko, einant iš Jeruzalės į Galilėją. Evangelistai tiksliai nenurodo, kur po to apsistojo balandžio sūnus, pasivadinęs vaikščiojančia sinagoga. Jie pasitenkina miglota užuomina, kad fariziejų, mėginančių nutverti pateptąjį laužant subatos įstatymą, intrigos baisiai užrūstino Jėzų ir jis nuo tos dienos tyčia juos erzino ir darė stebuklus daugiausia subatomis, toms dienoms atiduodamas pirmenybę prieš kitas savaitės dienas.

Jau sekančią subatą jis tyčia užėjo į sinagogą ir ėmė dairytis, ar neras tarp besimeldžiančių kokio ligonio, kurį būtų galima išgydyti.

Tinkamas luošys pasitaikė: jam buvo padžiūvusi dešinė ranka. Žydų evangelija - tiesa, Nikėjos visuotinis bažnyčios susirinkimas paskelbė ją esant apokrifu* - sako, kad tai buvęs mūrininkas.

*Apokrifai (sen. graik. - slaptieji) - mitologinės - religinės literatūros paminklai, savo siužetu artimi bažnyčios kanonizuotiems veikalams, bet traktavimo būdu skirtingi nuo jų ir bažnyčios nepripažįstami kaip klaidingi, nuodėmingi. Apokrifiniai kūriniai atspindi įvairių srovių kovą, kuri vyko formuojantis religinei ideologijai. Nikėjos susirinkime iš daugelio evangelijų buvo atrinktos keturios: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Jos buvo pripažintos teisingomis, o visos kitos atmestos ir paskelbtos apokrifais, nors principinio skirtumo tarp jų ir apokrifų nėra. Ką gi, tegu bus ir mūrininkas.

Kur ir kaip atsitiko jam nelaimė, nežinia. Aišku tik viena: sausarankis mūrininkas niekaip negalėjo išmokti kaire ranka nulaikyti kelnės, todėl vaikščiojo, prašydamas išmaldos, kad nemirtų badu.

Jėzus nuėjo tiesiai prie jo.

Fariziejai - nuo jų niekur nebuvo galima nusišiepti - iš karto atspėjo, ką jis ketina daryti ir paskubėjo įsikišti.

- Atsiprašau, - kreipėsi vienas fariziejus į Jėzų, - ar tik nenori šito žmogaus gydyti?

- Kaip sakai? - valdingai atrėžė Jėzus, dėdamasis nenugirdęs klausimo.

- Aš pasakiau: ar nesirengi tamsta pademonstruoti savo mediciniškų sugebėjimų su šiuo sausarankiu žmogumi?

- O kodėl manęs to klausi, gerbiamasis?

- O todėl, kad šiandien subatą, gerbiamasis.

- Aš tai žinau, gerbiamasis!

- Tad štai, gerbiamasis, užsiiminėti gydomąja veikla subatoje griežtai draudžiama.

- Galimas daiktas, gerbiamasis, bet mano gydomoji veikla neturi nieko bendra su medicina.

- Tūkstantį kartų atsiprašau, gerbiamasis, bet drįstu pastebėti, kad jeigu tamsta kokiu nors būdu vis dėlto išgydytumei šį sausarankį, tai pažeistam ir subatos nuostatus. Ar gerai mane supratai, gerbiamasis?

Visi tikintieji, susirinkę sinagogoje, labai susidomėję sekė šį mandagų pokalbi, pilną paslėpto sarkazmo. Kieno bus viršus - kol kas sunku buvo spręsti. Tačiau vaikščiojantis Žodis, mokėjęs užkariauti minios simpatijas, atsakė šitokiu gudriu palyginimu:

- Norėčiau sužinoti štai ką: jeigu subatoje įkristų į duobę vienintelė jūsų avis, ar atsirastų tarp jūsų nors vienas, kuris neįliptų į duobę ir neištrauktų savo avytės?

Smūgis pataikė į tikslą. Pateptojo argumentui visi garsiai pritarė. Tuomet, pajutęs, jog dauguma yra jo pusėje, Jėzus pridūrė:

- O argi žmogaus sveikata ne brangesnė už aviną? Brangesnė! Vadinasi, gydyti žmones ne tiktai galima, bet ir reikia, net ir sabato dieną.

Po to, priėjęs prie sausarankio mūrininko, jis paliepė:

- Parodyk savo ranką!

Šis paklausė. Jėzus atidžiai apžiūrėjo sulenktą galūnę.

- Ponios ir ponai! - kreipėsi jis į žmones. - Idant pikti liežuviai paskui nesakytų, kad aš jus mulkinu ir kad šis žmogus - mano bendrininkas, iš anksto su manimi susitaręs, prašau visus apžiūrėti jo dešinę ranką ir įsitikinti, kad ji iš tikrųjų padžiūvusi.

Ir atsigręžęs į mūrininką, pridūrė:

- Nagi, drauguži, apeik ratu ir parodyk savo ranką visoms šioms ponioms ir visiems šiems ponams.

Mūrininkas padarė taip, kaip buvo liepta.

Nepatiklieji žiūrovai smarkiai gnaibė jam ranką, norėdami sužinoti, ar jis ne simuliantas, bet ranka iš tiesų buvo sausa ir mūrininkas nė sykio neaiktelėjo. Kažkuris fariziejus netgi suvarė į nejudrią galūnę smeigtuką, tačiau ir šį kartą luošys nepajuto skausmo.

Mūsų magas ir burtininkas, įsitikinęs, kad minia juo patikėjo, pasiraitojo rankoves ir didžiu balsu kalbėjo toliau:

- Ponios ir ponai, prašau žiūrėti: rankose neturiu nieko, kišenės tuščios!.. Vien tik savo valia aš tučtuojau atgaivinsiu šio nelaimingo žmogaus išdžiūvusioje rankoje kraujo apytaką. Na, drauguži, duok šen savo dešinę leteną. Puiku... Dėmesio! Viens, du, trys - tu sveikas!

Sulig šiais žodžiais mūrininkas džiaugsmingai riktelėjo ir ėmė krutinti ūmai atgijusius išgydytos rankos pirštus. - Bravo! Bravo! Bis! - šaukė minia.

O fariziejai, kaip sako evangelija, "pasidarė pilni nesąmonės". Tačiau, supratę, kad šiuo atveju liaudis pritaria Jėzui, jie pasišalino, murmėdami grasinimus ir šnibždėdamiesi:

- Tai akiplėša!

- Vėl jis mus apmovė!

- Na, nieko, bus vienąsyk ir mūsų šventė!

(Apie tai rašoma evangelijose: Mato 12, 9 - 21; Morkaus 3, 1 - 6; Luko 6, 6 - 11).

Balandžio sūnus triumfavo. Ir vis dėlto, matydamas, kad fariziejai spendžia jam visokiausias pinkles ir laukia pirmo neatsargaus žingsnio, kad galėtų atsiteisti, aliejais pateptasis pradėjo po truputį trauktis. Anksčiau ar vėliau fariziejai būtų sugebėję apgauti ir sukurstyti prieš jį minią, o tuomet jau būtų jam galas. Tačiau, "... jo valanda dar neatėjo."

"Dar neatėjo jo valanda", "jo laikas dar neatėjo", - kartoja krikščionių bažnyčios dvasininkai, šia fraze paaiškindami visas pono Jėzaus machinacijas iki to momento, kada jį pagaliau prikalė ant kryžiaus.

Jeigu jais tikėsime, tai romųjį dievo sūnų jo kolega balandis pradėjo specialiai tam, kad išpirktų pirmapradę ir visas kitas žmonijos nuodėmes. Viešpats dievas, vienas trijuose asmenyse, keturis tūkstančius metų sėdėjo danguje ir pasipiktinęs žiūrėjo, kaip žmonės gimsta su didele tamsia pirmapradės nuodėmės dėme sieloje, su nenuplaunama dėme, kurią paliko kaip paveldėjimą įžūlūs rojaus obuoliukų mėgėjai. Ne mažiau jam gadino nervus ir tai, kad nuodėmingi mirtingieji per savo neilgą gyvenimą suspėdavo dar padaryti nesuskaitomą daugybę kitų nusidėjimų ir galiausiai jų sielos pasidarydavo juodesnėmis už seniai nekrėstą kaminą. Būtinai reikėjo kažko imtis. Bet ko?