Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Sudaręs pilną apaštalų komplektą - kaip vėliau pamatysim, pasirinkimas buvo ne visai vykęs, - Jėzus visiškai pamiršo, kad pirmiausia reikėjo jiems suteikti stebuklų darymo galią; šią dovaną jie gavo žymiai vėliau iš šventojo balandžio. Tuo tarpu Jėzus nusivedė apaštalus ant savo pamėgtojo kalno ir ten juos pavaišino ilgiausia kalba:

- Ak! - sušuko jis. - Jūs nė neįsivaizduojate, kokie laimingi yra idiotai! Tiesa, jie nė nenumano savo laimės, bet jų dalios iš tikrųjų galima pavydėti, nes dvasios beturčiams priklausys dangaus karalystė!.. O tie, kuriems rieda ašaros? Galiu kirsti lažybų, kad jūs jų gailitės, bet jie irgi laimingi, nes verkiantieji galų gale bus paguosti!.. Be to, laimingi ir tie, kurie romūs kaip avelės, nes jie paveldės visą žemę!.. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės, nes kada nors jie prisisotins jos ligi kaklo!.. Palaiminti, kurie nekerštingi, nes kai jie patys įklius už kokią nors šelmystę, tai atsiims su kaupu. Dar laimingesni tie, kurie regės dievą, nes įdomesnio reginio negalima nė įsivaizduoti: palyginus su juo, net operetė - kiauri niekai. Bet jeigu nori pamatyti dievą, reikia turėti nesuteptą širdį. Taigi palaiminti nesuteptos širdies! Palaiminti taipogi visokių peštynių priešininkai, nes, pirma, galima ir be peštynių pasidaryti dideliu peštuku, o antra, taikaus konfliktų sprendimo šalininkai nusipelnys dievo vaikų titulą, o tai juk ne koks dzinguliukas! Pagaliau palaiminti ir tie, kuriuos neteisingai tampo po teismus, nes paskirtu laiku jie kartu su idiotais kaip kompensaciją gaus dangaus karalystę!

Apaštalai patenkinti klausėsi šių nesąmonių. Kitų klausytojų nebuvo: Jėzus pasirūpino, kad jo Kalno pamokslo pirmąja laida pasinaudotų vien išrinktieji. Tik vėliau jis jį išleido masiniu tiražu plačiajai publikai.

Bet tai buvo toli gražu ne viskas.

Konfidencialiai kreipdamasis į apaštalus, Jėzus varė toliau: - Mano žodžiai skirti beturčiams dvasioje apskritai, o jums ypatingai. Dvasinių gėrybių požiūriu jūs esate anaiptol ne milijonieriai - čia jums neblogai pasisekė! Bet pasiseks dar labiau, kai visi kiti žmonės sukils prieš jus. Iš visur jus gainios lauk, plūs ir šmeiš išsijuosę, tyčiosis baisiausiai, o kai pakliūsite į teismą, tai net ir akyse tamsu pasidarys! Bet dėl viso to jūs turite tik džiaugtis ir linksmintis, nes tokiu būdu visiškai prilygsite pranašams. Ar žinote, kiek iškentėjo pranašai? Jų amžininkai nemažai pasidarbavo, stengdamiesi palinksminti jiems gyvenimą: pėrė juos rykštėmis, pririšdavo arkliams prie uodegų, įmesdavo į duobes su plėšriaisiais žvėrimis ir dargi perpjaudavo pusiau!

Taip bus ir jums. Kaip matote, jūsų laukia puikiausia karjera. O kol kas, iš anksto mėgaudamiesi šauniomis kančiomis, džiaukitės ir linksminkitės, mano bičiuliai. Laiminga ateitis jums užtikrinta!

Geraširdžiai apaštalai ėmė raukytis: tokios perspektyvos jiems, matyt, nelabai patiko.

- Nenusiminkite, bičiuliai! - postringavo Jėzus. - Taip reikia. Taip parašyta šventose knygose ir mes čia nieko negalime pakeisti, nei jūs, nei aš - reikia, kad pranašystės įvyktų. Bet jūs esate žemės druska, o jeigu druska išdvoks, tai kuo ji bus sūdoma?

Nustebę apaštalai susižvelgė: jie nieko nesuprato.

- Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: druska neturi išdvokti, nes tada nebus kuo jos sūdyti. O jei druska bus nebe sūri, tai kam tada ji tiks? Teks išmesti ją laukan žmonėms mindžioti!

Aš nieko nepridėjau. Tai paties Jėzaus Kristaus žodžiai. Kas abejoja, gali juos perskaityti penktame Mato evangelijos perskyrime.

- Jūs druska, - toliau skiedė pateptasis, - ir kartu pasaulio šviesa. Kai miestas stovi ant kalno viršūnės, tai juk ne tas pat, jeigu jis stovėtų pačiame slėnyje, ar ne tiesa? Slėnyje jo nesimatytų, o kalno viršūnėje niekur nepasislėpsi. O štai dar palyginimas. Uždegus žvakę, ji nepavožiama po puodu, - tuomet jos visai nevertėtų uždegti! Atvirkščiai, žvakę įstato į žvakidę ir ji apšviečia visą namą. Kadangi jūs esate pasaulio šviesa, todėl nereikia slėptis po puodais, bet šviesti nuo savo žvakidžių.

Simonas - Petras ir kiti apaštalai, iš tiesų sumišę, krapštėsi pakaušius.

- Dar keletas žodžių, mano bičiuliai, - vis kalbėjo Jėzus. - Pikti liežuviai sakys, kad aš atėjęs panaikinti Mozės įstatymo ir paneigti pranašų pranašysčių. Tai netiesa. Nėra didesnio ortodokso žydo, kaip aš. Mozė pasakė: "Nežudyk! " Aš einu žymiai toliau. Aš ne tik sakau: "Nežudyk", bet priduriu: "Tebūnie prakeiktas tas, kuris pasakys savo broliui: "Raka! " Išvadinkite jį kaip tinkami, kad ir kiaule, kad ir šunsnukiu, jeigu jums patinka, tik nepasakykite jam: "Raka! " Lygiai tas pat ir su bylomis, nes jas laimi vien teisėjai. Verčiau susitarti su priešu ir baigti geruoju, kitaip jis nutemps tave pas teisėją, o teisėjas įkiš į šaltąją.

Tikėkite manimi, aš duodu jums draugišką patarimą, nuoširdžiai norėdamas visiems gero... Arba dar: Mozė draudžia svetimoteriauti. Bet tai ne viskas. Aš jums sakau: saugokitės net pasižiūrėti į savo kaimyno žmoną, nesvarbu, ar graži ji, ar bjauri kaip sena rupūžė! O jeigu pastebėsite, kad jūsų dešinė akis vis žvairuoja į kaimyno žmoną, tai, daug negalvodami, išlupkite savo dešinę akį ir numeskite tolyn nuo savęs. Tai pati radikaliausia priemonė, kitokių nepripažįstu! Taip pat, jeigu jums kur nors ne vietoje ims niežėti ir jūsų dešinė ranka pradės jus gundyti: nieko nelaukdami, nukirskite tą ranką ir meskite tolyn nuo savęs!

"Ar jis ne per daug įsismagino? " - pagalvojo apaštalai. - Jeigu jau mes palietėme šią temą, tai dar truputį pakalbėkime apie moteris, - nesiliovė balandžio vaikas. - Neslėpsiu, aš pats nieko neturiu prieš moteris. Juk pas mus - kokia tvarka? Kai ponia nusibosta ponui, jis pirma proga ją išveja. Argi tai gražu? Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: ponas gali nusikratyti ponia tik tada, kai ši jam prisiuva barzdą. Visais kitais atvejais, netgi tada, kai ji piktesnė už uošvę, kai kepa jums kotletus su cukrumi, o uogienę verda su druska, kai rytais, neva žadindama jus, pūkšteli ant galvos kibirą vandens, o vakarais vietoj masažo apkulia lazda, - vis tiek turite kentėti.

- Lengva jam kalbėti, - burbtelėjo Jokūbas Didžiulis Tadui į ausį. - Jis moteris pažįsta vien iš gerosios pusės: visos Kaparnaumo šliundros dėl jo iš galvos kraustosi! O kad pakliūtų jam bent kartą kokia niurzgi ragana - kaip mat kitaip užgiedotų!

O Jėzų jau pagavo šišas. Atsikvėpęs jis pradėjo naują tiradą:

- Mozės įstatymas taip pat sako: "Niekada netark dievo vardo be reikalo." Tai, žinoma, nebloga, bet vien to irgi neužtenka. Žinote, ką daro visokie perėjūnai, norėdami apmauti savo artimą? Jie prisiekia Biblija, šventykla, šventu Jeruzalės miestu ir įsivaizduoja, jog taip daryti galima ir kad už tai jiems neklius. Nieko panašaus! Juoba kad paskui jie savo priesaikų netesi.

Tarp mūsų kalbant, čia yra didžiausia kiaulystė. Prisiekti niekuo negalima. Neturite teisės prisiekti net savo galva, nes patys negalite padaryti nė vieno plauko, kad jis būtų baltas ar juodas, nebent juos nudažytumėte. Ir apskritai, kai jus ko nors klaus, atsakykite paprastai: "Taip, taip", arba: "Ne, ne", o jeigu nepatikės jūsų žodžiu ir pareikalaus priesaikos, atsakykite: "Eik tu sau... žinai kur!"

Atsipūtęs balandžio sūnus kalbėjo toliau:

- Dar blogiau su keršto įstatymu. Mozė įsako: "Akį už akį, dantį už dantį." Dievaži, tai per žiauru! Aš esu kitokios nuomonės. Tūkstantį kartų yra lengviau iškęsti ir atleisti bet kokią niekšybę. Sakysime, tavo priešas prieina gatvėje prie tavęs, užmina nuospaudą ir skelia antausį. Užuot čia pat sutvarkius akiplėšą, reikia atsukti jam kitą veido pusę, - tada tavo priešas tai bent pašokinės! Arba štai toks atvejis: kam nors labai patiko tavo apsiaustas ir jis ruošiasi dėl jo paduoti tave į teismą. O tu jam pasakyk: "Tamstai patinka mano apsiaustas? Malonėk jį pasiimti, o priedo ir švarką: aš juos tamstai dovanoju! " Ir jeigu tu liksi vienais marškiniais, maža bėda: vasarą, kai karšta, taip vaikščioti dar patogiau. Arba, sakysim, kas nors ims ir užsigeis, kad tu nueitum su juo tūkstantį žingsnių. Tai tu sakyk jam: "Ką, tu nori, kad nueičiau su tavim tik tūkstantį žingsnių? Su didžiausiu malonumu! Galiu ir dar porą tūkstančių!"