Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Tuo metu Jonas Krikštytojas sėdėjo užrakintas Machero tvirtovėje. Šio kalėjimo režimas nebuvo perdaug griežtas: netgi būdamas įkalintas, Zakarijo sūnus galėjo atsidėjęs sekti visus savo pusbrolio darbus ir poelgius. Jis tebeturėjo savo mokinius, netgi įsigudrino juos reguliariai mokyti. Visa tai dar kartą rodo, kad Erodas visai nepanėšėjo į žiaurų tironą, kaip jį vadina krikščionys, - priešingai, jis buvo gyvas pakantumo ir gerumo įsikūnijimas.

Paprastai kaliniai nieko nežino, kas dedasi už jų cypės sienų, o kai už grotų atsiduria piktadarių gaujos vadeiva, tai jam tuo labiau neleidžia susitikinėti su bendrininkais. Nepaisant to, Jono Krikštytojo šalininkai, kaip ir pirmiau, bastėsi po visą šalį, elgetavo, krikštijo lengvatikius žmonelius, imdami iš jų pinigus ir gana dažnai aplankydami savo vadą. Matyt, jie turėjo atitinkamą leidimą, parašytą ir pasirašytą pagal visus formalumus.

- Na kaip? - klausinėdavo juos Krikštytojas. - Kokios naujienos?

- Fariziejai, kaip visada, nenulipa nuo savo arkliuko - Mozės įstatymo. Jie ketina uždrausti mums krikštyti žmones subatomis.

- Manęs tai nestebina. O kaip Jėzaus reikalai?

- Sako, kad jis daro stebuklus miestuose ir kaimuose. Kartais jį netgi kviečia į namus...

- Pasiutimas! Pirmasis stebuklas, kurį jis būtų turėjęs padaryti, tai ištraukti mane iš šaltosios. Žinoma, čia man ne taip jau bloga: maistas gana padorus, patalas, kaip kalėjime, net ištaigingas ir direktorius man palankus, nuolaidžiauja visaip, bet vis dėlto aš čia kvaištu iš nuobodulio. Juk aš taip mėgstu gaivų dykumų orą!

Tokie samprotavimai pakišo Krikštytojui mintį, kad, galimas daiktas, Jėzus visai nėra tas Mesijas, kurio atėjimą jis turėjo skelbti: kaipgi kitaip paaiškinsi, kodėl vaikštinėjantis Žodis taip užmiršo savo pirmtaką?

Ir štai Krikštytojas parinko du savo šalininkus ir nusiuntė juos pas balandžio sūnų su tokiu laišku: "Būk geras, paaiškink šio laiško įteikėjams, ar tu tikrai esi tas, kuris turėjo ateiti, ar mums reikia kito laukti?"

Du krikštytojai išvyko ieškoti Jėzaus ir susitiko jį Najime. Kai jie atliko pavestą užduotį, pateptasis tarė sau:

"Še, kad nori! Netgi mano pirmtakas manimi abejoja... Puikiai žinau, ko mano pusbrolis iš manęs laukia. Žinoma, išvaduoti jį iš kalėjimo man lygu nusispjauti... Bet palauk, drauguži! Jei tu dar abejoji mano dievyste, tai aš padarysiu tokių stebuklų, kad visi tavo mokiniai išsprogins akis ir įtikės, užtat to stebuklo, kurio tu lauki, nepamatysi kaip savo ausų!"

Kai krikštytojo mokiniai atėjo pas Jėzų, laimingo atsitiktinumo dėka aplinkui buvo daugybė visokiausių ligonių ir luošių: kuprotų, aklų, raišų, bekojų, berankių, raupsuotųjų, velnio apsėstųjų, džiovininkų, sergančių raupais, kataru, vandenlige ir karštine. Be to, balandžio sūnų atakavo apsiverkę žmonės su mirusiais giminėmis karstuose.

Jėzus atsisuko į Krikštytojo pasiuntinius ir tarė:

- Vadinasi, jūsų mokytojas netiki, kad aš esu tikrasis Mesijas? Jei taip, tai plačiau atverkite savo akis ir žiūrėkite!

Jis ištiesė ranką, pasakė keletą kabalistinių žodžių, padarė nesuprantamą gestą. Ir tą pačią akimirką visi ligoniai pagijo, visiems luošiams išaugo trūkstamieji kūno nariai, o visi numirėliai pakėlė pušinius savo karstų dangčius, iššoko lauk ir ėmė iš džiaugsmo trypti.

- Na, ką dabar pasakysite? - paklausė Jėzus. - Ar esate matę tokius stebuklus?

Krikštytojo mokiniams teko pripažinti, kad šis stebuklas - pirmos rūšies.

- Eikite ir papasakokite Jonui, - kalbėjo toliau balandžio sūnus, - ką matėte ir girdėjote: akli praregi, raiši vaikščioja, raupsuoti apvalomi, kurtiniai girdi, numirėliai keliasi, o aš jiems visiems dykai sakau pamokslus. Ir jeigu Krikštytojas neateis į protą, vadinasi, jis tiesiog nenori manim tikėti.

Krikštytojai nuliūdo. Jie suprato, kad Jėzus yra tikrai Mesijas, bet kartu įsitikino, kad jis gydo visus iš eilės, nereikalaudamas nė iš vieno atsilyginti. Tai juos labai įžeidė. Iš evangelijos galima suprasti, kad Krikštytojo mokiniai, sužinoję, jog Jėzus sako pamokslus dykai, buvo tiesiog pritrenkti.

Jie patraukė pečiais ir burbtelėjo:

- Kas prekes dalija veltui, tas kenkia prekybai, kad jis kur nusprogtų!

Jėzus puikiai suprato, ką jie norėjo pasakyti. Todėl pridūrė:

- Klausykite, gerbiamieji, kodėl jūs tokie surūgę? Jeigu aš savo kalbas sakau dykai, tai čia mano vieno reikalas, ar ne?

Antra vertus, vargas tam, kas bus manimi nepatenkintas. Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jis degs nesudegdamas pragare!

Krikštytojai, nebelaukdami tolesnių Jėzaus žodžių, paskubėjo dingti. Minia palaikė Jėzų ir iš visur buvo girdėti murmant prieš kažkokius nepažįstamuosius, drįstančius abejoti jo daromais stebuklais. Irgi mat, atsirado kontrolieriai! Kai kas net sakė, kad reikėtų juos pasivijus gerokai apkulti, o kiti atvirai plūdo patį Joną Krikštytoją, nešykštėdami jam sūriausių žodžių. Pateptasis pamatė, kad metas sudrausti savo per daug įsismarkavusius šalininkus.

- Gana! - pasakė jis. - Krikštytojas, šiaip ar taip kalbėsim, ne toks jau blogas žmogus. Jį tiesiog pribaigė visi tie nemalonumai, kuriuos tenka iškęsti tame blakyne. Pusviriai žirniai ir sutrešę šiaudai - štai kur jo nepasitenkinimo priežastis. Vis dėlto tai jam netrukdo būti pranašu. Jis paskelbė mano atėjimą, pavadino mane dievo avinėliu, - iš jo pusės tai buvo labai gražu ir ši nuopelną reikia jam pripažinti. Todėl patariu jums nekelti triukšmo dėl jo blogos nuotaikos. Čia nėra jokio nusikaltimo.

Kadangi kai kurie vis dar stebėjosi, girdėdami tokias geraširdiškas kalbas, Jėzus pridūrė:

- Taip, taip, mano bičiuliai, jis nekaltas. Užtat yra kitų žmonių, kur kas bjauresnių, negu mano pusbrolio mokiniai. Aš kalbu apie fariziejus. Šitie visada nepatenkinti! Kai Krikštytojas ėmė valgyti vien tik skėrius, jie sakė: jis velnio apsėstas. O štai aš mėgstu pavalgyti kaip ir visi, nesibaidau ir taurelės vyno, tad jie sako, kad aš esąs šioks ir toks, rijūnas ir linksmų vietelių lankytojas... Ką tik darai, jie vis tiek prie tavęs kimba! Todėl geriausia - neklausyti jų tauškalų. Sakau jums, tai tikras dalykas!

Kai pasiuntiniai sugrįžo pas Joną Krikštytoją, šis verste užvertė juos klausimais:

- Na ką? Ką jis sako?

- Jis iš tikrųjų Mesijas, to negalima nuneigti, - atsakė pasiuntiniai. - Jis - daro stebuklus ir plepa nesustodamas. O jeigu jis tavęs neišvaduoja iš šios tvirtovės, tai tik dėl to, kad tavo kebli padėtis jam naudinga. Ne veltui sakoma, kad artimi giminės retai kada vienas kitą myli. Jei tu būtum Jėzui svetimas žmogus, seniai būtų tau padėjęs, bet tu esi jo pusbrolis, todėl jis galvoja:

tegu patsai išsikapanoja kaip mokėdamas!

- Atseit, tegu tupi kalėjime iki pasaulio pabaigos!

Ir tada iš nusiminimo, kad dieviškasis pusbrolis jį apleido, Jonas Krikštytojas išsirovė sau keturis kuokštus plaukų ir ėmė daužyti į sieną galvą (žr. Mato, 11, 2 - 19; Luko 7, 18 - 35).

35 SKYRIUS. Jėzus susiranda draugę

"Vienas fariziejus prašė jį pas save valgyti. Taigi, įėjęs į fariziejaus namus, jis atsisėdo prie stalo. Štai moteriškė, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, kaip tik patyrė jį esant prie stalo fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą tepalo ir atsistojusi užpakalyje prie jo kojų, ėmė laistyti jo kojas ašaromis, šluostė savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė tepalu." (Luko 7, 36 - 38)

Kaip jau kalbėjome, fariziejai Jėzaus negerbė. Tačiau, nepaisydami priešiškumo, kai kurie žiūrėjo į jį su tam tikru susidomėjimu. Tokie žmonės norėjo arčiau susipažinti su žmogumi, nusipelniusiu didžio gydytojo šlovę. Mes jau matėme, kaip Nikodemas slapta buvo atėjęs pas balandžio sūnų atvirai pasikalbėti.