Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Dėkingumą? Už ką?

- Kaip už ką? Už tą paslaugą, kurią jai suteikiau ir apie kurią tu nieko nežinai!

- Kas tai per paslauga, jei galima paklausti?

- Aš turiu galią atleisti nuodėmes, Simonai. Gal tave tai stebina, bet vis dėlto... Sėsdamasis prie tavo stalo, aš atleidau tau keletą nuodėmėlių, kurios slėgė tavo sąžinę, nors tu, žinoma, nieko nepastebėjai. Lygiai taip pat, leisdamas šiai moteriai bučiuoti savo kojas, aš apvaliau jos sielą nuo nešvarybių ir gali manim patikėti, kad to jau seniai jai reikėjo. Ši gražutė blondinė tai suprato ir užtat pamilo mane... . Ji ir yra tasai skolininkas, kuriam kilniaširdis skolintojas dovanojo penkis šimtus denarų.

Tačiau Simonas vis dar abejojo: tikėjimo klausimuose jis buvo nepaprastai atkaklus.

- Bet iš kur toks atlaidumas šiai gatvės mergai? - paklausė jis.

- Nesunku suprasti: dėl jos nuodėmių pobūdžio. Aš baisiai palankus ištvirkėlėms. Juo labiau moteris atsiduoda meilei, tuo ji man mielesnė. O šitai ypatingai "atleidžiama daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo" (Luko 7, 36 - 50).

Fariziejus Simonas nieko neatsakė. Bet jo dvasia visam laikui nusigręžė nuo Jėzaus Kristaus mokymo. Sau vienas jis pagalvojo, kad kitą kartą bus apdairesnis ir nebesikvies į namus tokios abejotinos moralės svečių.

Šios istorijos pabaigą evangelija praleidžia.

Tuo tarpu nėra jokios abejonės, kad Magdalena, matydama, kaip palankiai sutinka Jėzus jos meilinimąsi, nepasitenkino tuo, ką buvo pasiekusi. Aš, pavyzdžiui, esu tikras, kad ji buvo nusivedusi balandžio sūnų pas save.

Kai vyras leidžia, kad moteriškė kutentų jam papėdes savo pačios garbanų šepetukais, tai vargu ar jis pasitenkina vien tuo kutenimu.

Antra vertus, jei teologai iš kailio neriasi, stengdamiesi įrodyti vaikščiojančio Žodžio motinos Marijos nekaltybę, tai jie nė nemėgina tvirtinti, kad Jėzus sėkmingai priešindavosi daugybei meilių mergelių, su kuriomis praleisdavo dienas ir naktis.

Fariziejų Simoną, kuris netikėjo Kristumi, toks nedorovingumas galėjo papiktinti. Tačiau šventeivos, priešingai, kiekvieną net visai nedviprasmišką bet kurio švento personažo malonę laiko mažne dievo dovana. Antai jeigu kunigas, tai yra asmuo, turintis dievo malonės dalelę, paišdykauja su maža mergyte, gerieji krikščionys nemato čia nieko blogo. Civiliniai įstatymai smerkia perdaug karšto temperamento kunigus, užtat bažnytiniai kanonai juos pateisina. Jėzaus tarnas, pasodintas į kalėjimą už paleistuvystę ar mažamečių tvirkinimą, tučtuojau paskelbiamas kankiniu, o jo auka arba nuodėmės bendrininkė, nusipelniusi dievo malonę, tampa kone šventąja.

Tad juo labiau tiko pačiam Jėzui pašventinti Mariją, pirma padarius ją savo meiluže!

Neištikimoji daktaro Papuso žmona, apgaudinėjusi visus savo meilužius, net ir karininkėlį iš Magdalos, balandžio sūnaus glėbyje atgavo seniai prarastą nekaltybę. Ji karštai įsimylėjo Jėzų, o šis buvo labai patenkintas. Kurgi nebus! Juk jis buvo pirmas Magdalenos meilužis, kuriam Marija neprisiuvo barzdos.

Mes dar grįšime prie Kristaus ir Marijos Magdalenos meilės į nuotykių. Intymius judviejų santykius neigia tik kai kurie teologai, pagarsėję aklu fanatizmu. Ir atvirkščiai, juos be jokių išlygų pripažįsta daugelis bažnyčios tėvų, taip pat abatas Dedosas de la Bomas, švento Agrikolos Avinjoniečio kolegijos kanauninkas, išgarsėjęs savo knyga "Kristiada, arba Sugrąžintasis rojus".

36 SKYRIUS. Jėzaus Kristaus šeima

"Jam buvo pasakyta: Tavo motina ir tavo broliai stovi lauke ir nori su tavim pasimatyti. Atsakydamas jis jiems tarė: Mano motina ir mano broliai tie, kurie klauso dievo žodžio ir jį daro." (Luko 8, 20 - 21)

Linksmas ir patenkintas savo pergale, Mesijas Jėzus sugrįžo į Galilėją, į Nazareto apylinkes. Jį nepaprastai traukė tas miestas, kur gaudavo vien tik niuksus ir antausius. Matyt, balandžio sūnus buvo davęs sau žodį, kad vis tiek paims viršų.

Iš pradžių jis mėgino susidaryti čia sau pranašo reputaciją, sakydamas liepsningas kalbas, bet bendrapiliečiai iš jo tik pasijuokė. Paskui vikriai prasmuko į sinagogą, norėdamas suvaidinti mokyto Jeruzalės daktaro vaidmenį, bet jį atpažino, nuvijo nuo pakylos ir vos nenustūmė nuo kalno į prarają. Dabar balandžio sūnus sumanė laimėti moterų pagalba.

Jis jau iš anksto džiaugėsi, įsivaizduodamas, kaip nustebins žemiečius, lydimas Magdalenos, - iš tikrųjų gana efektingos ir be to, nepaprastai turtingos damos.

Būti mylimam ir žinoti, kad tave myli vien dėl tavęs, tai juk svajonė!

Jeigu Jėzus taip pasvajodavo, tai dabar ta jo svajonė išsipildė.

Jį, beturtį, pamilo pavydėtinai turtinga moteris. Būdamas anaiptol ne gražuolis, jis vis dėlto įsitaisė žavingą meilužę, patrauklią kaip nunokęs renetas.

Bet ką aš čia kalbu? Dabar jau buvo nebe viena, o visas būrys įsimylėjusių Jėzaus gerbėjų! Visur paskui jį sekiojo ištisas haremas! Mylimiausia sultonienė buvo, žinoma, Magdalena, bet teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad ne vien ji domėjosi Jėzumi.

Evangelijoje minimi dar dviejų garbintojų vardai: Joanos ir Susanos. Apie Susaną nėra jokių žinių, nebent tiek, kad jos vardas hebrajų kalba reiškia "lelijos žiedas". O dėl Joanos, tai šventas Lukas sako, kad ji buvusi tokio Kuso, vieno iš Erodo dvarų valdytojo žmona. Pamačiusi kartą Jėzų, Joana tarusi sau: "Štai vyras, kuris man reikalingas!" Ir išpardavusi savo turtą, metė . vyrą ir nusekė paskui Jėzų.

- Kas mane myli, seks mane! - sakydavo vaikštinėjantis Žodis.

Ir iš tikrųjų, paskui jį sekiodavo minia moterų - buvusių žmonų, pabėgėlių nuo savo vyrų ir įvairiausio plauko ištvirkėlių. Visos jos buvo didelės uždraustų vaisių mėgėjos ir visos iš galvos kraustydavosi dėl savo viešpaties ir valdovo.

Jos taip dievino Jėzų, kad buvo pasiryžusios išlaikyti jį savo lėšomis. O jis savo ruožtu nesivaržydamas naudojosi jų gerumu.

Ir tenegalvoja skaitytojai, kad aš perdedu! Evangelijoje apie tai parašyta juodu ant balto.

Atverskite Luko evangelijos aštuntą perskyrimą, suraskite antrą ir trečią eilutes. Ten gana aiškiai pasakyta, kad su juo buvo "... ir kai kurios moterys, kurios buvo pagydytos nuo piktųjų dvasių ir ligų: Marija, vadinama Magdalena, iš kurios buvo išėję septyni velniai, Erodo užveizdo Kuso žmona Joana, Susana ir daug kitų, kurios jam tarnavo savo lobiu."

Kaip matote, išsisukti neįmanoma, kunigėliai!

Taip ir parašyta: "tarnavo jam savo lobiu" ir pasirašyta: "šventas Lukas".

Manau, jūs žinote, kaip žmonės vadina tokį diegą, kuris sutinka, kad moteris "tarnautų jam savo lobiu"? Tas pavadinimas perdaug nepadorus, kad galėčiau jį parašyti, nors tasai, apie kurį čia kalbama, tikrai jo nusipelnęs, todėl prašau leisti man įprastinį terminą pakeisti labiau šiuolaikiniu ir ne tokiu grubiu bendriniu daiktavardžiu - alfonsu*.

*Alfonsas - taip su panieka vadinamas vyras, gaunantis iš moters mokestį ar išlaikymą už intymius santykius su ja (pagal prancūzų rašytojo A. Diuma - sūnaus komedijos "Mesjė Alfonsas" herojaus vardą). Tuo būdu alfonsas - Kristus tarėsi galįs nepaisyti jokių prietarų. Pradėjęs valkatavimu, jis taip išsijuosė, kad tapo savo damų išlaikytiniu. Pasukęs šiuo keliu, jis neišvengiamai turėjo baigti kartuvėmis; galų gale taip ir atsitiko, nes kryžius anais laikais ir buvo paprastos kartuvės. Žavus personažas, ar ne? Krikščioniškoms avelėms kunigai parinko idealu visai užbaigtą herojaus tipą. Matyt, kunigai norėjo tiesiog pasityčioti iš lengvatikių žmonių ir sukūrė legendą apie fantastinį dievažmogį, priskirdami jam valkatos ir netgi alfonso privalumus, užuot padarę garbingu šeimos tėvu, doru piliečiu ir sąžiningu darbininku!