Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Todėl, aš ir kartoju: tie, kurie sukūrė legendą apie Kristų ir į to mitinio personažo lūpas įdėjo šitokius pamokymus, buvo begėdiški apgavikai, skelbę amorališkumą ir veidmainybę.

33 SKYRIUS. Nutrauktos laidotuvės

"Prisiartinant jam prie miesto vartų, štai nešė numirėlį, vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė; drauge, su ja ėjo didelė miesto minia. Pamatęs ja viešpats, gailestingumo sujudintas dėl jos, jai tarė: Neverk. Ir jis prisiartino ir prisilietė neštuvų. (Tie gi, kurie nešė, sustojo.) Tuomet jis tarė: Jaunikaiti, sakau tau, kelkis. Numirėlis atsisėdo ir ėmė kalbėti. O jis atidavė jį jo motinai." (Luko 7, 12 - 15)

Kai apaštalų tuzinas gavo preliminarinį instruktažą, Jėzus nusileido nuo kalno ir nuėjo į Kaparnaumą. Ten prie jo prisiartino šimtininkas, arba centurionas, tai yra romėnų karininkas, vadovavęs būriui legionierių, įsikurdinusių netoli ežero. Šimtininkas kreipėsi į vaikštinėjantį Žodį su tokiu prašymu:

- Viešpatie, mano namuose yra tarnas, kurį labai myliu. Nelaimingasis sunkiai serga reumatu ir labai kenčia. Pagelbėk jam, viešpatie!

- Gerai, - atsakė Jėzus. - Nueisiu pas tave ir jį išgydysiu. - Kam tau vargti, viešpatie! Tark tiktai žodi ir mano tarnas pats pasveiks.

Aliejais pateptasis, susižavėjęs tokiu giliu tikėjimu, ištarė maldaujamą žodį ir centuriono tarnas kaip mat atsikratė reumato (Luko 7, 1 - 10).

Kitą dieną po šito stebuklo Jėzus, kaip teigia evangelija, atsidūrė Najime. Tokia keliavimo sparta negali nenustebinti tų, kurie nors bendrais bruožais yra susipažinę su Mažosios Azijos geografija. Mat, nuo Kaparnaumo iki Najimo yra mažų mažiausia keluriasdešimt penki kilometrai. Tačiau Jėzus su savo apaštalais, nė truputėlio nepavargdamas, sukardavo ir ne tokius nuotolius, tarsi koks nykštukas, apsiavęs septynmyliais batais.

Tą dieną Najime buvo laidotuvės.

Jėzus išvydo laidotuvių procesiją.

Nėra liūdnesnio reginio už rytiečių laidotuves: giminės neša neštuvuose lavoną, suvyniotą į drobules ir aplaistytą kvapiais aliejais; priešakyje eina fleitininkai, dūdelėmis grodami graudžias ir šaižias melodijas; paskui neštuvus iš anksto apmokėtos raudotojos klykia ir rypuoja nedarniu choru, mušdamos! į krūtinę, iškeldamos rankas į dangų, plėšydamos savo skarmalus ir raudamos kuokštus plaukų iš savo sutaršytų frizūrų.

Matyt, tą dieną raudotojos buvo kaip reikiant svogūnais įsitrynusios akis, kadangi visos liejo tiesiog upelius ašarų ir atrodė be galo sielvartingai bei siaubingai.

Jėzų labai sujaudino jų nusiminimas, nors, būdamas dievas, galėjo suprasti, kad visa tai ne kas kita, kaip gerai vaidinamas farsas.

- Ką jūs laidojate? - paklausė jis.

Evangelijoje nepaminėtas nei mirusiojo vardas, nei pavardė. Pavadinkime jį tiesiog Našliavaikiu, kadangi jis buvo našlės sūnus.

- Tai Našliavaikis, - atsakė Jėzui kažkuris iš vietos gyventojų. - Vakar jis ėmė ir ūmai numirė. Kas jam atėjo į galvą, negali supaisyti! Juk buvo vienintelis savo mamytės našlės sūnus. Vargšelis! Kadangi ji našlė, o jis buvo vienintelis sūnus, tai dabar moteriškė liko be jokios atramos gyvenime.

Vienas apaštalas priėjo prie pateptojo ir šnipštelėjo jam į ausį:

Atrodo, būtų nebloga proga padaryti čia didelį stebuklą, ką? Tai iš karto pakeltų mūsų akcijas!

- Aš ir patsai apie tai galvoju, - atsakė Jėzus.

Ir iš tikrųjų, balandžio sūnus susimąstė. Iki šiol jis tiktai gydydavo ligonius ir išvarydavo nešvariąsias dvasias iš visokių apsėstųjų. Atgaivinti numirėlį buvo gana gundantis dalykas. Po tokio stebuklo jau niekas nebedrįs abejoti jo visagalybe.

Jėzus reikšmingai mirktelėjo savo mokiniams.

Įsimaišę į minią, apaštalai jau kurstė vietos mulkius, kad šie prašytų stebuklo.

- Tas aukštas šviesus šatenas, - sakė jie, - tikrai pranašas, tokio jūs dar nesate matę! Jeigu jis panorės, tai gali prikelti iš numirusių jūsų Našliavaikį.

- Rabi! Rabi! - ėmė šaukti vietos gyventojai. - Pasigailėk vargšės našlės sūnaus!

Laidotuvių procesija sustojo. Dailidė - gydytojas priėjo prie Našliavaikio motinos.

- Neverk, geroji moteriške, - tarė jis.

- Ak pone, gera jums sakyti, o aš taip kenčiu, taip kankinuosi... Ak, mano sūnus, vienintelis sūnus, mano senatvės ramstis, aš jo netekau!..

Fleitininkai ir raudotojos nutilo. Minioje buvo girdėti šnibždant:

- Tai ką, ar jis iš tiesų pranašas?

- Lyg ir nepanašus...

- Priešingai, panašus! Žiūrėk, koks liepsningas žvilgsnis!

Jam nieko nereiškia net ir numirėlį atgaivinti...

- Tai jau ne, nieko jis neatgaivins!

- Atgaivins!

- Neatgaivins!

- Du prieš vieną, kad atgaivins!

- Keturi prieš vieną, kad neatgaivins!

Tie, kurie sakė, kad Jėzus atrodo kaip tikras pranašas, laukė, kad jis tuojau pat ims veikti pagal visas stebukladarių meno taisykles, kaip kitados Elijas arba Elisiejus.

Mirusiųjų atgaivinimui buvo ištisas ritualas, apie kurį galima pasiskaityti Biblijoje. Norėdamas atgaivinti numirėlį, pranašas turėdavo atsigulti šalia jo, atverti jam burną ir daugelį kartų iš visų jėgų pūsti į gerklę. Todėl dabar, pamatę, kad Jėzus net nesirengia gulti šalia Našliavaikio, žmonės gerokai nustebo.

Iš tiesų Jėzus visai paprastai priėjo prie neštuvų, palietė juos ranka ir tarė:

- Nagi, jaunikaiti, sakau tau, kelkis!

Išgirdęs šį įsakymą, negyvėlis pašoko kaip kipšiukas ant spyruoklės, akimirka sudraskė drobules, prasikrapštė akis ir iš džiaugsmo, kad vėl gyvas, visa gerkle užtraukė šaunią dainelę.

- Na, jaunuoli! - tarė Jėzus. - Dainušką pabaigsi namie!

Dabar gi apkabink savo mamytę, puikiausią iš visų našlių ir gyvenk laimingai, kol vėl numirsi.

Našliavaikis pagaliau atsikvošėjo, bet jo motina niekaip negalėjo atsitokėti.

Ji puolė ant kelių prieš Kristų ir ėmė bučiuoti jo stebuklingojo besiūlio chitono skverną.

O Najimo gyventojai, užuot sukėlę didžiajam stebukladariui ovacijas, persigando mirtinai. "Visus apėmė baimė, - sako evangelistas Lukas, - ir jie garbino dievą, sakydami: "Didis pranašas kilo mūsų tarpe!" (Luko 7, 16).

Kodėl tokia panika?

Todėl, kad gerieji Najimo piliečiai samprotavo logiškai: - Jeigu jis gali vienu savo žodžiu prikelti numirėlius, vadinasi, gali mus vienu savo žvilgsniu taip pat paversti negyvėliais!

Todėl jie pasipustė padus ir dūmė, kas kur įmanydamas. Kad kiek, jie būtų prileidę kelnes...

Na ir daryk dabar naujus stebuklus! Dievaži, nevertėjo vargti dėl tokio abejotino pasisekimo (žr. Luko 7, 11 - 16).

Tuo tarpu prikeltasis iš numirusių susirinko savo šermenines drobules, nuėjo į turgų ir pardavė jas pagal svorį kaip utilinę žaliavą. Už gautus pinigus nusipirko kempinę šluostyti raudotojų ašaroms: juk tos moterėlės atsakančiai buvo išsitrynusios svogūnu akis ir nebegalėjo sulaikyti iš anksto apmokėtų ašarų srauto.

O laidotuvių biuro atstovai ir duobkasiai, netekę pelningo užsakymo, be abejo, linkėjo Jėzui viso pikto. Našliavaikio motina tikriausiai atsisakė apmokėti raudotojoms už pusiau atliktą darbą ir duobkasiams - už niekam nebereikalingą darbą. Vieni ir kiti tikrų tikriausiai iškėlė jai bylą, reikalaudami atlyginti šermenų ir laidojimo išlaidas. Bet kaip ta byla pasibaigė, nežinau.

34 SKYRIUS. Jono Krikštytojo nemalonumai

"Tuomet Jonas, pasivadinęs du iš savo mokytinių, siuntė pas Jėzų ir sakydino: Ar tu esi tas, kurs turi ateiti, ar mes kito laukiame?.. (Tą pačią valandą jis pagydė daugelį nuo ligų, slogų, nuo piktų dvasių ir daugeliui aklų dovanojo regėjimą.) Atsakydamas jis jiems tarė: Nuėję papasakokite Jonui, ką esate girdėję ir matę: akli regi, raiši vaikščioja, raupsuoti pagydomi, kurtiniai girdi, numirėliai keliasi, beturčiams skelbiama evangelija. Palaimintas, kas nepasipiktins manimi." (Luko 7, 21 - 23)