Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Mozė reikalauja, - kalbėjo toliau Jėzus, - kad mylėtume savo artimą ir neapkęstume priešo. Aš tai laikau absurdiška. Verčiau sakykime taip: mylėkite tuos, kurie jums daro pikta. Jei kas nors jus persekioja, neapkenčia, šmeižia ir keikia - mylėkite jį kaip savo geriausią draugą. Šiaip ar taip, tai bus kažkas nauja. Ir dar pora žodžių apie išmaldą. Tai keblus klausimas. Veidmainiai neduos nė skatiko, iš anksto neištrimitavę apie savo labdarybę visam pasauliui. Mums taip elgtis nedera. Jeigu kada nors teks mums padėti kokiam nelaimingajam, turime tai daryti slapta, kad net mūsų kairioji ranka nežinotų, ką daro dešinioji.

- Atsiprašau! - nebeištvėrė Simonas - Akmuo. - Visa tai labai gražu, bet kada gi mes pereisime nuo žodžių prie darbų? Juk iki šiol mes vis prašinėjame išmaldos iš kitų ir kadangi mūsų apaštališkojo amato negalima pavadinti pelningu, tai kažkodėl neaišku, kaip mes galėsime slaptai ar viešai parodyti savo dosnumą.

- Tai visai nesvarbu! - tvirtai atsakė jam vaikštinėjantis Žodis. - Jeigu jau pradėjau sakyti jums pamokslus, tai juk turiu ką nors kalbėti!

Labai gaila, kad evangelijoje neužrašytas šis trumpas susikirtimas. Vis dėlto nėra abejonės, kad jis įvyko. Teisybę sakant, savo garsiajame Kalno pamoksle Jėzus pakartojo keletą teiginių, pasiskolintų iš filosofų, gyvenusių daug amžių prieš jo gimimą. Suprantama, jog jo mokiniai nustebo: tie teiginiai jau net per daug skyrėsi nuo kasdienės apaštalų govedos praktikos.

Bet grįžkime prie užsitęsusios Jėzaus kalbos, kuri yra nelyginant santrauka visos krikščionybės - to painaus mokymo, kur gražios ir dorovingos mintys primena mažus perlų grūdelius didžiulėje mėšlo kupetoje. Beje, tų vertingų pamokymų niekad praktiškai nesilaikė nei kunigai, nei kiti veidmainiai.

Taigi vaikštinėjantis Žodis varė toliau:

- Kai melsitės, tai nesimelskite garsiai ir stovėdami stati: taip daro veidmainiai kunigai, kad visi juos matytų. O jūs, priešingai, užsidarykite savo kambaryje, kad niekas jūsų nematytų ir negirdėtų. Be to, atsiminkite: juo trumpesnė malda, tuo geresnė. Nepamirškite, kad pasaulyje gyvena keli milijardai žmonių, - argi viešpats mūsų dievas gali visus juos išklausyti! Iš tikrųjų, iš tikrųjų sakau jums: jei malda užtrunka ilgiau kaip pusvalandį, ji tikriausiai nepasieks mūsų dangiškojo tėvo ausies - jam tiesiog pritrūks laiko!

Štai pati paprasčiausia malda, įsidėmėkite ją!

"Tėve mūsų, kurs esi danguje! " Geriau būtų sakyti: "visur - esantis", bet bus gerai ir taip. "Teesie šventas tavo vardas." Pasakysiu kaip didelę paslaptį: dievo vardas jau taip seniai yra šventas, kad iš naujo jį šventinti nėra prasmės, išeitų kaip sviestas sviestuotas; bet negaiškim laiko su tokiomis smulkmenomis. "Teateinie tavo karalystė..." Štai čia tai jau nebe smulkmena, - tokio dalyko verta norėti visa širdimi, nes mūsų viešpaties ginčas su Šėtonu kažkodėl per ilgai užtruko. Tiesa, kvaila prašyti dievą, kad jis pagaliau paimtų viršų - jis ir pats to nori, - bet priminti apie tai tėtušiui Sabaotui ne pro šalį, o svarbiausia, nieko nekainuoja... "Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir ant žemės." Jūs galite man prikišti, kad kvailesnio prašymo nebegalima nė sugalvoti ir kad prašyti visagalę būtybę padaryti tai, apie ką pati svajoja, - gryniausias idiotizmas. Ką gi, nesiginčysiu. Ši frazė iš tikrųjų kvaila, beje, kaip ir visos pirmesnės, čia jūsų teisybė. Bet užtat šiaip ji skamba gana neblogai, todėl palikime ją tokią, kokia yra... "Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien." Savimi juk irgi reikia pasirūpinti, ar ne tiesa?.. "Ir atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame savo skolininkams." Tai iš tos pačios operos apie slaptą išmaldą, apie kurią jau kalbėjome. Kadangi mums niekas nieko neskolingas, tai nieko nereiškia dėtis kilniais kreditoriais, nespaudžiančiais savo skolininkų. Šiuo pagrindu galime drąsiai reikalauti, kad mums dovanotų visas mūsų skolas, kurių jau esame prisidarę nemažai, nes, kur tik einame, visur ir visada gyvename svetima sąskaita, mulkindami naivius kvailiukus*... "Ir nevesk mūsų į pagundą."

*Iš evangelijos konteksto matyti, kad, kalbant apie skolas, turimos galvoje mūsų nuodėmės dievui ir visi kitų žmonių nusikaltimai mums (ne vien tik skolos). Čia pat evangelijoje pridėta tokia pastaba: "Nes jeigu jūs atleisite žmonėms jų kaltes ir jūsų dangiškasis tėvas jums atleis jūsų nuodėmes. Jeigu gi jūs neatleisite žmonėms, nė jūsų tėvas jums neatleis jūsų nuodėmių" (Mato, 6, 14 - 15). Žinoma, toks prašymas gali pasirodyti keistas: prašyti dievą, kad jis mūsų negundytų ir neleistų nusidėti, - juk tai tikriausia erezija! Tai tolygu sakyti, jog viešpats mūsų dievas yra blogio kūrėjas! Kita vertus, o kodėl gi ne, jeigu niekas neįvyksta be jo valios? Taigi prašykime dievą, kad jis nebūtų mūsų velnias... "Bet gelbėk mus nuo pikto." Ši frazė papildo ankstesniąją. "Amen."

Toks yra mokymas, kurį Jėzus išdėstė Kalno pamoksle. Šis ilgas pamokslas, kurio nesiryžtu pateikti ištisai, bijodamas įkyrėti savo skaitytojams, yra tarsi viso Naujojo testamento kvintesencija. Ne atsitiktinai Mato evangelijoje jis užima ištisus tris perskyrimus - penktą, šeštą ir septintą.

Žinau, kad skaityti jį nuo pradžios iki galo - menkas malonumas, tačiau reikia tai padaryti. Visada apsimoka įsitikinti, kokia amorali ir veidmaininga yra religija, - čia kaip tik toks atvejis, kada "per daug" nebūna "per daug".

Aš kalbu apie krikščionybės veidmainingumą, kadangi Kristaus "moksle" įterpta keletas teisingų teiginių vien tam, kad jie užmaskuotų to mokymo esmę, o praktiškai jie vis tiek niekad nevykdomi. Prisiminkite visų laikų krikščionis! Argi jie duoda išmaldą slaptai? Atvirkščiai! Visus jų labdaringus darbus lydi reklaminis triukšmas ir kiekviena jų dovana smulkiai aprašoma pamokyti amžininkams ir palikuonims. Argi jie niekina turtus? Kur tau! Jų bažnyčios išpuoštos auksu ir sidabru, jų vyskupai vilki prabangiais rūbais, nusagstytais brangakmeniais, o vieno tik popiežiaus išlaikymas kainuoja po keletą milijonų kasmet. Argi jie atleidžia savo priešams nuoskaudas? Greičiau jie pasikars! Pasaulyje nėra kerštingesnių žmonių už šventeivas. Pamėginkite pasakyti kunigui nors ketvirtį to, ką apie jį žinote ir jis užtampys jus po teismus.

Kalbu apie krikščionybės amoralumą todėl, kad ta krikščioniškojo mokslo dalis, kuri iš tikrųjų vykdoma praktikoje, prieštarauja visiems natūralios žmogiškosios moralės principams. Jėzus kalbėjo savo mokiniams, kad reikia bjaurėtis darbu, o juk kaip tik darbas taurina žmogų. Apaštalų pasekėjai visada buvo dykūnai ir apgavikai. Šiuo atžvilgiu labai būdinga viena ištrauka iš to paties Kalno pamokslo:

"Žvilgtelėkite į dangaus sparnuočius: jie nesėja, nei pjauna, nei į kluonus nekrauna, o jūsų dangiškasis tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug daugiau verti, kaip jie? Kas gi jūsų gali savo rūpesčiu padidinti savo ūgį, vienu mastu? Ir kam jūs bailiai rūpinatės drabužiu? Įsižiūrėkite į laukines lelijas, kaip jos auga: jos nesidarbuoja ir neverpia, tačiau aš sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs, kaip kiekviena iš jų...

Nebūkite tat bailiai susirūpinę ir nesakykite: Ką valgysime, ar ką gersime, ar kuo apsidengsime. Nes visų tų dalykų labai ieško pagonys. Juk jūsų tėvas žino, kad visa to jums reikia" (Mato 6, 26 - 29, 31 - 32).

Apie tokį begėdišką parazitizmo liaupsinimą nebežinai žmogus nė ką sakyti. Kas pasidarytų su žmonija, jei visi imtų gyventi, kaip mokė pateptasis veltėdis? Bijau, kad mes labai greit apaugtume gaurais ir grįžtume Į pirmykštę būklę.