Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Lygiai taip pat ir Najime atsirado smalsus fariziejus, vardu Simonas. Vietos fariziejų sektoje jis buvo didelis šulas. Ir štai kartą jisai sumanė išmėginti Nazariečio visagalybę ar bent intymiai su juo pasikalbėti.

Vieną rytą Jėzus gavo tokio turinio raštelį:

"Fariziejus Simonas ryt rengia priėmimą. Jis bus laimingas, galėdamas pamatyti pas save Jėzų iš Nazareto."

Mūsų šaunusis herojus tuojau pranešė Simonui priimąs pakvietimą. Ir štai skirtą valandą jis peržengė fariziejaus namų slenkstį.

Pagal tų laikų papročius, norėdami pagerbti svečią, prieš įeinant į namus, pasiūlydavo nusiplauti kojas, paskui apšlakstydavo jį kvepalais ir net pabučiuodavo į skruostą.

Fariziejus, kuris tik norėjo pasižiūrėti, kaip atrodo Mesijas, neatliko visų šių formalumu. Jėzų jis sutiko gana santūriai, pasitenkindamas pačiais banaliausiais komplimentais:

- Malonu susipažinti... Daug esu apie tave girdėjęs ir seniai norėjau pakviesti pusryčių. Prašom be ceremonijų, užkąsim, ko dievas davė... Tikiuosi, nepalaikysi už bloga.

Jėzus atsakė irgi panašiai. Galų gale jam visi pagarbos pareiškimai - buvę nebuvę; svarbiausia, kad būtų ko reikiant ir kiek reikiant pasivaišinti.

Jis ramiai atsisėdo už stalo ir kol kalba sukosi apie orą, kibo į kepsnį, stengdamasis sušveisti kuo daugiau, Teisybę kalbant, taip ir reikėjo daryti: juk jį pasikvietė ne iš draugiškumo, bet iš smalsumo, vadinasi ir jis turėjo atitinkamai elgtis.

Pokalbio metu jis nenukrypo nuo pačių bendriausių temų ir visai nerodė savo visagalybės.

Tuo metu mieste pasklido gandas, kad Jėzus užkandžiauja pas Simoną. Smalsumo genami, žiopliai iš visų pusių ir įvairiomis dingstimis ėmė rinktis į vaišingojo fariziejaus namus. Laikydamiesi šalies papročio, tarnai visus praleido Į pokylių salę. Durys nespėdavo užsidaryti.

Ir štai pas dailidę - stebukladarį šmurkštelėjo kažkokia moteris, kuriai pavyko prasismelkti pro minią. Tai buvo jauna, gana lengvai apsivilkusi ir dar graži šviesiaplaukė. Rankose ji laikė alebastrinį indelį su kvepalais.

Atsidūrusi greta Jėzaus, šviesiaplaukė puolė jam po kojų. Indelis iškrito iš rankų ir sudužo. Kvepalai išsiliejo ant grindų. Tada, pravirkusį iš apmaudo, gražuolė paleido plaukus, suvilgė juos išsiliejusiame aliejuje ir pradėjo šia improvizuota kempine trinti apdulkėjusias balandžio sūnaus kojas.

Tai matydami, žmonės kiek stebėjosi šiomis reikšmingomis apeigomis. Pagal anų laikų papročius, tai reiškė aiškų meilės prisipažinimą. Simonas tokius dalykus gerai žinojo ir jam iš karto viskas pasidarė aišku.

Tuo tarpu ji vis trynė, trynė ir trynė kvapiais aliejais kulnus, kulkšnis, blauzdas ir kitas jautrias Jėzaus kūno vietas, o šis markstėsi, kikeno ir žvygčiojo nuo malonaus gražuolės šviesių plaukų kutenimo.

Viskas atrodė pakenčiamai, bet visa bėda, kad gražuolė buvo anaiptol ne iš dorovingųjų. Baltų rožių vainiko už savo dorybes ji niekur nebūtų gavusi, tuo labiau Judėjoje. Atvirkščiai, dėl savo nuotykių ji garsėjo visai kitokia šlove. Ji vadinosi Marija. Buvo ištekėjusi, bet vyrą jau pasiuntusi velniop, prieš tai papuošusi jį ilgais ragais. Jos vyras buvo toks Papusas, Judo sūnus, iš profesijos įstatymų žinovas. Toji . gražuolė jam buvo ištaisius tikrai linksmą gyvenimėlį.

Pirmosiomis savo raguoto gyvenimo dienomis Papusas mėgino piktintis. Jis netgi pavyduliavo ir - kaip rašo visi mokytieji teologai, - vargšelę Mariją laikė uždaręs namuose.

Tai jam tiek tepadėjo, kiek numirėliui karšti kompresai. Marija savo vyro galvą puošė vis naujomis ragų atšakomis. Sodininkas, vežėjas, liokajus, virėjas, šveicorius, duonos išnešiotojas, bakalėjos krautuvės pardavėjas, atsilankąs į jų namus su sąskaitomis, - visi buvo jai geri. Ji buvo nepasotinama. Meilužiai nusivarydavo pabaigtinai, o ji vis dar gundomai dūsaudavo.

Vieną gražų rytą, pasinaudojusi trumpa Papuso išvyka, Marija pabėgo su jaunu karininkėliu, kurį buvo nusižiūrėjusi pro langą.

Karininkas tarnavo Magdalos įguloje. Marija persikėlė į tą miestą. Perpykęs vyras dar turėjo proto, - spjovė į neištikimą žmoną ir ją pamiršo; tuomet gražuolė, nieko nebesivaržydama, Įsismagino kaip reikiant, skubėdama atsiimti, kas prarasta.

Patys pamaldžiausi komentatoriai pripažįsta, kad gražuolė, prisiuvusi vyrui barzdą, neaplenkė nė savo meilužio. Trumpai kalbant, pasileidėlė atliko tiek daug žygdarbių, kad savo šlove apdalijo visą miestą; netrukus visi, kalbėdami apie Mariją, vadino ją Magdaliete, arba Magdalena, nes per kelis mėnesius ji suspėjo pernakvoti mažne su visais Magdalos miesto vyrais.

Pirmąsyk išvydusi Jėzų, Magdalena tarė sau: - Ne aš būsiu, jei nepasigausiu šio šaunuolio!

Nuo tos dienos persekiojo jį visur, mirkčiojo jam ir dalyvavo beveik visuose jo stebuklų seansuose. Tad ir Najime ji atsirado laiku ir pamatė našlės sūnaus iš numirusių prikėlimo stebuklą. Galiausiai supykusi, kad Jėzus jos nepastebi, ji akiplėšiškai įsiveržė į tuos namus, kur pateptasis sotinosi prie fariziejaus Simono stalo.

Dabar jau Magdalena buvo tikra savo pasisekimu! Ir iš tikrųjų, balandžio sūnus ne tik ją pastebėjo, bet dar maloningai leido gražuolei kutenti ir bučiuoti kojas.

Tuo tarpu fariziejų Simoną tai apstulbino. Ar galimas daiktas, kad žmogus, kuris dedasi pranašu, būtų toks aklas? Leisti balažin kokiai poniutei bučiuoti savo kojas - vien tai jau yra tikras skandalas. Bet nematyti, kad ta glaudi šviesiaplaukė yra paprasčiausia šliundra - to tai jau per daug!

"Na ir gyvatė! - galvojo sau vienas. - Betgi Jėzus, Jėzus! Tegu dabar sako, kam nori, tik ne man, kad jis numatąs ateitį. Jam ne pro šalį būtų pirmiausia suvokti, kas dedasi šiuo metu. Viena iš dviejų: arba jis mato, kad susitiko su paskutinės rūšies prostitute, arba nemato. Jeigu ne, tai jis toks pat pranašas, kaip ana tas puodukas palovyje, o jeigu taip, tada jis nieko sau paukštis!"

Matote, kur gali nuvesti menkas tikėjimas! Štai ką reiškia neteisingas požiūris!

Jėzus tuojau pat kiaurai permatė Simoną ir sužinojo, ką šis apie jį galvoja. Nutarė duoti jam trumpą, bet įsimintiną pamoką.

Ištiesęs gražuolei koją, kad būtų patogiau ją kutenti, jis kreipėsi į fariziejų, sakydamas:

- Simonai, noriu tau pakuždėti porą žodelių.

- Gerai, kuždėk, - atsakė šypsodamasis namų šeimininkas.

- Vienas kreditorius turėjo du skolininkus: pirmas buvo jam skolingas penkis šimtus denarų, o antras - penkias dešimtis.

Matydamas, kad vargu ar pavyks atgauti savo pinigus, kadangi abu skolininkai buvo suvargę kaip sinagogos žiurkės, kreditorius spjovė ir nusprendė būti kilniaširdis. Pasišaukęs abu, jis tarė:

"Mano bičiuliai, jūs esate man truputį skolingi, bet aš noriu padaryti jums malonę. Užmirškime tą skolą ir kvit! " Aišku savaime, skolininkai sušuko iš džiaugsmo ir ėmė dėkoti. Bet pasakyk man, Simonai, katras iš jų turėjo būti dėkingesnis nesavanaudžiam skolintojui?

- Aišku, jog tas, kuriam daugiau dovanojo! Kaipgi kitaip?

- Teisingai galvoji.

- Na ir kas toliau?

- Toliau tas, kad mano palyginimas taikomas tau ir šitai moteriškei.

- Ką, tu juokiesi?

- Anaiptol! Atvirkščiai, kalbu visai rimtai. Kai aš įėjau į tavo namus, tu nepasiūlei man, kaip yra įprasta, net vandens kojoms nusiplauti... O, aš tai sakau ne priekaištaudamas, bet vien konstatuoju faktą... Tuo tarpu ši moteriškė ištepė man kulnus pačiais geraisiais kvepalais. Nori pauostyti? Pats įsitikinsi, kaip jie gardžiai kvepia...

- Aš ir taip tikiu, mokytojau.

- Tu nepabučiavai net man veido, o ji bučiuoja man kojas, ir dar kaip karštai! Vadinasi, ši graži šviesiaplaukė myli mane labiau, nei tu, todėl ji ir reiškia dėkingumą...