Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Bet, matyt, tokia yra visų religijų prigimtis, kad jos sudievina ir kanonizuoja pačius šlykščiausius žmogaus bruožus.

Tai labai įsidėmėtinas dalykas. Religijų kūrėjai, pradėdami savo darbą, tikriausiai samprotauja šitaip:

- Norint mulkinti liaudį, reikia priversti ją tikėti tam tikra aukščiausia būtybe, savotišku antgamtiniu pajacu, kurį mes valdome kaip marionetę. Bet kad ši aukščiausia būtybė pasidarytų suprantama ir artima paprastiems protams, reikia jai suteikti grynai materialią formą, reikia, kad ji pabūtų nors keletą metų visiems žinomoje žemiškoje aplinkoje, žmogaus kailyje. Vis dėlto, jeigu imtume ir sudievintume tikrą žmogų - teisingą, dorą, darbštų, visokeriopos pagarbos vertą sūnų, tėvą ir vyrą, pasižymintį visomis didelių žmonių dorybėmis, tai čia nebūtų jokio mūsų nuopelno. Tokius žmones gerbia ir be mūsų. Mūsų, teologų, uždavinys yra visai kitas. Mums reikia pažongliruoti alogizmais, priversti krūvas absurdų, ydą pavaizduoti dorybe, o blogį - gėriu ir apmulkinus tokiu būdu paprastus žmonelius, užvaldyti jų protus. Todėl paverskime savo dievą pačiu paskutiniu valkata!

Iš pradžių suteikime jam absurdiškiausią kilmę, sakysim, te - gimsta jis iš paukščio. Paskui padarykime jį blogu sūnumi ir broliu, o kartu ir tinginiu, kuriam dykinėti patinka labiau, negu dirbti. Tegu jis, užuot gerbęs savo šalies įstatymus, tolydžio juos perženginėja ir laužo. Tegu šarlatanauja, elgetauja ir vagia. Tegu bastosi su mergšėmis, kurios jį išlaikys savo užsidirbtais pinigais. Tegu jis pasirenka savo palydovais pačius paskutinius niekšus ir dargi tokį šlamštą, kaip savo šalies išdavikus. Tegu jis pats svetimoteriauja ir pateisina svetimoteriavimą. Tepasižymi jis visokiausiomis ydomis: garbės troškimu, bailumu, nedorumu ir melavimu. Ir jo niekingas gyvenimas tepasibaigia visiškai nusipelnyta mirtimi: tepakaria jį gėdingai kartuvėse tarp dviejų vagių, iš kurių vienas pasirodys esąs jo bičiulis. Ir tuomet, sugalvoję tokią legendą, kuri, galima sakyti, nuo pradžios iki galo yra tikras Šėtono paveikslas, mes pasakysime žmonėms: "Tai dievas, melskitės jam! " O visi tie, kurie bus tokie akli ir nepastebės šioje pasakoje nieko daugiau, kaip tik purvą, melą ir nusikaltimus, tebūnie amžinai prakeikti ir atstumti, net jeigu ir patys buvo kadaise verti sudievinimo. O tie, kurie patikės mūsų legenda ir nusilenks mūsų teologinei fikcijai, - tai mūsų grobis! Jie priklausys mums su siela ir kūnu ir visi jų pinigai plauks irgi į mūsų kišenę.

Štai vienintelis paaiškinimas, kurį galima duoti, kalbant apie dievo sukūrimo problemą. Juo niekingesnis personažas, tuo lengviau jį sudievinti. Juk aišku kaip diena, kad neįmanoma sukurti jokios religijos, prieš tai neapmulkinus liaudies masių. Todėl, norint sukurti naują kultą, reikia pirmiausia apversti aukštyn kojom visus natūralios žmogiškosios moralės principus.

Krikščionybės teoretikai šitaip ir kūrė Kristaus mitą ir visai nesivaržydami, padarė savo herojų panašų į žmogų, nusiritusį iki paskutinės niekšiškumo pakopos.

Ir jie dar drįso akiplėšiškai sakyti, kad net Jėzaus giminės raudonavę dėl jo iš gėdos.

Sužinoję, kad Jėzus vėl ateina į Nazaretą, visi jo šeimynykščiai nebeišmanė, kur dėtis. Jie keikte keikė nelaimingąjį bastūną lyg ir ketinantį užtraukti jiems nešlovę bei gėdą.

Stengdamiesi išsaugoti bent išviršinį padorumą, giminės dėjosi gailįsi Jėzaus.

- Vargšas vaikinas! - atsakydavo jie atėjusiems papasakoti apie naujus buvusio dailidės išsišokimus. - Jis išėjo iš galvos! Jis visai pamišo! Jis jau nebeatsako už savo veiksmus.

Tačiau širdies gilumoje jie savo giminaitį laikė nepataisomu niekšu, kurį reikia kuo greičiausiai įkišti į tokią vietą, kur jis nebegalėtų išdarinėti savo pokštų.

Tuo tikslu jie visi urmu išėjo pasitikti Jėzaus, norėdami jį nutverti ir pasodinti po užraktu.

Ši detalė užfiksuota Morkaus evangelijoje (3, 21): "... saviškiai išėjo jo sulaikyti, nes jie sakė: Jis išėjo iš proto."

Tai buvo šeimos reikalas ir jame nutarė dalyvauti visi Jėzaus giminės: broliai, seserys, dargi motina Marija nepanoro likti nuošaliai.

Ekspedicijos priešaky stojo keturi Kristaus broliai: Jokūbas, Juozapas, Judas ir Simonas (Morkaus 6, 3).

Bet kai jie atėjo į susitikimo vietą, pasirodė, kad neįmanoma prasibrauti iki Jėzaus. Balandžio sūnus varė velnią iš eilinio apsėstojo, kuris, pasak evangelisto Mato, buvo nebylys ir aklas, o pasak evangelisto Luko, tik nebylys.*

*Štai ką sako apie tai Matas ir Lukas. Matas (12, 22): "Tuomet pas jį buvo atvestas vienas velnio apsėstas, aklas ir nebylys ir jis pagydė jį, taip kad tas kalbėjo ir regėjo." Lukas (11, 14): "Vieną sykį jis išvarė velnią, kurs buvo nebylys. Jam išvarius velnią, nebylys kalbėjo ir minios stebėjosi." Pateptąjį akylai saugojo apaštalai: jis buvo iš anksto įsakęs jokiu būdu neprileisti prie jo giminių, jeigu šie imtų ir susigalvotų ateiti iš Nazareto. Kaip matote, jis nelabai pasitikėjo savo šeima.

Visa tai atsitiko vieškelyje. Jėzaus favoritės ilsėjosi artimiausioje smuklėje. Aplink vaikščiojantį Žodį ir jo apaštalus susirinko gausi minia.

Jėzus paliepė atvesti apsėstąjį.

- Tikiuosi, tu nekurčias? - paklausė jį balandžio sūnus.

Šis neigiamai papurtė galvą.

- Puiku! Tuomet klausyk, ką tau pasakysiu. Mano drauguži, tu pasidarei nebylys ir aklas (laikysimės šventojo Mato versijos) dėl to, kad tavyje apsigyveno nelabasis. Užuot gydęs tave nuo nebylystės ir aklumo, aš tiesiog išvysiu iš tavęs velnią, o tada tu praregėsi ir prakalbėsi.

Apsėstasis ar neapsėstasis, bet, šiaip ar taip, neregys ir nebylys, svajojo vėl atgauti regėjimą, o svarbiausia - kalbą. Savaime aišku, kad jis neprieštaravo Jėzaus nustatytąjai diagnozei. Jis degte degė nekantrumu kuo greičiau išgyti.

- Ei kipše! - suriko Jėzus. - Kas tau leido apsigyventi šio žmogaus kūne? Nagi, marš lauk, aš tau įsakau!

Jūs, brangūs skaitytojai, žinoma, neabejojate, kad nešvarioji dvasia tučtuojau pakluso. Ji, kaip ir visada, nenorėdama pažeisti įsigalėjusio papročio, garsiai klykdama, išlėkė pro ligonio burną. Šis tuojau pat atvėrė akis ir burną ir ėmė pasakoti visokius anekdotus, norėdamas parodyti, kad jo liežuvis veikia puikiausiai.

Kaip ir reikėjo laukti, stebuklas žioplių minią sužavėjo. Tiktai keletas gatvės raštininkų - evangelistai juos vadina rašto žinovais, - specialiai fariziejų atsiųstų iš Jeruzalės, nepatenkinti raukėsi ir sakė susirinkusiems:

- Gerieji žmonės! Užuot žavėjęs! šio žmogaus stebuklais, jūs verčiau duokite jam į sprandą ir gerai aplamdykit šonus! Kaip kitaip jis išvarytų paprastus velnius, jeigu nepadėtų Belzebubas, velnių kunigaikštis? Matyt, kad jis su Belzebubu dirba išvien, kalbos nėr!

Rašto žinovų užuomina pataikė į opią vietą; tai buvo puikiausias insinuacijos pavyzdys.

Jėzus kaip mat pajuto pavojų ir į smūgį atsakė smūgiu.

- Ką jūs žinote apie tokius dalykus, neišmanėliai? - sušuko jis. - Nemanykite, kad velnias toks mulkis! Kurių galų jis ims man talkininkauti? Kad aš paskui jį išvarinėčiau iš apsėstųjų? Kas tai matė! Žmogaus priešas negali būti pats sau priešas.

Kiekvienas namas, kai pats suskyla ir kai jo sienos neberemia viena kitos, negali išsilaikyti. Ir jei Šėtonas ims išvarinėti Šėtoną, tai jis pats prieš save sukils: kaipgi tuomet išsilaikys jo karalystė?

Argumentas buvo svarus. Be to, rašto žinovai aiškiai matė, kad ir publika Kristaus pusėje. Todėl jie, nieko nelaukdami, užsidėjo skrybėles ir miniai švilpiant bei juokiantis, movė, kol dar sveikas kailis.