Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Naudodamasis proga, Jėzus pradėjo susirinkusiems kalbą, iš papratimo naudodamasis daugiausia prilyginimais. Jis papasakojo, kaip vienas žmogus apsėjo savo lauką gera sėkla. Naktį atėjo priešas ir tą patį lauką apsėjo blogais grūdais. Gera ir bloga sėkla sudygo kartu, bet pasirodė, kad priešas buvo pasėjęs piktžoles, kurios ėmė stelbti kviečius. Tuomet, norėdamas gauti gerosios sėklos derlių, tas žmogus turėjo visame lauke išravėti piktžoles - darbas, reikia tiesiai pasakyti, gana nuobodus ir varginantis. To vargo jis būtų išvengęs, jei būtų savo priešui sutrukdęs pasėti naktį blogą sėklą, tai yra rauges.

Šio prilyginimo, paimto iš senovės Rytų pasakėčių, prasmę nesunku suvokti:

- Tai, ką jums kalbu, yra gera sėkla, todėl tikėkite mano žodžiu. O svarbiausia, gink dieve neklausykite tų, kurie užsimano mane diskredituoti, nes jų žodžiai - tai raugės. Jeigu klausysite mano priešų, nustosite saugotis, nustosite manimi tikėti ir tuomet raugės būtinai nustelbs kviečius.

Kunigai dažnai primena šį prilyginimą, kurį patys yra įdėję į savo dievo lūpas.

Tuo tarpu žmonių išmintis yra sukūrusi šitokią patarlę: "Kas klausosi vieno varpo, girdi vieną garsą." Vadinasi, norint susidaryti teisingą nuomonę apie kokį nors mokymą, religiją ir jos dvasininkus, būtinai reikia pasiklausyti ne tik tų, kurie giria, bet ir tų, kurie kritikuoja.

Kunigai neatsitiktinai šią išmintingą patarlę pakeitė pasakėčia apie kviečius ir rauges.

- Saugokitės, avelės, jaunos ir senos galvelės! - sako jie. - Neskaitykite antiklerikalinių knygų ir neklausykite ateistinių paskaitų! Mes jus nuo pat lopšio auklėjome taip, kad tikėtumėte nesąmonėmis, o ydas laikytumėte dorybėmis. Šį tikėjimą ir pasitikėjimą išsaugosite tik tada, jeigu saugositės visko, kas jus gali įtikinti priešingai.

Šitaip kovoti dėl žmonių sielų yra negarbinga, bet kas gi liktų iš religijos, jeigu ji visada elgtųsi garbingai?

Taigi apaštalai ir minia gėrėjosi prilyginimu.

Nustumti į pačias paskutines eiles, Jėzaus giminės tarėsi. Sučiupti ir nusivesti bastūną momentas buvo labai nepatogus. Atviram pagrobimui minia būtų tikrai pasipriešinusi.

Tuomet Jėzaus šeima nutarė griebtis gudrybės ir iš pradžių nusivilioti pateptąjį į atkampią vietą. Broliai pasakė, kad norėtų su juo pasikalbėti. Kažkas iš minios pasišovė jiems padėti.

- Rabi! - kreipėsi jis į Jėzų. - Čia yra visa tavo šeima: motina, seserys, broliai ir visi giminės. Jie atėjo iš Nazareto ir nori su tavimi pasimatyti.

- Spjaut man į visus šituos žmones! - atsakė Jėzus. - Tegu sau grįžta ten, iš kur atėjo!

- Klausyk, rabi, tu gal nenugirdai: čia yra tavo senoji močiutė!

- O aš tau sakau, kad man ji nerūpi!

Minia prasiskyrė; Marija, broliai ir kiti Jėzaus giminės galėjo šiek tiek prasistumti pirmyn. Išvydęs juos, pateptasis pakėlė balsą, kad giminės jį išgirstų ir sušuko:

- Tepalieka jie mane galų gale ramybėje! Kas yra mano motina? Kas yra mano broliai? Ar tik ne tie, kurie atėjo iš Nazareto?.. Juokai vieni. Be savo apaštalų ir gerųjų moterų, kurios mane myli, aš neturiu kitos šeimos! Ištikimiausieji mano palydovai - štai mano tikroji šeima!

. Ir rodydamas į gražuolį berniuką Joną, pasipūtusį iš puikybės, jis pridūrė:

- Štai mano mylimasis mokinys: jis yra man brolis, sesuo, žmona ir motina. O kai dėl tų, kurie vadina save mano giminėmis, tai jie gali sau nešdintis! Aišku?

Jėzaus giminės buvo užtenkamai protingi ir nebesispyrė. Dar labiau, nei kada nors kitą kartą, gėdydamiesi savo nedoro šeimynykščio, jie pasišalino, numoję į jį ranka (žr. Mato 12, 22 - 37, 46 - 50; 13, 1 - 53; Morkaus 3, 20 - 25; 4, 1 - 34; Luko 8, l - 21).

Tuo tarpu vaikščiojantis Žodis, luktelėjęs, kol minia išsiskirstys, kartu su apaštalais nuėjo į viešbutį pas savo gražiąsias gerbėjas.

37 SKYRIUS. Nuraminta audra ir padūkusios kiaulės

"Jo mokytiniai priėjo prie jo ir pažadino jį, sakydami: Viešpatie, gelbėk mus, žūname. Jėzus jiems tarė: Kodėl esate bailūs jūs, žmonės menko tikėjimo? Po to atsikėlęs jis sudraudė vėjus ir jūrą ir pasidarė didelė tyla. O žmonės stebėjosi ir sakė: Kas gi jis yra, kad vėjai ir jūra jo klauso?

...Netoli nuo jų ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Taigi, velniai meldė jį, sakydami: Jei išvarai mus iš čia, leisk mus į kiaulių kaimenę. Jis jiems tarė: Eikite. Jie išėję įėjo į kiaules. Ir štai visa kaimenė padurmu metėsi Į jūrą ir žuvo vandenyje." (Mato 8, 25 - 27, 30 - 32)

Jėzus sumanė kiek pasilinksminti, bet pamiršo savo išaugusį populiarumą. Nespėjo jis su savo odaliskomis šnektelti nė dešimties žodžių, kai prie smuklės vėl susirinko minia. Žmonės norėjo jį pamatyti ir išgirsti, troško jo prisiliesti ar dar kokiu nors būdu išreikšti savo susižavėjimą.

Visa tai buvo labai ne laiku.

Pateptasis atsiprašė damas, kad negalėsiąs pabūti jų draugėje.

- Girdite, kas dedasi? - tarė jis. - Minia kas minutę didėja. Girdite, kaip žmonės laužia duris? Verčiau pasislėpsiu: įnirtę mano garbintojai vis tiek neduos man ramiai pernakvoti.

Taigi, pasakęs joms "iki pasimatymo", jis movė iš smuklės pro užpakalines duris.

Kartu su apaštalais nusigavo į artimiausią uostą, kur pareikalavo laivelio. Kaip tik tuo metu kėlė inkarą didelė barka, turėjusi plaukti į priešingą ežero krantą.

- Tai kaip tik mums, - tarė Jėzus. - Svarbiausia atsidurti aname krante, daugiau man nieko nereikia.

Kreipdamasis į barkos šeimininką, jis paklausė:

- Kur plaukiate?

- Į Gerazėnų šalį, - atsakė šis, pasak Mato; Morkus ir Lukas tvirtina, kad jis plaukęs į Gadaros šalį.

Apaštalai įlipo į laivelį paskui vaikščiojantį Žodį.

Visokių rūpesčių nukamuotas, Jėzus prigulė ant virvių pundo ir užsnūdo. Po kelių minučių jis jau knarkė, pašvilpdamas kaip kalvio dumplės.

Oras buvo puikus. Gaivus vėjelis šiaušė ežero paviršių ir įtempė bures. Barka linksmai skriejo pirmyn.

Apaštalai susirinko užuovėjoje, atsirėmę į falšbortą ir tingiai šnekučiuodamiesi, ilsėjosi.

- Iš tiesų mūsų mokytojas jau toks akiplėša, kokių reta, - pastebėjo Tadas. - Susodino visus į laivą, o pats neturi nė skatiko kišenėje. Įsivaizduoju, kaip susirauks barkos šeimininkas, kai nuplauksime į Gerazą ir teks užsimokėti!

- Ko tu jaudiniesi? - atkirto jam Simonas - Akmuo. - Iškart matyti, kad esi naujokas. Kai barkos šeimininkas paprašys iš mūsų pinigų, kaip ir iš kitų keleivių, mes paprasčiausiai išversime kišenes, kad jis nusiramintų, o Jėzus vietoj užmokesčio pasakys jam kokį nors prilyginimą.

- Gerai, jeigu šeimininkas tuo pasitenkins! Tik, man regis, tie jūreiviai ne tokie jau geručiai. Bijau, kad netektų užsimokėti savais šonais...

Ūmai horizonte pasirodė juodas debesis, pakilo smarkus vėjas ir barka ėmė šokinėti per bangas.

- Velniava! - keikėsi jūreiviai. - To betrūko... Na, dabar tai bus!

Barkos šeimininkas įsakė nuimti bures, bet netrukus pakilo tokia audra, kad jo laiviūkštis atsidūrė pavojuje.

Mažasis Jonas, kaip mylimiausias mokinys, miegojo kartu su Jėzumi, padėjęs galvą jam ant krūtinės, kaip ant pagalvio: mokytojas leido jam tokį familiarumą. Joną pažadino purslai ir audra, o pateptasis kriokė kaip niekur nieko: jį prižadinti buvo ne taip lengva.

Tuo tarpu padėtis darėsi vis rimtesnė. Bangos barką blaškė, vairininkas visai nusiplūkė, mėgindamas išlaikyti rankose šturvalą, laivo šeimininkas visa gerkle plyšojo, duodamas įsakymus. Be visų šių bėdų, prakiuro laivo dugnas. Šeimininkas kreipėsi į keleivius, prašydamas pagalbos: jūreiviai ir taip jau lakstė kaip be galvų. Paleido į darbą siurblį. Deja, vanduo sunkėsi greičiau, negu spėjo išpumpuoti ir jau buvo galima apskaičiuoti, per kiek laiko barka nueis į dugną.