Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Trys Trejybės nariai pasitarė.

Jahvė, arba Jehova, pats kerštingiausias ir pagiežingiausias iš visų trijų, tarė:

- Kadangi žmonės nusidėdavo, nusideda ir nusidės - tuo galite patys įsitikinti! - tai tegu sau amžinai pleška pragaro ugnyje!

Tačiau Jėzus, tas gerumo įsikūnijimas, paprieštaravo:

- Ne, ne, mes turime nepasiduoti smulkmeniškam kerštingumui!

- Tai ką, gal nori, kad tie niekšai naudotųsi visais dangaus karalystės patogumais ir malonumais?

- O kodėl gi ne?

- Bet kaipgi jie išpirks milijonus, milijardus ir trilijonus savo nuodėmių?

- Šį dalyką pasižadu sutvarkyti pats - Aš įsikūnysiu žmoguje, taip sakant, įlįsiu į žmogaus kailį ir tam tikrą valandą leisiu save nukryžiuoti. Tuo būdu tapsiu auka ir atsiteisiu už visus indus, žmonių sukultus žemiškoje smuklėje.

Balandis nieko nesakė, bet jis jau seniai puoselėjo savo planą. Dabar nusprendė, jog atėjo tinkamas momentas pasisakyti.

- Sutinku su Jėzaus pasiūlymu, - suburkavo jis. - Nazarete, Judėjoje, yra viena mergelė, kuriai aš mielai pasimerginčiau.

Tegu kuris nors iš mūsų arkangelų nuskrenda pas ją, praneša apie mane ir kaip reikiant ją paruošia. Visa kita užbaigsiu aš pats. Praėjus nustatytam laikui, Jėzus įsikūnys kūdikėlyje.

- Puiku! - pritarė Jėzus. - Visa tai pavadinsime nekalto prasidėjimo paslaptimi. O kai aš būsiu tarp žmonių, tai jau pasistengsiu, kad mano naujieji giminaičiai nuteistų mane ir prikaltų prie kryžiaus, kai turėsiu nei mažiau, nei daugiau kaip trisdešimt trejus metus!

- Jeigu tokia perspektyva tau patinka, mielasis, - suniurnėjo Jehova, - aš neprieštarausiu. Daryk, kaip išmanai. Bet aš reikalauju, kad po šio iškilmingo atpirkimo pragaras nebūtų galutinai panaikintas. Už visas nuodėmes tu užmokėsi urmu, bet nusidėjėliai turi atsakyti kiekvienas už save, atskirai. Mes dargi įsteigsime jiems naują virtuvę, vardu "skaistykla", nes visų vienu kartu pragare neiščirškinsi.

Tokios buvo pagrindinės trijų Trejybės narių sutarties sąlygos.

Sutartis įsigaliojo.

Jėzus, kaip jau žinome iš pirmųjų šios knygos skyrių, įsikūnijo žmogaus sūnuje ir būdamas trisdešimt trejų metų, kaip pamatysime toliau, iš tikrųjų leidosi fariziejų bei aukštosios žydų dvasininkijos suareštuojamas ir pakabinamas ant kryžiaus.

Lygiai taip pat žinome, kad, nepaisant Jėzaus palankumo žmonėms, nepaisant to, kad jis atpirko visas žmonių giminės praeities ir ateities nuodėmes, Jehova pagal susitarimą ir toliau tebekeršija vargšams nusidėjėliams, spirgindamas juos arba skaistykloje, arba pragare.

Šiaip ar taip, Jėzus negalėjo leisti, kad būtų fariziejų sučiuptas, "kol neatėjo jo valanda".

Kaip tik dėl to, matydamas, kad sausarankio mūrininko išgydymas fariziejus baisiai įsiutino, jis ir šį kartą pasipustė padus ir nuskubėjo kuo toliau į šiaurinį Tiberiados ežero krantą.

32 SKYRIUS. Apaštalų tuzinas sukomplektuotas

"Jėzus, matydamas minias, užėjo į kalną ir kai jis atsisėdo, prie jo prisiartino jo mokytiniai. Atvėręs savo burną, jis mokė juos..." (Mato 5, 1 - 2)

Mesijo Jėzaus pasitraukimas į atsargines pozicijas įvyko pagal iš anksto paruoštą planą. Dieviškasis keistuolis su savo septyniais apaštalais pasitraukė į tą šalį, kurią valdė Pilypas.

Tačiau, kaip teigia evangelija, paskui jį sekė ištisos minios sukvailintų žmonių iš Galilėjos, Judėjos, Jeruzalės, Idumėjos ir nuo Jordano krantų. Sunku įsivaizduoti valstietį ar prekybininką, kuris mestų visus savo reikalus dėl malonumo dar sykį pasiklausyti vaikštinėjančio Žodžio arba pamatyti dar vieną stebuklingą išgydymą. Tačiau reikia tuo tikėti, jeigu taip pasakyta knygose, kurios parašytos diktuojant balandžiui.

Smalsūs žiopliai ėjo net iš pagonių kraštų, tokių, kaip Tiras ir Sidonas.

Žmonių prisirinko tiek, jog Jėzus išsigando, kad jo nesumaigytų grūstyje ir tarė Petrui:

- Man jau gana, aš sotus ligi kaklo. Surask greičiau laivelį, plauksim į kitą ežero pusę!

Ir iš tikrųjų, visi luošiai, šleivi ir kreivi, kibte kibo prie Jėzaus, tikėdami, kad, vos tik palietus jo garsųjį besiūlį chitoną, sugrįš sveikata.

Netgi velnių apsėstieji neatsispyrė visuotinei epidemijai. Jie stvarstė Jėzų už kojų ir nešvarios dvasios sprukdavo lauk iš jų, garsiai šaukdamos ir rodydamos savo bejėgiškumą.

Visa tai, suprantama, buvo labai malonu, tačiau ilgainiui nusibodo.

Dienos metu būdavo toks pacientų antplūdis, kad vakarop pateptasis nebegalėdavo nė piršto pajudinti iš nuovargio. Kartą, kaip sako šventas Lukas, Jėzus taip nusiplūkė, kad pabėgo į kalną ir ten visą naktį praleido melsdamasis.

Net patys mokyčiausi teologai nežino nė vieno žodžio iš tos ilgosios maldos, užtat jie su didžiausiu tikslumu nurodo kalną, ant kurio jis tą maldą sukalbėjo. Jų nuomone, tas kalnas yra tarp Kaparnaumo ir Tiberiados. Arabai dabar jį vadina "Chatino ragais", kadangi tas kalnas turi dvilypę viršūnę, o kalno papėdėje yra to paties vardo kaimas.

Kadangi pačios maldos niekas neužstenografavo, mes pateikiame apytikrį jos variantą:

- Tėve mano! - galimas daiktas, sušuko antrasis dieviškosios Trejybės narys. - Viešpatie, na ir įkliuvau! Už jokius pinigus nebūčiau įsikūnijęs, jei būčiau žinojęs, kuo tai kvepia! Jei būtų galima pradėti viską iš pradžių, aš, žinoma, to nebedaryčiau. Vaje, vaje! Na ir įsivėliau į istoriją! Niekad nė nesapnavau, kad Judėjoje ir Galilėjoje tiek nesveikų ir apsėstųjų. Vien tik šiandien išgydžiau dievažin kiek ligonių. Kiekvieną iš jų reikėjo palytėti ir dabar man tiesiog rankos leipsta. O kai pagalvoju, kad tai tik pati lengviausia mano žemiškosios kelionės dalis, tai net plaukai šiaušiasi! Kas gi bus, kai ateis pagaliau mano valanda ir reikės pasiduoti į nedorųjų fariziejų rankas, tų fariziejų, kurie net miegodami planuoja, kaip mane pakorus? Dievaži, brangusis mano tėtuši Sabaotai, tu dabar tikriausiai juokiesi iš manęs ten savo aukštybėse! Ir tavo teisybė, viešpatie! Na ir kvaila mintis atėjo man tada į galvą! Kurių velnių reikėjo man leistis į šitą žemę ir atpirkti visas mirtinas ir atleistinas žmonių nuodėmes? Matyt, neturėjau ką veikti... Et, ką čia dabar kalbėti! Kai vyno įpilta, reikia gerti. Amen. Uff!

Kitą rytą, lipdamas nuo Raguotojo kalno, Jėzus pagalvojo, kad būtų nebloga dalį savo pareigų perleidus apaštalams. Perduoti jiems stebuklų darymo galią buvo nesunku. Aštuoniese jie ne taip nuvargtų. Ir čia jam dingtelėjo į galvą mintis, kad jo mokinių etatai dar tebėra nesukomplektuoti. Nieko nelaukdamas, Jėzus į pagalbą septyniems pirmiesiems apaštalams parinko dar penkis naujus, kad būtų apskritas tuzinas.

Muitininkas Matas, Alpiejaus sūnus, šioms pareigoms rekomendavo du savo brolius, už jų lojalumą laiduodamas savo galva. Ir tikrai, evangelijoje sakoma, kad du nauji mokiniai, Tadas ir Jokūbas Jaunesnysis, buvo irgi Alpiejaus sūnūs.

Be jų, prie šventųjų bastūnų šutvės sutiko prisidėti Tomas, pravarde Želotas (Uolusis), Simonas Kananietis, arba Kananitas ir Judas iš Judėjos Karijato, kitaip - Judas Iskarijotas.

Taigi jų atsirado viso labo dvylika, kaip buvo dvylika Jokūbo sūnų, kaip buvo dvylika Izraelio giminių.

Štai visa mūsų bastūnų nomenklatūra: Simonas - Petras ir Andriejus, Jono sūnūs; Pilypas, mažasis Jonas ir Didžiulis Jokūbas, Zabediejaus sūnūs; Natanaelis, Tolmajaus sūnus (pseudonimas - Baltramiejus); Simonas Kananitas; Levis (pseudonimas - Matas), Tadas ir Jokūbas Jaunesnysis, Alpiejaus sūnūs; Tomas Želotas (Uolusis), arba Dvynukas ir pagaliau Judas Iskarijotas.