Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Bet ir anais laikais, žinoma, niekas nesuprato visų tų plepalų. Sinedriono pasiuntiniai traukė pečiais, neišmanydami, ar galima tokį šnekų ir padriką Žodį laikyti pakaltinamu. Galiausiai jie nusispjovė ir Jėzaus neareštavo. Jų nuomone, jis pats nesuprato, ką kalbąs ir vargu ar galėjo atsakyti už savo poelgius (Jono 5, 1 - 47).

Pasitenkino tuo, kad pakišo jam panosėn subatoje draudžiamų darbų sąrašą ir įspėjo, kad ateity būtų apdairesnis.

Ta proga, manau, bus ne pro šalį supažindinti skaitytojus su kai kuriais tais draudimais, juokingais ir absurdiškais, kaip ir visi religiniai nuostatai.

Pilnas jų sąrašas yra vadinamoje Rabinų knygoje. Pateiksiu tik pačius tipiškiausius, norėdamas parodyti, į kokius absurdus nuveda religinis fanatizmas.

Sabato dieną, arba tiesiog subatoje, žydai buvo pasmerkti ničnieko neveikti.

"Sabato dieną draudžiama aklam vaikščioti su lazda. Visiems žydams draudžiama nešioti bet kokią sunkmeną, ar tai būtų vėduoklė, ar nuimamas danties vainikėlis, ar netgi kaspinėlis, neprisiūtas prie chitono. Draudžiama rašyti daugiau kaip vieną raidę paeiliui. Draudžiama užmušti vabzdį, net jeigu jis tave geltų ar kąstų. Draudžiama trinti bet kurią kūno dalį, jeigu sergi reumatu. Draudžiama skalauti skaudamą dantį actu, jeigu po to skystį išspjauni, bet nenuryji. Draudžiama į vištidę paberti grūdų daugiau, negu gali sulesti vištos, idant likęs grūdas nesudygtų ir neišeitų taip, kad jis tapo sabato dieną pasėtas. Draudžiama keleiviams, užtrukusiems kelionėje naktį iš penktadienio į šeštadienį, eiti toliau, net jeigu tamsa juos užkluptų miške ar lauke, lyjant ar vėjui pučiant, arba tokiose vietose, kur yra plėšikų."

Ir nemanykite, meldžiamieji, kad visa tai aš prasimanau savo paties malonumui. Visi minėtieji draudimai anais laikais iš tikrųjų galiojo ir jų buvo laikomasi. Netgi turime žinių apie vieną fariziejų, vardu Šamajus, kuris po ketvirtadienio nebesiryždavo patikėti tarnui pagoniui net menkiausio raštelio, bijodamas, kad šis jo neįteiktų adresatui sabato dieną.

Krikščionys absurdiškais draudimais irgi neatsilieka nuo žydų. Iki šiol kai kuriuose kraštuose sekmadienį taip pat bijoma ką nors dirbti, kaip bijojo senovės žydai subatoje. Pavyzdžiui, dar visai neseniai anglų teologai protestantai svarstė tokį aktualų klausimą: ar galima sekmadienį vaikščioti? Ir tik pamanykite, atsirado visiško nejudėjimo šalininkų!

31 SKYRIUS. Fariziejų fariziejiškumas

"Jis vėl įėjo į sinagogą; tenai buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie stebėjo jį, ar jis gydysiąs subatoje, kad jį apkaltintų. Tuomet jis tarė žmogui, turėjusiam padžiūvusią ranką: Stokis į vidurį. Jiems gi jis tarė: Ar dera subatoje gera daryti, ar pikta? Gelbėti gyvybę ar pražudyti? Bet jie tylėjo. Pažvelgęs paeiliui į juos rūsčiai, nuliūdęs dėl jų širdies aklumo, jis tarė žmogui: Ištiesk savo ranką. Jis ištiesė ir jo ranka vėl jam pasidarė sveika. Išėję gi fariziejai tuojau tarėsi su Erodo šalininkais prieš jį, kaip jį pražudyti." (Morkaus 3, 1 - 6)

Kad matytumėt, kaip susigraudina krikščionys, prisimindami tuos nemalonumus, kurių Jėzui pridarė fariziejai!

Jeigu jais tikėtume, tai po istorijos su Betsajidos maudykla, vaikščiojantį Žodį pradėjo tolydžio persekioti. Visur - dykumoje ir pakelėse, netgi tada, kai pats Jėzus tarėsi pagaliau esąs vienas su savo mokiniais, jį tariamai visa laiką uoliai sekę sinedriono šnipai ir kiekviena menkiausia proga užsiundydavę bastūną pranašą žiopliais, vadindavę jį piktžodžiautoju ir Mozės įstatymo laužytoju.

Pirmąją subatą po Velykų švenčių Jėzus nusprendė grįžti atgal į Galilėją ir iškeliavo kartu su savo septyniais apaštalais.

Mes jau žinome, kad šventoji kompanija laikė savo nuosavybe visa, ką tik nutverdavo. Tai va, užsinorėję valgyti, jie įsibrovė į svetimą lauką, prisiskynė brandžiausių varpų, sutrynė jas ir pūsčiodami akuotus, ėmė valgyti grūdus.

Jie, be abejo, nežinojo, kad fariziejai nenuleidžia nuo jų akių. Aišku, sinedriono sekliai buvo persirengę, kitaip Jėzaus apaštalai būtų pasisaugoję. Taigi fariziejai staiga atidengė savo inkognito ir priėjo prie įžūliųjų grobuonių vado.

- Na, dabar tu įkliuvai! - tarė jie. - Šiandien, rodos irgi subatą?

- Subatą. O kas toliau?

- Ogi tas, kad įstatymas griežčiausiai draudžia plauti ir vėtyti sabato dieną! Tuo tarpu tavo parankiniai, mums matant, skynė varpas ir pūkščiojo grūdus. Pamėgink dabar išsisukti!

- Ką jūs, gerbiamieji? Turbūt, norite mane pajuokinti? - atsakė Jėzus, kurį buvo nepigu užklupti iš netyčių. - Iš kur jūs ištraukėte, kad mano mokiniai pjovė ir vėtė javus? Galite, jeigu jums patinka, vadinti juos vagimis, tačiau nemėginkite apkaltinti juos sulaužius subatos įstatymą.

- Plepėk, bet ir saiką turėk! - patarė jam fariziejai. - Šiuo klausimu jau seniai yra atitinkami aiškinimai. Pripažinta ir nustatyta, kad skinti varpas ir jas trinti delnais - tai vis tiek kaip plauti ir kulti javus. Žinok, meldžiamasis: mūsų dvasiškasis teismas, kurio sprendimai neklaidingi, paskutiniame posėdyje nustatė, jog net vaikščioti po lauką yra tas pat, ką ir kulti javus, dargi

gaudyti muses tolygu uždraustai medžioklei*.

*(Maimonidas*. Pamokymų knyga, 7 perskyr.)

*Maimonidas (Mozė ben Maimunas) (1135 - 1204) - viduramžių žydų filosofas, teologas ir medikas. Gimė Kordoboje (Ispanija), emigravo į Maroką, o paskui kaip medicinos žinovas buvo pakviestas į Kairą dirbti leibmediku Salacho-ad-dino rūmuose. Veikale "Dalalat al-chairin" ("Dvejojančių mokytojas", arba "Pamokymų knyga") Maimonidas stengiasi suderinti Aristotelio filosofiją su judaizmu. Prieštaravimus tarp religijos ir filosofijos Maimonidas stengiasi pašalinti, alegoriškai aiškindamas Biblijos mitus. Jėzus patraukė pečiais.

- Jūs per mažai mokyti, - pastebėjo jis, - kad galėtumėte būti Biblijos nuostatų aiškintojais.

- Nejaugi?

- Tikrų tikriausiai, gerbiamieji... Argi nežinote, ką darė kartą Dovydas, užsinorėjęs valgyti? Nuėjo į sinagogą ir suvalgė aukos kepalėlius, kurių niekas neturėjo teisės valgyti, tiktai kunigai, o dalį duonos atidavė savo palydovams. Tai buvo tais laikais, kada vyriausiuoju kunigu buvo Abiataras ir kai...

- Dievai nematę to Dovydo, bet kaip tu paaiškinsi savo bičiulių elgesį?

- Labai paprastai! Jei Dovydas išalkęs galėjo paimti šventą duoną ir atvirai sulaužyti Mozės nuostatus, tai ar galima kaltinti alkanus mano mokinius, kurie, kad nemirtų badu, nusiskynė iš javų lauko po porą saujų varpų?

Matyt, sinedriono šnipukai buvo neįgudę fariziejai. Kitaip jie būtų padarę pastabą vaikščiojančiam Žodžiui, kad jis pats ne per geriausiai žino Bibliją, nes, pirmiausia, Jėzaus paminėto vyriausio kunigo vardas buvo ne Abiataras, bet Achimelekas, o antra, Dovydas, Samuelio pašventintas karaliumi, buvo iš dievo gavęs palaiminimą, kuriuo, aišku, negalėjo pasigirti nė vienas iš mūsų bastūnų, negavusių palaiminimo nė iš vieno vyriausiojo kunigo.

Be to, Dovydas turėjo teisę valgyti aukos kepalėlius arba, kitaip tariant, "padėtines duonas". Dvylika tų kepalėlių simbolizavo dvylika žydų giminių. Juos kepdavo iš geriausių miltų ir dėdavo sinagogos altoriuje ant gražaus, paauksuoto juodmedžio stalo. Tų padėtinių duonos kepalų nuolat atnešdavo vis naujų, kadangi juos suvalgydavo kunigai. Žydų kunigai versdavo tikinčiuosius netiesiogiai - per dievą - aprūpinti juos visokiausiu maistu. Aukų pavidalu jie gaudavo avinėlių, avinų, jaučių bifšteksams ir nugarinėms ir net gryniausių miltų duonos. Dovydas buvo teisėtas karalius ir pranašas, todėl galėjo valgyti bet kurį maistą, atneštą į sinagogą, nepažeisdamas jokių įstatymų.