Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Į tokius protingų ir nusimanančių žmonių argumentus mokytieji teologai atsako šitaip:

- Kai tik iškyla kalba apie tikėjimą, galvoti ir samprotauti visai nedera. Jei evangelijoje, kuri padiktuota balandžio, atseit šventosios dvasios, pasakyta, kad viešpaties angelas nemačiomis sujudindavo baseine vandenį, kartu suteikdamas jam stebuklingų ypatybių, tai tuo reikia tikėti ir baigta! Buvo ar nebuvo tenkarštų versmių - nesvarbu. Šventasis raštas tvirtina, kad Betsajidos maudykloje vykdavo stebuklai, vadinasi, ji buvo stebuklinga. Galima būtų paklausti:

- O ar nemalonėtumėte pasakyti, ar tas antgamtinis baseinas išliko iki mūsų dienų?

Atsakymas:

- Taip, išliko. Jeruzalėje iki šiol maldininkams rodomas baseinas, - žinoma, ne veltui, nes visa, kas siejasi su legenda apie Kristaus gyvenimą, geriems krikščionims yra taip brangu, kad jie, kaip geri krikščionys, pasiryžę už tai sumokėti ir gerą kainą. Dar daugiau, šiuo metu Jeruzalėje tikintiesiems demonstruojamos net dvi Betsajidos maudyklos ir kiekvienos savininkas gali raštiškai paliudyti, kad kaip tik jo maudykla yra vienintelė tikra, toji pati, kuri egzistavo evangeliniais laikais. Pirmoji yra tarp Charamo ir šventojo Stepono vartų; antroji irgi netoliese nuo pirmosios, prie šventos Onos bažnyčios. Pastarąją surado ponas Mošas, prancūzas architektas, kuriam prieš keletą metų buvo pavesta restauruoti šventos Onos statulą. Galima tikėtis, kad, prasidėjus naujiems kasinėjimams tame Jeruzalės rajone, bus surasta trečia Batsajidos maudykla ir kad ji taip pat bus vienintelė tikra, kaip ir dvi pirmosios.

- O kaip su stebuklais? Ar jie vis dar tebevyksta kuriame nors iš šių maudymosi baseinų?

- Kai dėl stebuklų, tai apie juos nieko nebegirdėti.

Mūsų dienomis ligoniai gydytis važiuoja į kitas vietas. Jie mano, jog laukti, kol angelas sujudins maudykloje vandenį, - tai veltui gaišti laiką.

Ir iš tiesų, ims, mat, angelas rūpintis tokiais niekais! Jeigu net kuri iš mano gražuolių skaitytojų paprašytų savo angelą sargą paduoti į vonią muilą, tai jis tik nusijuoktų. Šie dangiškieji sutvėrimai, kitados buvę tokie paslaugūs žmonėms, dabar visiškai sulaukėjo. Tai iš tiesų labai liūdna.

Ak, kur dingote jūs, senieji geri laikai - bibliniai ir evangeliniai laikai?

Stebuklų tada būdavo tiek, kad nors šakėmis mėžk, nors vežimais vežk.

Žinoma, žydai entuziastingai atsiliepdavo apie tą baseiną, kur tiktai lukteli, kada angelas sujudins vandenį ir stebuklingi išgijimai pasipila kaip iš rankovės. Svarbiausia - murktelti pirmutiniam!

Tokiu būdu išgijusieji ligoniai šlovindavo dangų; tačiau, antra vertus, prie tos pačios maudyklos buvo nemažai ir tokių invalidų, kuriems baisiai nesisekė.

Tarp pastarųjų buvo vienas paralitikas. Į Betsajidos maudyklą jį nešiojo trisdešimt aštuonerius metus iš eilės, bet, kadangi jis negalėjo pats pasijudinti, visada atsirasdavo koks nors vikruolis, kuris užlįsdavo už akių.

Nesunku įsivaizduoti, koks nusiminęs buvo šis nevykėlis!

Žymiai sunkiau suprasti, kodėl jis neįkalbėjo nė vieno nešiko, kad įstumtų į vandenį reikiamu momentu ir net trisdešimt aštuonerius metus vertė juos tampyti save iš namų iki Avių vartų ir atgal. Tiek to, gana apie tai.

Jėzus pasirodė prie maudyklos kaip tik tada, kai mūsų paralitikas skundėsi savo likimu.

Vaikštinėjantį Žodį lydėjo minia žioplių. Maudyklos klientai, žiūrėdami į paralyžiuotąjį, nesitvėrė juokais - jį, aiškus daiktas, visi pažinojo ir jis jau seniai buvo jų pašaipos objektas.

- Nesuprantu, kas čia juokinga? - nusistebėjo Jėzus.

Vienas per kitą visi ėmė jam rodyti paralitiką, pasakoti jo istoriją. Kiekvienas stengėsi pasižymėti geriau už kitus. Pajuokos taip supykdė ligonį, kad jo įprastinė melancholija virto baisiausiu įtūžiu.

Jėzus dar niekad neturėjo tokios geros progos parodyti Jeruzalės gyventojams, jog dieviškasis balandis iš tikrųjų yra jo tėtušis.

Jis prisiartino prie stabo ištiktojo, kuris negalėjo nė piršto galiuko pajudinti ir paklausė:

- Ar nori būti sveikas?

- Kas per klausimas! - burbtelėjo paralitikas. - Kam gi daugiau mane čia nešioja štai jau trisdešimt aštuoneri metai!

- Vis dėlto, kiek aš suprantu, tau nelabai sekasi?

- Sekasi! Juk aš negaliu nė vieno žingsnio žengti, tai kaipgi man išsigydyti, sakykite, meldžiamasis? Kiekvieną kartą, kai vanduo sukunkuliuoja, paliestas angelo rankos, į jį visada suspėja pirmas įlįsti kas nors kitas.

- Nejaugi niekas tau nepadeda?

- Padės mat! Ši kvailių gauja neatsidžiaugia, kad aš pavėluoju. Jiems, matote, juokinga! Aš nė nesitikiu, kad kas nors iš jų pasigailėtų ir bent geru spyriu į pasturgalį įstumtų mane į vandenį. O juk aš visai nesupykčiau už tokį mielą pokštą, veikiau atvirkščiai.

- Iš tikrųjų reikėtų tavęs pasigailėti.

- Pasigailės kada nors... Bet ko gi tu čia atėjai? Apraudoti manęs? Argi be tavęs neužtenka kvailių, kurie tyčiojasi? O jeigu tau ir iš tiesų gaila manęs, tai stok greta ir kai tik vanduo ims burbuliuoti, švystelk mane žemyn!

Jėzus patraukė pečiais.

- Kelkis! - tarė jis paralitikui po valandėlės. - Kelkis, imk savo guolį ir vaikščiok!

Ligonis iš pradžių pamanė, kad balandžio sūnus juokiasi. Jau buvo beužpykstąs, tik ūmai pajuto, kad kraujas ėmė smarkiau vaikščioti gyslomis.

- Viešpatie dieve mano! - sušuko jis. - Žiū, pirštas lyg ir juda!

Ir tikrai, jis ėmė visai lengvai krutinti pirštus.

- Va ir koja krustelėjo!

Jis spyrė iš pradžių dešine, paskui kaire koja.

- Oho, dabar jau ir rankos atsileido... Viskas tvarkoj!

Ir buvęs paralitikas ėmė šokinėti nelyginant katinas, užmintas uodegą.

Žiūrovai buvo sužavėti. Pirtininkai apstulbo iš nustebimo. Septyni mokiniai pūtėsi kaip kalakutai, vaikščiojo išdidūs, tarytum tasai stebuklas būtų ir jų nuopelnas.

O Jėzus džiaugdamasis trynė rankas ir patenkintas žiūrėjo, kas dedasi aplinkui.

- O tai ačiū! - šaukė buvęs paralitikas, iš džiaugsmo daužydamasis kaip patrakęs. - Iš tiesų tu pats sumaniausias daktaras, kokius tik žinau!

Tai sakydamas, jis suvyniojo demblį, buvusį jam patalo vietoj, dar kartą padėkojo vaikštinėjančiam Žodžiui ir išskubėjo į gatvę.

Bet vos tik išgydytasis ten pasirodė, jį tuojau sulaikė du policininkai.

- Ei tu, šioks ir toks! - užbliovė jie. - Kurgi taip bėgi?

Buvęs paralitikas sustojo.

- Skubu pasirodyti giminėms, - atsakė jis. - Noriu, kad ir jie pasidžiaugtų mano išgijimu.

- Palauk, palauk, drauguži! Nemėgink mūsų apmauti. Sakai, išgijai... Mes ir patys matome... Bet nejau tu nežinai, kad šiandien subata - diena, kada griežtai draudžiama ką nors veikti ar dirbti?

Stebuklingai pagydytasis išsižiojo.

- Klausykite, - pagaliau suvebleno jis, - nuo kada gi išgijimas tapo darbu?

- Netauzyk, drauguži... Apie tavo sveikatą čia nėra jokios kalbos. Mes kalbam apie demblį, kurį neši po pažastimi.

- Kuo čia dėtas demblys?

- Šimts perkūnų, jis dar klausia! Ką tu, gal silpnaprotis? Jei taip, tai žinok: Mozės įstatymas draudžia subatoje bet kokį kraustymąsi.

Ir iš tikrųjų, pagal Biblijos nuostatus, subatoje galima tik ilsėtis.

Ką turėjo daryti stebuklingai išgydytasis? Jį nutvėrė laužant Mozės nuostatus.

Supratęs, kad policininkai tuoj surašys jam protokolą, buvęs paralitikas nutarė paaiškinti, kas jam nutiko.

Iš pradžių tvarkos saugotojai nenorėjo tikėti nė vienu jo žodžiu. Jiems atrodė neįtikima, kad kas nors staiga išgytų, net neapsiplovęs kunkuliuojančiu baseino vandeniu. Ir jie jau buvo bevedą įstatymo pažeidėją į nuovadą.