Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

- Dailidė todėl ir ėmėsi Izaijo, kad nori jį dar sykį nužudyti!

- Grįžk prie savo varstoto, Jėzuliuk!

- Jeigu tu esi daktaras, verčiau išsigydyk pirmiau pats! Juk tau ne visi namie, vargšeli - reikia gydytis!

Pajuokos pylėsi ant balandžio vaiko kaip lietus. Jis mėgino nukreipti audrą. Pasinaudojęs trumpa pauze, Jėzus vėl prabilo, perrėkdamas triukšmą:

- Girdėjau, kaip kažkas man šaukė: "Gydytojau, gydyk patsai save!" Aš jus suprantu. Sprendžiant iš jūsų riksmų, manimi ne labai tikite. Jūs, be abejo, norėtumėte, kad aš Nazarete daryčiau tokius pat stebuklus, kokius, kaip girdėjote, dariau Galilėjos Kanoje; tuomet įtikėtumėte. Leiskite pasakyti jums vieną palyginimą. Kai pranašo Elijo dienomis trejus metus ir šešis mėnesius nebuvo lietaus ir kilo didelis badas visoje šalyje, atsirado daug našlių Izraelyje, tačiau Elijas atėjo į pagalbą tik vienai našlei ir ta buvo pagonė iš Sidonijos Sareptos. Taip pat buvo daug raupsuotų Izraelyje pranašo Elisiejaus laikais*.

*Elisiejus - biblinis pranašas, Elijo mokinys ir pasekėjas, tariamai matęs jo įžengimą į dangų. Bet ką pagydė Elisiejus? Manote, vieną iš savo tautiečių? Kur tau! Jis pagydė Naamaną, sirų karo vadą. Na, o jeigu tokie pranašai, kaip Elijas ir Elisiejus, stebuklus mieliau darė svetimšaliams, tai kodėl ir man nepasekti jų pavyzdžiu?

Atsakymas, kaip matote, gana įžūlus. Nenuostabu, kad jis visus užpykdė. "Visi sinagogoje, tai girdėdami, pasidarė pilni rūstybės" (Luko 4, 28). Ką čia ir kalbėti! Juos, Nazareto gyventojus, palygino su pagonimis ir raupsuotaisiais! To jau per daug!

Dabar Jėzus išgirdo nebe murmesį, bet sutartinį pasipiktinimo šauksmą:

- Šalin jį! Per kūbrį jam! Per kūbrį!

Susirinkusieji puolė oratorių, nutraukė jį nuo pakylos ir apkūlę kumščiais, apspardę, išbakštino iš sinagogos.

Jėzų gerokai apstumdė, bet jis to labai neėmė į galvą. Gaudamas kumščiu į sprandą arba keliu žemiau nugaros, patenkintas niurnėjo:

- Muškite, brangieji tėvynainiai, stenkitės, šveiskite! Aš jums tuojau pat padarysiu staigmeną!

O jie ir iš tikrųjų stengėsi, nė neįtardami, kas jiems ruošiama. Jie grūdo pateptąjį prieš save, paragindami antausiais ir niuksais. Taip nusivarė jį iki artimiausio kalno, stūksančio netoli miesto. Už to kalno buvo skardis ir mūsų mažatikiai tikriausiai ketino nustumti įžūlųjį dailidę nuo visai padorios aukštumos.

Bet, pasiekus jiems skardžio kraštą, Jėzus netikėtai paleido į darbą savo dieviškąją prigimtį: praskyrė visus ir "praėjęs tarp jų, nuėjo šalin" (Luko 4, 15 - 30).

Nazariečiai net pažaliavo. Tačiau Jėzus buvo juos taip įpykinęs, kad, nepaisant stebuklo, niekas juo nepradėjo tikėti.

Balandžio sūnus dėl to labai susikrimto. Jei nors vienas būtų įtikėjęs, jis būtų galėjęs didžiuotis šauniai pamokęs nepatikliuosius tautiečius: juk jis parodė jiems savo visagalybę! O dabar stebuklas nuėjo niekais, primindamas tik nevykusį jo pasirodymą sinagogoje. Tai buvo visiškas nepasisekimas.

Tik pamanykite! Dievas ir kartu dievo trečdalis suteikė Nazaretui didžiausią garbę, daugiau kaip dvidešimt metų būdamas jo gyventoju ir štai kaip jam už tai atsilygino tėviškė!

Jis tiek vargo, aiškindamas bendrapiliečiams, jog Izaijo pranašystė jau išsipildė, o jie sutartinai jį nušvilpė, nelyginant gaiduką pagavusį operos tenorą!

Jėzaus ambicija buvo užgauta ne juokais.

Jei kalbėsime apie apaštalus, tai susirėmimo metu jų nebuvo nei regėti, nei girdėti. Gal kuris nors ir gynė savo mokytoją, gal netgi mėgino išgelbėti jį nuo mirties prarajoje, bet evangelija apie tai kažkodėl neužsimena. Keista... Matyt, nutarę, kad reikalai prasti, ištikimieji Kristaus mokiniai nešė kulnus tolyn ir labai nustebo, kai mokytojas grįžo nuo kalno gyvas ir sveikas. Jeigu Jėzus būtų juos paklausęs: "Kurgi jūs buvote?" - jie tikriausiai butų atsakę, jog darė, ką tik įmanydami, kad išgelbėtų brangųjį savo mokytoją nuo pražūties, tačiau visos jų pastangos nuėjusios niekais, nes sinagogoje buvusi tokia spūstis... minia taip įsiutusi... ir taip toliau ir toliau.

25 SKYRIUS. Išgydymas iš tolo

"Tuomet Jėzus jam tarė: Jei jūs nematote ženklų ir stebuklų, jūs netikite. Valdininkas jam atsakė: Viešpatie, ateik pirma, nekaip mano sūnus numirs. Jėzus jam tarė: Eik, tavo sūnus gyvas. Žmogus įtikėjo žodžiams, kuriuos jam pasakė Jėzus ir išėjo. Jį jau pareinantį pasitiko tarnai ir pranešė jam, sakydami, kad jo sūnus gyvas." (Jono 4, 48 - 51)

Išguitas iš Nazareto, Jėzus nuvyko į Kaną, o iš ten keliavo toliau ir taip apėjo visus nedidelius miestelius, esančius Tiberiados ežero pakrantėje. Mes jau kalbėjome, kas daugiausia gyveno šiuose miesteliuose. Teisybę sakant, tai buvo madingi kurortai, kur suvažiuodavo pramogų ištroškusi publika ir savaime aišku, pačios mitriausios merginos iš visos Judėjos ir Galilėjos.

Pasak evangelijos, Kristus buvo prisiekęs ir pavyzdingas bastūnas; visą gyvenimą jis tariamai buvęs plikas kaip tilvikas ir neturėjęs kur galvos priglausti.

Man rodosi, evangelistai perdeda.

Jėzus nebuvo toks paprastas, kad nebūtų turėjęs kur pasidėti. Sakykime, jam patikdavo nakvoti po atviru dangumi - tam aš neprieštarauju, - bet niekas neprivers manęs patikėti, kad jo antklodė visada būdavo vien tik žvaigždėtas dangaus skliautas, tuo labiau kad moterys dėl jo kraustydavosi iš proto, - tai yra visiems žinoma. Nenuostabu, kad jis dažnokai užmegzdavo pačius intymiausius santykius su laisvo elgesio damomis.

Daugiausia tai būdavo tiesiog pasileidusios mergšės, į viską numojusios ranka. Kaip tik jos suteikdavo Jėzui geriausią prieglaudą. Evangelijoje nesunku rasti daugybę vietų, patvirtinančių šį teiginį.

Atsižvelgiant į šią aplinkybę, vargu ar kas patikės, jog mūsų mielas ir iškalbingas herojus labai dažnai nakvodavo gatvėje.

Taigi jis keliavo iš Kanos į Emausą, iš Emauso į Tiberiadą, iš Tiberiados į Magdalą, iš Magdalos į Genezaretą, iš Genezareto į Kaparnaumą, iš Kaparnaumo į Betsajidą, iš Betsajidos į Korozajiną ir visur kėlė furorą: jo žavesiui niekas neatsispirdavo! Mūsų kiek neaptašytas viliotojas neabejotinai buvo originalus, o kaip žinoma, uždrausto vaisiaus mėgėjos visada neapsakomai linksta į tai, kas bent kiek kitokio skonio, negu nusibodęs kasdienis penas.

Kartą Jėzus vaikštinėjo Kanoje ir prie jo staiga priėjo vienas Erodo rūmininkas.

"Vaje, vaje! - pagalvojo mūsų artistas. - Ar tik neteks man gulėti šaltojoje ant vienų gultų kartu su pusbroliu Jonu Krikštytoju!"

Penketas mokinių - jų vis dar buvo tik penketas - ėmė neramiai dairytis, ruošdamiesi pasipustyti padus ir žiūrėdami į kurią pusę geriau smukti.

Visai kompanijai apmirė širdys ir pradėjo virpėti kinkos, tačiau ir šį kartą viskas pasibaigė vien išgąsčiu.

Rūmininkas neturėjo jokių piktų kėslų: rankose jis laikė pergamento ritinį, bet tai buvo visai ne arešto orderis.

Šaunusis kareiva, - rūmininkas buvo kariškis, - ką tik buvo gavęs iš Kaparnaumo laišką iš savo namiškių, kuriame buvo rašoma, kad jo sūnus susirgo ir jau visai prie mirties.

Evangelija nenurodo rūmininko vardo. Kai kurie teologai spėja, kad tai buvęs toks Manaenas, karaliaus žindyvės sūnus arba "Erodo pienbrolis", atseit, jo bendraaugintinis; jis minimas kartu su pirmaisiais krikščionimis (Apaštalų darbų 13, 1). Kiti teigia, kad tai buvęs Erodo prievaizdas Kusas, kurio žmona Joana kartu su kitomis galilėjietėmis sekė Kristų (Luko 8, 3). Pagaliau šis vardas neturi jokios reikšmės.

Rūmininkas sužinojo apie mūsų bastūną iš girdų, pasklidusių mieste. Jis, esą, vandenį pavertęs vynu, atspėjąs žmonių mintis ir kiekvieno sutiktojo slapčiausius sumanymus ir darbus - vienu žodžiu, tikras burtininkas.