Лео Таксиль - Evangelijos linksmybės

Tai tarusi, gražuolė, kuri buvo labai geros širdies, pasėmė ąsotį vandens, padavė Jėzui ir šis atsigėrė.

- Klausyk, - vėl prabilo jis, - šito šulinio vanduo visai ne nuramina troškulio, bet vanduo, apie kurį aš kalbu, tai padaro visam laikui. Atsigėrus! iš mano šaltinio, tu jau per amžius nebeprašysi gerti.

"Na ir juokdarys", - pagalvojo samarietė ir garsiai pasakė:

- Iki šiol tu jau galėjai pagirdyti mane tuo vandeniu, kad niekad nebenorėčiau gerti.

Jėzus gudriai mirktelėjo:

- Eik ir atsivesk čia savo vyrą, aš mielai su juo susipažinsiu.

Samarietė pasileido kvatotis.

- Tai kad aš neturiu vyro, - pasakė ji.

- Pasakok sveika! Neturi vyro? Juk tu jų nė nebesuskaičiuoji! Turėjai vieną, du, tris, keturis, penkis - visą pulką vyrų!

Ir tas, kurį dabar turi, tai juk ne tavo vyras. Jau aš, meldžiamoji, žinau!

Moteris atidžiai pasižiūrėjo Jėzui į akis ir sušuko: - Dievaži, tu mane sukirtai! Viską atspėjai iš pirmo žvilgsnio! Gal tu burtininkas? Vadinasi, teisybę sakė žmonės, kad Jeruzalės rašto žinovai viską žino... Dabar man jau aišku, kad tu esi Jeruzalės rašto žinovas... Bet, sprendžiant iš tavo menko apdaro, to nepasakysi. Beje, gal jūsiškiai mokslo žmonės visi apskurę... Žiūrėk, kaip lengvai susišnekame... Abi mūsų tautas skiria vieni niekai: mūsų tėvai garbindavo dievą šitame, kalne, o tu sakai, kad toji vieta, kurioje reikia garbinti, esanti Jeruzalėje...

Jėzus prisitraukė samarietę arčiau.

- Tikėk manimi, - tarė jis, - ateina valanda, kada jūs nei šitame kalne, nei Jeruzalėje negarbinsite tėvo. Tasai, kurį jūs imsite garbinti, brangute, bus Mesijas, Kristus.

- Teisybė, teisybė, taip ir šventykloje kalbėjo, kad turįs pasirodyti kažkoks Mesijas ir kad jis mus šio to pamokys. O kurgi tasai Mesijas?

- Tai aš, kuris su tavim kalbu!

- Ot tai tau..

- Sakau, gali patikėti mano žodžiu.

Samarietė, kaip ir kiekviena laisvo elgesio moteris, buvo labai pamaldi. Jai nieko daugiau nereikėjo, kad tik būtų ką garbinti. Ji puolė po kojų mūsų bastūnui ir ėmė bučiuoti rankas. Jėzus džiaugėsi pasisekimu.

Staiga pasirodė mokiniai.

"Po šimts pypkių, - nusikeikė mintyse Jėzus, - koks nelabasis juos čia atnešė kaip tik tą akimirką, kai gražuolė atvėrė širdelę."

Samarietė, susigėdusi, kad ją užklupo bučiuojančią vyrui rankas, greit pašoko ir nudūmė - palikusi ąsotį.

Sikaro gyventojai, sutikę ją kelyje tokią sutrikusią, ėmė klausinėti:

- Kas atsitiko? Kur taip leki? Visa tokia pergedusi!

- Ne iš piga! - atsakė moteriškė. - Sutikau žmogų, kurio niekad anksčiau nebuvau mačiusi ir pasirodo, kad jis viską apie mane žino. Jis pasakė esąs Kristus. O jeigu tai teisybė?

Sikaro gyventojai, žinoma, tuojau pat pasileido prie šulinio, kur buvo tas keistas subjektas, apie kurį jiems ką tik papasakojo moteris.

Mūsų herojus, pamatęs, kad juo visi susidomėjo, nedelsdamas ėmė pūsti į akis miglą. Kai bičiuliai pasiūlė jam valgyti, sakydami: "Valgyk, mokytojau", jis garsiai, kad visi girdėtų, atsakė:

- Be reikalo, bičiuliai, siūlote man valgyti. Ačiū jums, bet aš turiu maisto, kurio jūs nežinote.

Nustebę mokiniai kalbėjosi tarpusavy:

- Tikriausiai jau kas nors jį pavalgydino; matyt, toji moteriškė, su kuria jį užtikome.

"Bet Jėzus turėjo galvoje visai ne kūnišką maistą, - pastebi vienas teologas. - Jis labai apsidžiaugė, kad įžiebė savo dieviškos meilės kibirkštį samarietės sieloje, jo širdis tuo pasisotino ir todėl jis pamiršo bet kurį kitą alkį."

Štai kodėl Jėzus tarė:

- Mano valgis yra daryti valią to, kurs mane siuntė, kad ištesėčiau jo darbą.

Sikaro gyventojai pagalvojo:

"Jeigu jis pasikliauja ta vištele, tai jo tiesiog gaila."

Jėzus, kreipdamasis į savo draugus, kalbėjo toliau:

- Pakelkite savo akis ir teikitės pasižiūrėti į laukus. Jūs sakote, kad pjūties metas ateis po keturių mėnesių. O štai ką aš jums sakau: laukai jau pabalę ir pribrendę pjūčiai. Ir dar sakau:

dažnai būna taip, kad vienas sėja, o kitas pjauna. Tuo tarpu ir vienas ir kitas patenkinti. Teisingai supraskite mano užuominą:

aš pasiunčiau jus pjauti, kas reikalinga mitybai ir kol jūs buvote toli, atėjo čia moteriškė, kurią aš sudorojau.

Šitaip postringaujantį Jėzų apstojo smalsuoliai. Daugelis, pradžiugę, kad pasitaikė proga išgirsti dievo sūnų, kvietė jį pasilikti mieste ir jis porą dienų ten pabuvo.

Samarietė, sutikusi Jėzų prie šulinio, visiems pasipasakojo apie savo naują pažįstamą, kuris, anot jos, esąs tiesiog žavingas.

Sikaro gyventojai kalbėjo samarietei:

- Tai, kad jis tave nustebino, visai galimas daiktas - jis ir mums prišnekėjo daug visokių dalykų. Pasiklausę mes įtikėjome, kad jis iš tikrųjų Kristus ir kad jis bus pasaulio gelbėtojas.

Taip bent sakoma evangelijoje. Kadangi patsai aš ten nebuvau, negaliu garantuoti, kad sikariečiai kalbėjo kaip tik tokiais žodžiais. Bet aš ir neneigiu to, anaiptol. Aš tik konstatuoju ir primenu jums, kad net evangelijoje nerandame nė vienos nors kiek aiškesnės eilutės apie viso miesto atsivertimą.

Sikaro gyventojai pareiškė, kad Jėzus esąs Kristus ir kad jis išgelbės pasaulį. Tačiau nė vienas iš jų neprisijungė prie nedidelio jo mokinių eskorto. Tuo būdu šis jų atsivertimas buvo vis dėlto gana platoniško pobūdžio.

Toksai buvo pirmasis Kristaus apsireiškimas savo tėvynainiams. (Jono 4, 1 - 42).

Savo veiklą jis pradėjo, padarydamas stebuklą girtos kompanijos labui. Jeruzalėje pirmą kartą išgarsėjo, atvirai kalbant, kaip triukšmadarys. O kai pagaliau apsireiškė žmonėms, tai pirmiausia užkariavo lengvabūdės moters širdį. Mat, visi komentatoriai sutaria, kad samarietė, sutikusi Jėzų prie šulinio, buvo ištvirkėlė.

24 SKYRIUS. Pirmasis nepasisekimas

"Visi sinagogoje, tai girdėdami, pasidarė pilni rūstybės. Jie atsikėlė, išvarė jį iš miesto ir nuvedė jį iki viršūnei kalno, ant kurio buvo pastatytas jų miestas, kad jį žemyn nustumtų. Bet jis, praėjęs tarp jų, nuėjo šalin." (Luko 4, 28 - 30)

Baigęs propagandinę veiklą Samarijoje, Jėzus grįžo į Galilėją ir patraukė į Nazaretą.

Pašaipos, kuriomis jį sutiko nazariečiai Kanoje, nedavė Jėzui ramybės, bet jis nenusiminė ir svajojo kada nors susitikti su žemiečiais, pažinojusiais jį kaip paprastą dailidę. Gandas apie skandalą Jeruzalėje, galvojo jis, turėjo pasiekti ir Nazaretą, jei kelionėje pavyks dar kuo nors sutvirtinti savo šlovę, tai kukliame miestelyje bus užtikrintas tikras triumfas.

Tuo tikslu jis visur, kur tik pasitaikydavo proga, dėdavosi mokslo vyru, gerai išmanančiu visus teologinius klausimus.

Jį priimdavo sinagogose ir prašydavo sakyti pamokslus. Palieku skaitytojams spręsti, kaip mielai mūsų pateptasis balandžio sūnus sutikdavo tai daryti ir kaip mikliai darbuodavosi liežuviu.

Pirmąją pasitaikiusią frazę iš Biblijos jis panaudodavo begaliniams tuščiažodžiavimams.

Atkreipkite dėmesį, kad Jėzus buvo visai nesimokęs, bet laikė save pilnateisiu teologijos daktaru. Tai, kas būtų buvę neteisėta kitam, jam atrodė visai natūralu: juk jis buvo balandžio sūnus ir neregėtas gudragalvis, o kiekviena iš jo lūpų išskridusi nesąmonė skambėjo kaip pranašystė, kadangi buvo pasakyta dieviškos būtybės. Už jo kalbas buvo atsakingas vien balandis, jo tėvas ir šventosios Trejybės kompanionas; jisai tas kalbas įkvėpdavo ir jeigu kur nors prašaudavo, kaltę, be abejo, turėdavo prisiimti sau.

Taigi Jėzus toliau dirbo savo darbą, nepaisydamas kritikos. Atėjęs į kokią gyvenvietę, jis pirmiausia skubėdavo į sinagogą, kur vykdavo pamaldos.