Michel Foucault - Seksualumo istorija

Tokia šių pastangų ironija, pastangų, kurias dedi, norėdamas pakeisti mąstymo būdą, suvokimą to, ką žinai, ir pabandyti pažvelgti iš šalies. Ar jos iš tiesų padeda galvoti kitaip? Galbūt daugiausia, ką jos suteikia, — tai galimybę bent permąstyti, apie ką jau galvoji; be to, ryškesnėje šviesoje pamatyti tai, kas buvo padaryta. Manei nutolsiąs, o atsiduri savo paties vertikalėje. Kelionė pajaunina daiktus, tačiau pasendina požiūrį į save patį. Dabar atrodo, jog geriau suprantu, kokiu būdu — šiek tiek aklai, pereidamas nuo vieno darbo fragmento prie kito — aš kūriau šią tiesos istoriją: analizuodamas ne elgesį, ne idėjas, ne visuomenes ir jų „ideologijas“, o problemas, dėl kurių būtis tampa tuo, kas gali ir privalo būti apmąstyta, taip pat praktikas — kurioms padedant šios problemos formavosi. Archeologinė analizės apimtis padeda analizuoti ir pačias problematizavimo formas; jų genealoginę svarbą, formavimąsi skirtingose praktikose ir pasikeitimus: pamišimo ir ligos problemas, remiantis socialine ir medicinine praktika, apibrėžiančia tam tikras „normalumo“ ribas; gyvenimo, diskursų praktikoje kalbos ir darbo problemas, paklūstančias „episteminėms“ taisyklėms; nusikaltimo ir nusikaltėliško elgesio problemas, remiantis tam tikra baudžiamąja praktika, paklūstančia „disciplinos“ modeliui. Be to, aš dar norėjau parodyti, kaip antikoje buvo keliami seksualinio elgesio ir seksualinių malonumų klausimai, vadovaujantis savęs [pažinimo] praktikomis ir egzistavimo estetikos kriterijais.

Štai šios priežastys paskatino mane tirti žmogaus geismo genealogiją, pradedant klasikine antika ir baigiant pirmaisiais krikščionybės metais. Laikiausi paprastos chronologinės tvarkos: pirmasis tomas, Mėgavimasis malonumais , skirtas filosofų ir gydytojų seksualinės veiklos problemoms nagrinėti klasikinėje IV a. pr. Kr. graikų kultūroje; Rūpestis dėl savęs, skirtas šiems klausimams tirti graikų ir romėnų tekstuose pirmaisiais dvejais mūsų eros metais; ir galiausiai Kūno prisipažinimai tiria kūno doktrinos ir ganytojiškųjų nuostatų formavimąsi. Dokumentų, kuriais remsiuosi — tai daugiausia „nurodomieji“ tekstai ir, nepriklausomai nuo formos (kalba, dialogas, traktatas, taisyklių rinkinys, laiškai ir pan.), pagrindinis tikslas — siūlyti elgesio normas. Teoriniais tekstais apie malonumų ir aistrų doktriną naudosiuos tik ieškodamas paaiškinimų. Sritį, kurią tirsiu, sudaro tekstai, siekiantys nustatyti taisykles, pateikti nuomones, patarimus, kaip elgtis; kitaip tariant — tai praktiniai tekstai, patys esantys praktikos objektai, nes buvo sudaryti tam, kad žmonės juos skaitytų, išmoktų, apmąstytų, pritaikytų ir išbandytų; jais buvo stengiamasi sukurti kasdienio elgesio armatūrą. Šie tekstai turėjo atlikti vaidmenį vadovų, padedančių individams susimąstyti apie jų pačių elgesį, jį stebėti, formuoti ir patiems formuotis kaip etiniams „subjektams“. Taigi, perfrazuojant Plutarcho žodžius, šie tekstai turėjo „etinę ir poetinę“ funkciją.

Kadangi šioje žmogaus geismo analizėje kryžiuojasi archajinis problematizavimas ir savęs [pažinimo] praktikų genealogija, aš norėčiau prieš pradėdamas sustoti ties dviem sąvokom: apibrėžti pastebėtas „problematizavimo“ formas, nurodyti, ką reiškia „savęs [pažinimo] praktikos“ terminas, bei paaiškinti, kokie paradoksai ir sunkumai paskatino mane moralės normų istoriją, kuri būtų buvusi pagrįsta draudimais, pakeisti etinio problematizavimo istorija, grindžiama savęs [pažinimo] praktikomis.

Manykime, kad vienai akimirkai priimtinos tokios bendros kategorijos kaip „pagonybė“, „krikščionybė“, „moralė“ ir „seksualinė moralė“. Įsivaizduokime, kad klausiama, kokiais punktais „krikščionybės seksualinė moralė“ labiausiai prieštarauja „senosios pagonybės seksualinei moralei“: incesto uždraudimu, vyro dominavimu, o gal moters paklusnumu? Atsakymai, be abejo, bus ne tokie: gerai žinomas šių skirtingas formas įgaunančių reiškinių mastas ir pastovumas. Labiausiai tikėtina, kad bus pasiūlyti kiti takoskyros aspektai. Pačio lytinio akto vertinimas: esą krikščionybė jį siejusi su blogiu, nuodėme, nuopuoliu, mirtimi, tuo tarpu antikoje jam buvusi suteikta pozityvi reikšmė. Arba teisėto partnerio apibrėžimas: esą krikščionybė, kitaip nei buvo graikų ir romėnų valstybėse, jį pripažinusi tik monogaminėje santuokoje ir reikalavusi, kad santuokiniai ryšiai turėtų vienintelį tikslą — paleisti į pasaulį palikuonis. Ajba tos pačios lyties individų santykių diskvalifikacija: esą krikščionybė juos griežtai atmetusi, Graikija — aukštinusi, o Roma juos toleravusi bent jau tarp vyrų. Prie šių trijų pagrindinių prieštaravimų būtų galima pridėti aukštą moralinę ir dvasinę vertę, kurią krikščionybė, ne taip kaip stabmeldiškoji moralė, esą teikusi visiškam susilaikymui, nuolatiniam skaistumui ir nekaltybei. Apskritai atrodo, tarsi antikos žmonės buvo beveik abejingi visiems šiems dalykams — lytinio akto prigimčiai, monogaminei ištikimybei, homoseksualiniams ryšiams, skaistybei, — kurie jau taip seniai buvo laikomi tokiais svarbiais, ir niekas iš viso šito beveik nepatraukė jų dėmesio ir nesukėlė labai aštrių problemų.

Tačiau bus lengva parodyti, kad tai nėra visiškai teisinga. Sitai galima atskleisti įvertinus tiesioginius skolinius ir labai glaudžius tęstinius ryšius, kuriuos galima pastebėti tarp pirmųjų krikščioniškųjų doktrinų ir antikos moralės filosofijos: pirmasis reikšmingas krikščioniškasis tekstas, skirtas vedybinio gyvenimo seksualinei praktikai, — Klemenso Aieksandriečio Pedagogo II knygos X skyrius, — remiasi kai kuriomis Šventraščio vietomis, taip pat principų ir nurodymų visuma, pasiskolinta tiesiai iš pagoniškosios filosofijos. Ten jau seksualinė veikla šiek tiek siejama su blogiu, iškeliama monogamijos taisyklė, pasmerkiami tos pačios lyties atstovų santykiai, išaukštinamas susilaikymas. Tai dar ne viskas: imant daug ilgesnį istorijos tarpsnį, būtų galima matyti, kaip nuolatos kartojasi temos, abejonės ir reikalavimai, kurie, be jokios abejonės, paženklino krikščioniškąją etiką ir šiuolaikinę europietiškųjų visuomenių moralę, tačiau kurie tikrai egzistavo jau graikų ar graikų ir romėnų mąstyme. Štai keletas paliudijimų: baimės išraiška, elgesio modelis, diskvalifikacinio elgesio paveikslas, abstinencijos pavyzdys.

1. Baimė

Jaunuoliai, kenčiantys nuo nevalingo sėklos išsiliejimo, „visame kūne nešioja senatvės ir silpnumo įspaudą; jie tampa bailūs, bejėgiai, sustingę, kvaili, sulinkę, sukumpę, nieko nesugebantys, išblyškę, išlepinti, be apetito, be šilumos, sunkiomis rankomis, apsunkusiomis kojomis, nepaprastai nusilpę, žodžiu — beveik visiškai žuvę. Daugeliui ši liga yra netgi tiesus kelias į paralyžių; kaipgi nebus paveiktos nervinės galios, jei nusilpsta pats individo gyvasties šaltinis? Ši „pati savaime gėdinga“ liga yra labai pavojinga, nes ji sukelia kenksmingą visuomenei marazmą, trukdo rūšies dauginimuisi; nes ji visais atžvilgiais yra nesiliaujančių skausmų šaltinis. Taigi reikia greitos pagalbos“ [26] Aretajas . Lėtinių ligų požymiai ir gydymas, II, 5. Prancūzų vertėjas L. Renaud (1834) šį fragmentą pradeda taip (p. 163): „Gonorėja, apie kurią čia kalbama, iš esmės skiriasi nuo ligos, kuri turi šį pavadinimą šiandien ir kuri dar pagrįsčiau vadinama triperiu... Paprastosios arba tikrosios gonorėjos, apie kurią čia kalba Aretajas, požymis — nevalingas ir nelytinio akto metu išsiskiriantis spermos skystis, susimaišęs su prostatos skysčiu. Šitą gėdingą ligą dažnai sukelia masturbacija“. Vertimas šiek tiek keičia graikiškojo teksto, randamo veikale Corpus Mediconun Graeconun , prasmę. .