Michel Foucault - Seksualumo istorija

2. Nuolatinių variacijų taisyklė

Neverta svarstyti, kas seksualumo srityje yra įgijęs valdžią (vyrai, suaugusieji, tėvai, gydytojai), o kas ją praradęs (moterys, paaugliai, vaikai, ligoniai…), kas turi teisę į žinojimą, o kam jisai jėga yra užgintas. Verčiau reikia ieškoti schemos kitimų, kuriuos jėgos santykiai skatina savo veiksmais. „Valdžios paskirstymas“, „žinių pritaikymas“ visada yra tik momentinės nuopjovos vienų ar kitų procesų — ar sukaupto stipresnio elemento fiksavimo, ar santykio inversijos, ar abiejų narių vienalaikio augimo. Valdymo-žinojimo santykiai — tai ne duotos paskirstymo formos, bet „kitimų matricos“. Pasirodė, kad XIX amžiuje tėvo, motinos, auklėtojo, gydytojo pastangomis vaikui ir jo seksui sukurta terpė buvo persmelkta nuolatinių modifikacijų, nesibaigiančių judėjimų, kurių vienas akivaizdžiausių rezultatų — keistas posūkis: tuomet, kai vaiko seksualumas iškilo kaip problema per santykį, tiesiogiai susiformavusį tarp gydytojo ir tėvų (patarimų, perspėjimų, pagrasinimų dėl ateities forma), — galiausiai per psichiatro ir vaiko santykį iškilo klausimas būtent apie pačių tėvų seksualumą.

3. Dvigubo sąlygotumo taisyklė

Joks „lokalinis židinys“, jokia „transformacijos schema“ negalėtų veikti, jei dėl viena po kitos einančių sąsajų jie pagaliau nesudarytų tam tikros visumos. Ir priešingai, jokia strategija negalėtų laiduoti globalinių efektų, jei nesiremtų apibrėžtais ir itin subtiliais ryšiais, jai tarnaujančiais ne kaip pritaikymas ir padarinys, bet kaip ramstis ir inkarvietė. Tarp vienų ir kitų nėra jokio netolydumo, tarsi būtų kalbama apie du skirtingus lygius (vieną — mikroskopinį, o kitą — makroskopinį); bet nėra tarp jų ir jokio homogeniškumo (tarsi vienas jų būtų tik kito padidinta ar, priešingai, sumažinta projekcija); verčiau reikia galvoti apie dvigubą sąlygotumą: galimos specifinės taktikos sąlygoja strategiją, o strategijos aptraukalas įveiksmina taktikas. Taigi šeimos tėvas nėra valstybės ar valdovo „reprezentantas“, o valstybė ar valdovas visai nėra tėvo projekcija kitu mastu. Seimą neatgamina visuomenės, o visuomenė savo ruožtu nemėgdžioja šeimos. Tačiau šeimos mechanizmas — tos specifikos, kuri jį leido laikyti visuomenės salele, ir dėl to, kas jame buvo heteromorfiško, palyginti su kitais valdžios mechanizmais — galėjo būti ramsčiu didiesiems „manevrams“, kurių tikslas — maltusistinė gimstamumo kontrolė, populistinio požiūrio kurstymas, sekso medikalizacija ir jo nelytinių formų priskyrimas psichiatrijai.

4. Taktinio diskursų polivalentiškumo taisyklė

Tai, kas kalbama apie seksą, neturi būti analizuojama kaip paprasčiausias šių valdžios mechanizmų projekcijos paviršius. Valdymas ir žinojimas jungiasi būtent diskurse. Kaip tik dėl šios priežasties diskursą reikia suvokti kaip eilę pertrūkusių segmentų, kurių taktinė funkcija nėra nei tolydi, nei pastovi. Tiksliau sakant, diskurso pasaulio nereikia įsivaizduoti kaip padalinto tarp priimto ir atmesto diskurso ar tarp viešpataujančio diskurso ir jam pavaldaus, bet paranku jį įsivaizduoti kaip sankaupą daugybės diskurso elementų, galinčių veikti įvairiausiomis strategijomis. Štai šitokį skirstymą reikia atkurti su visu tuo, ką jis turi savy išsakyto ir nuslėpto, su privalomais ir draudžiamais sakymais, su visu tuo, ką jis nuspėja iš variantų ir efektų — skirtingų priklausomai nuo to, kas kalba, priklausomai nuo pozicijos valdžios atžvilgiu, nuo institucinio konteksto, kuriame jis patalpintas, taip pat su tapačių formulių priešingiems tikslams reikšti perkėlimais ir pakartotiniu naudojimu. Diskursai, kaip ir nutylėjimai, nėra kartą ir visiems laikams pajungti valdžiai ar prieš ją nukreipti. Reikia pripažinti, jog egzistuoja sudėtingas ir nepastovus žaidimas, kurio metu diskursas gali būti ir instrumentas, ir valdžios veiksnys, taip pat kliūtis, atmuša, pasipriešinimo vieta ir priešingos strategijos išeities taškas. Diskursas gamina ir transportuoja valdžią, ją stiprina, bet ir sekina, ją eksponuoja, paverčia trapiu daiktu, leidžia ją blokuoti. Visiškai taip pat tyla ir paslaptis teikia prieglaudą valdžiai, sutvirtina jos interdiktus, tačiau tuo pat metu atleidžia vadžias ir puoselėja daugiau ar mažiau neaiškias pakantos formas. Pavyzdžiui, pagalvokime apie istoriją to, kas jau vien iš principo buvo įvardyta kaip „didžioji“, prieštaraujanti žmogaus prigimčiai nuodėmė. Ypatingas tekstų apie sodomiją — šią tokią miglotą kategoriją — santūrumas, bemaž visuotinis vengimas gvildenti šią temą ilgam įteisino dvejopą elgesį: viena vertus — ypatingą griežtumą (mirties bausmę sudeginant ant laužo, taikomą dar XVIII amžiuje; beje, jokio rimtesnio protesto prieš šį faktą taip ir nebuvo suformuluota iki pat amžiaus vidurio), o kita vertus — aiškiai per didelę pakantą (tokią netiesioginę išvadą galime padaryti iš retų teismo nuosprendžių ir labiau tiesioginę — iš kai kurių liudijimų apie vyrų bendrijas, egzistavusias armijoje arba dvaruose). Tad pasirodymas XIX amžiaus psichiatrijoje, teisminėje praktikoje, o ir literatūroje daugelio diskursų apie homoseksualumo, onanizmo, pederastijos, „psichinio hermafroditizmo“ rūšis ir porūšius, aišku, paskatino vis didesnę šio „iškrypimų“ regiono visuomeninę kontrolę; tačiau jis paskatino ir tam tikro „grįžtamojo“ diskurso atsiradimą: homoseksualumas ėmė pats kalbėti apie save, ginti savo teisėtumą arba „natūralumą“, ir dažnai tais pačiais terminais, tomis pačiomis kategorijomis, kuriomis jis buvo medicinos diskvalifikuotas. Nėra taip, kad vienoje pusėje regėtume valdžios diskursą, o kitoje — diskursą, oponuojantį pirmajam. Diskursai yra taktiniai elementai arba blokai jėgos santykių lauke; tos pačios strategijos viduje gali būti patys įvairiausi ir net prieštaraujantys vienas kitam diskursai; ir priešingai — jie gali judėti nekeisdami formos tarp priešingų strategijų. Diskursų apie seksą nedera klausti, iš kokios implicitinės teorijos jie išplaukia arba kokias moralines dalybas jie atgamina, arba kokiai ideologijai — viešpataujančiai ar pavaldžiai — jie atstovauja; tačiau reikia iš jų ištraukti dviejų lygių informaciją: taktinio jų produktyvumo (kokius abipusius valdymo ir žinojimo veiksnius jie užtikrina) ir jų strateginės integracijos (esant kokiam sąlygų visetui ir kokiam jėgų santykiui jie būtinai naudojami viename ar kitame susidūrimų epizode).

Trumpai tariant, krypstame į tokią valdžios koncepciją, kuri ypatingą įstatymo teisę pakeičia savitu požiūriu į tikslą, teisę drausti — veiksmingos taktikos siekiu, ypatingą teisę į suverenumą — daugiapusiu ir judriu jėgos santykių lauku, kuriame pasireiškia globaliniai, bet visuomet nestabilūs valdymo efektai. Tai greičiau strateginis, o ne teisės modelis. Ir visa tai — ne spekuliatyvinio ar turinio pasirinkimo padarinys; taip yra dėl to, kad iš tiesų vienas esmingiausių Vakarų visuomenės bruožų — jėgos santykiai, ilgai reiškęsi kare, įvairiose karo formose — buvo pamažu investuoti į politinės valdžios organus.

Nedera seksualumo aprašinėti kaip kokio nartaus postūmio, savo prigimtimi valdžiai svetimo ir būtinai nepakantaus; o valdžia savo ruožtu aprašoma kaip tokia, kuri vargsta, dėdama visas pastangas seksualumą sutramdyti, ir dažnai pralaimi, ketindama visiškai jį užvaldyti. Seksualumas iškyla greičiau kaip itin siaura perėja valdžios santykiams: santykiams tarp vyrų ir moterų, tarp jaunų ir senų, tarp tėvų ir vaikų, tarp mokytojų ir mokinių, tarp šventikų ir pasauliečių, tarp administracijos ir gyventojų. Valdžios santykių srityje seksualumas nėra kurčiausias elementas, sakytume, priešingai — apdovanotas plačiausia instrumentuote: seksualumą galima panaudoti daugybėje manevrų, jis gali būti atramos taškas arba šarnyras pačių įvairiausių strategijų atveju.