Magnus Linton: Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

Tai, jog marimbos bumas kilo iš aristokratiškų sluoksnių, suteikė jam kiek absurdišką „gerų vyrukų“ sėkmės atspalvį, tačiau kokaino bumo, kurį kontroliavo Pablo Escobaro Medeljino kartelis ir kurio šaknys siekė kur kas mažiau idealizuojamą vidurinę miesto klasę, įvaizdis buvo visai kitoks. Los marimberos jau turėjo galią, kurią Escobaras ir jo vyrai siekė užsitikrinti žudydami visus, stojusius jam skersai kelio. Šiuolaikinėje Kolumbijos literatūroje ir liaudies muzikoje gausu dažnai itin kandžiai vaizduojamų kultūrinių kontrastų tarp marimberos ir coqueros (kokaino rinkos atstovų). Garsi Kolumbijos televizijos žvaigždė, turinti ryšių abiejose barikadų pusėse, apibūdino šį kontrastą aprašydama susitikimą su Dávilomis – viena galingiausių pakrantėje žemvaldžių šeimų, kuri kontroliavo kanapių bumą ir visai atsitiktinai artimai draugavo su Kolumbijos numylėtu prezidentu Alfonso Lópezu Michelsenu. Ji rašė:

„Kitaip nei kokos vyrukai, kurie, išskyrus keletą išimčių (pavyzdžiui, Ochoa), priklausė žemiausiajai arba žemesniajai vidurinei klasei, Dávilų šeima buvo neatskiriama pakrantės aristokratijos dalis. Los coqueros – žemi ir nepatrauklūs, o kanapių karaliai – aukšti ir išvaizdūs. Daugybė Dávilų šeimos moterų ištekėjo už galingų vyrų – prezidento Lópezo Pumarejo, prezidento Turbay’aus sūnaus ar Julio Mario Santo Domingo – turtingiausio žmogaus Kolumbijoje.“

Kitas aristokratiškas bruožas, neatsiejamas nuo žaliosios karštinės, – nebaudžiamumas. Kolumbija buvo ir yra vieta, kur viską galima nupirkti: jei tik tavo vardas ir odos spalva tinkami, o banko sąskaitoje guli solidi suma – gali būti ramus, bent jau dėl valdžios. Regionuose, išlaikiusiuose patriarchalines ir feodalines tradicijas bei nebaudžiamumo suvokimą ir susijusiuose su marimbos bumu, neretai vešėjo kraštutinė, kartais nutrūktgalviška jaunų vyrų iš turtingų baltųjų šeimų arogancija. Los marimberos būdingas nerūpestingas laisvumas ir svaiginantis buvimo bangos viršūnėje pojūtis virto begėdišku nesiskaitymu, kartais išeinančiu net už šalies ribų. Juanas Miguelis Retalis, jaunuolis iš Santa Martos aukštuomenės, skraidino savo DC-6, pilną marihuanos, į Džetmorą Kanzase. Lėktuvas nusileido penkių kilometrų ilgio kelio ruože – tik pirma jo partneris sukėlė dvi netikras sunkvežimių avarijas abiejuose atkarpos galuose ir šitaip sustabdė eismą. Retalį suėmė, jo išpirka siekė milijoną JAV dolerių. Vaikinas lengva ranka susimokėjo ir juokdamasis išskrido atgal į Santa Martą.

1978 m. marimbos karštinė ėmė slūgti, vyko procesai, vėliau tapsiantys įprastu reiškiniu. Jungtinės Valstijos atskleidė ryšius tarp marihuanos prekybininkų ir Julio Césario Turbay’aus, Kolumbijos prezidento Lópezo Michelseno įpėdinio; kai Baltieji rūmai pradėjo abejoti Kolumbijos vyriausybės siekiu kovoti su narkotikų industrija, siekdamas sugrąžinti pasitikėjimą Turbay’us gerokai padidino karines pajėgas. Jis pradėjo narkotikų valymo kampaniją: buvo išnaikintas marihuanos derlius, susprogdintos perdirbimo įmonės, o eksportui naudojami laivai ir lėktuvai – konfiskuoti. JAV imta auginti vis daugiau kanapių, nes pavyko išveisti atsparesnes rūšis. Naujoji veislė sinsemilla , kurią galima auginti beveik visur, net ir tokiose mažose erdvėse kaip balkonas, netrukus paplito Jungtinėse Valstijose, taip pat atsirado daugybė auginimo vadovų. Sutapus šiems įvykiams, Kolumbijos marihuanos verslo pelnas ėmė smukti.

Tuo metu apsukrūs narkotikų verslo atstovai jau žinojo apie fatališką situaciją Kolumbijoje. Marimbos karštinė atskleidė išbaigtą ir jų tikslams puikiai tinkamą sistemą: visa apraizgęs skurdas, rasizmas, nebaudžiamumas, korupcija ir smulkūs narkotikų magnatai, taip pat puiki strateginė geografinė padėtis, – tai ideali vieta nelegalioms gėrybėms gaminti. Paaiškėjo, kad Kolumbija nesunkiai gali prisitaikyti prie pačių įnoringiausių impulsų, sklindančių iš, atrodo, nepasotinamų narkotikų rinkų šiaurėje. Marimbos karštinės metu prekeiviai neskaičiavo dolerių, o juos svėrė. Be to, iškilo nauja armija budrių narkotikų pionierių, puikiai užuodžiančių pelną, tuo pat metu viso pasaulio turtingųjų svetainėse ėmė populiarėti naujas narkotikas. Toks buvo devintasis dešimtmetis, kurį geriausiai apibūdina pasakymai „klestėjimas“ ir „auksinis jaunimas“. Praėjus vos keletui metų vienas produktas, vienas miestas ir vienas vyras patrauks viso pasaulio dėmesį, o Kolumbija, kaip ir pasaulis, pasikeis visiems laikams.

MEDELJINO MIESTAS nusidriekęs per visą žaliąjį slėnį, nuo ten, kur vakarų ir centrinė kalnų grandinė susilieja į didžiulę rodyklę, nukreiptą Karibų link. Kalnų žiedas supa dangoraižius miesto centre, o šiaurėje ir vakaruose lūšnynai nusėja kalnų šlaitus lyg paskleistos čerpių šukės. Piečiau įsikūręs El Poblado metropolis daug kuo primena prestižinius Los Andželo rajonus: visureigiai rieda miesto gatvėmis, kuriose rikiuojasi žėrintys pastatai, susipinantys į bankų, prabangių parduotuvėlių ir restoranų labirintą. Per visą rajoną čiurlena vandens srovelės, šen bei ten augančios kokosų palmės meta ant praeivių taip reikalingą šešėlį nuo nepaliaujamai spiginančios saulės. Paulas Thoresonas – trisdešimt trejų metų norvegų kilmės amerikietis iš Sietlo – visai netyčia atvyko čia prieš šešerius metus ir pamanė, jog atsidūrė danguje:

– Idealus klimatas, „karštos“ merginos, ir nuostabus naktinis gyvenimas. Dievinu šią vietą.

Žemesnė El Poblado dalis nusėta „Blockbuster“ nuomos punktų ir restoranų „McDonald’s“, kiek aukščiau į kalvą kylančiose gatvėse galima rasti įmantresnių europietiškų vyno krautuvėlių, kavinių ir itališkų kepyklėlių. Vienos iš šių gatvių gale, tarp skrudinamos kavos ir ką tik iškeptų keksiukų kvapų, įsispraudęs Paulo Thoresono „Casa Kiwi“ – pirmieji El Poblade atsidarę svečių namai.

Braukdamas į uodegą surištus plaukus Paulas paaiškina, kad nebepriima svečių, kurie vartoja kokainą prie jo darbuotojų:

– Netrukus tai tapo nebevaldoma. Teko išspirti būrį žmonių, kai sužinojau, kuo jie užsiima. Svečiai pradėjo prekiauti narkotikais, daugelis jų apsistodavo net keletui mėnesių. Žmonėms pernelyg patiko šis miestas, jie ėmė ieškoti būdų užsidirbti, tačiau nenorėjo mokyti anglų kalbos. Tada jie sudarė sandorį su kažkokiu kolumbiečiu, kuris pardavinėjo pigų kokainą, – pasakojo Thoresonas, – tokie ilgalaikiai svečiai pirkdavo didelius kiekius ir pasidalydavo. Jie pardavinėdavo žmonėms, apsistodavusiems svečių namuose, ir riebiai užsidirbdavo. Buvo beprotiška. Kokainas čia neįtikėtinai pigus. Tačiau pagaliau susivokiau.

„Casa Kiwi“ atsidarė prieš penkerius metus. Netylant klegesiui apie Medeljiną tinklaraščiuose ir „Facebooko“ tinkle, reikalai judėjo pasakišku greičiu. Thoresonas jau pastatė kelis priestatus, o šioje miesto dalyje tai tėra vieni iš daugybės svečių namų, veikiančių lyg mažytės oazės žalioje klestinčioje jūroje. Klimatas ketinantiems čia investuoti fantastiškas, o „Casa Kiwi“ nebeturėjo laisvų vietų praėjus vos šešiems mėnesiams nuo atidarymo dienos. Visa tai tęsėsi, pinigai tiesiog plaukė. Thoresonas jau milijonierius.

– Negaliu skųstis.

Vienas iš svečių namų darbuotojų ateina paklausti Don Paulo, ar galėtų paskambinti. Prašymas atmetamas. Iš nedidelės terasos jis apžvelgia savo kūrinį. Apačioje liesas vaikinas Che Guevaros marškinėliais į internetinį tinklalapį kelia paskutinio vakarėlio nuotraukas, atvyksta keletas vyrukų, nešinų vaškuotomis banglentėmis, visur primėtyta naktines linksmybes reklamuojančių skrajučių.