Peter Stjernström - Geriausia knyga pasaulyje

Tito kūnas be alkoholio išgyveno palyginti ilgą laiką, todėl pirmasis išgėrimas reiškia greitą sunkaus girtumo būklę. Jei būtų toks, koks anksčiau, puikiai susitvarkytų su tokia sunkia vakarėlio pradžia, tačiau dabar jau po kelių minučių apsinešęs, po penkiolikos – girtutėlis, o po trisdešimties – nebepastovi ant kojų.

Jis džiūgauja, rėkauja, maukia, rūko. Čia, požeminėje landynėje, vyksta beprotiškas vieno žmogaus vakarėlis.

Retkarčiais jis vos bepastovėdamas bando šokti su savo įsivaizduojama vakarėlio princese. Audringai nusilenkia ir gestikuliuodamas padaro reveransą. Retkarčiais pritūpdamas ir šokinėdamas ratu boksuojasi su įsivaizduojamu varžovu: nevikriai smogia šen bei ten; šiurkščiai, nes jam atrodo, kad taip daro boksininkai.

Tada šauna puiki mintis. Šiame rūsyje per mažai dainų.

– Paklausykit! Negi šiame baliuje nebus degtinės?

Jis susmunka ant kėdės kaip sunkus bulvių maišas ir iš visos gerklės užtraukia švedų užstalės dainą Helan går [10]. Paskui atidaro ketvirčio litro talpos norvegiško akvavito butelį.

– …Ir tas, kuris visko neišgers/Negaus nė pusės/Viską iki dugno/Dainuok hup fol-de-rol la la!

Gurkt, gurkt, gurkt.

Trinkt, bumbt, dunkt.

Iki dugno.

Yra tokių žmogiškųjų santykių, kurių ryšys jau nusistovėjęs. Tokie „cementiniai“ dariniai susidaro šeimose ir tarp draugų. Tokiems žmonėms susirinkus tarp jų lieka erdvės tik nuspėjamai informacijai ir numatytiems įvykiams. Esi tas, kas visada buvai. Mąstai taip pat, kaip visada mąstei. Ir jei atsitiktinai nutinka kas nors, kas peržengia ribas, visiems suinteresuotiesiems geriausia apsimesti, kad nieko neįvyko, antraip kiekvieno vaidmuo ir draugystė pradeda pavojingai svyruoti ir jos pamatas gali įskilti. „Cementiniai“ žmonės reguliariai bendrauja ir patarnauja vienas kitam užsidėję gražias kaukes, girdamiesi visiškai nuspėjamomis sėkmėmis ir klaidomis. Vėliau jie pamažu keičiasi, bet daro tai harmoningai kontroliuodami.

Būna ir taip, kad žmonės staiga atsitiktinai susitinka. Pavyzdžiui, tai galėtų būti svarbi patirtis arba krizė. Taip gali nutikti bet kam, net „cementiniams“ žmonėms. Tuomet jie staiga gali tapti visiškai atviri ir dalytis savo slapčiausiomis mintimis, tuo pačiu metu nekantraudami pažinti savo kompanioną. Egzistencijos pojūtis yra viską apimantis, ir jie visiškai įsitikinę, kad sukūrė sąžiningą ir atvirą ryšį, kuris truks amžinai. Žinoma, taip gali būti. Bet namuose, kasdieniame cemento fabrike, tas stebuklingas santykis gali sustingti į keistą ir neįprastą gumulą.

Astra sėdi už vairo savo didžiuliame automobilyje ir lekia į pietus nuo Stokholmo. Malina sėdi šalia jos, ant keleivio sėdynės, o aukštas Lenio tėvas – pusiau gulomis ant užpakalinės. Jį rasti nebuvo lengva, bet galiausiai pavyko.

Susiklosčiusi situacija juos visus tris privertė atverti savo širdis vienas kitam. Čia nėra jokių nustatytų taisyklių. Visi supranta, kad privalo skubiai vienas kitą pažinti, todėl kalba beveik tuo pačiu metu.

Astra pasakoja istoriją apie Titą Jenseną ir svarbųjį knygos projektą. Apie vyrą, kuris ritosi žemyn, bet dabar gavo naują, galbūt paskutinę, galimybę; kad dėl jo ir Edžio X santykių kyla įtarimų, kad greičiausiai Lenis taip pat daugiau ar mažiau į tai įsivėlęs. Dabar ji privalo nuvežti Titą į knygų mugę bet kokia kaina. Edis X taip pat dalyvaus mugėje, visada dalyvauja. Jis pasirodo salės viduryje, minioje, ir paprastai jį kasmet aplanko didžiulė sėkmė. Astra sako, kad vos neįsimylėjo Edžio X, bet jai sunku susivokti savo jausmuose. Ar jis žavus vyrukas, ar tiesiog burtininkas? Kai paskutinį kartą jį matė, buvo apsėstas Tito. Mįslinga ir įtartina. Koks Lenio vaidmuo visoje šitoje istorijoje, sunku pasakyti.

Malina labai jaudinasi dėl Lenio. Papasakoja apie savo ir jo santykius, apie įtemptus savo vaikino santykius su Edžiu. Jiedu visą gyvenimą buvo draugai, ir kartais Lenis labiau rūpinasi Edžiu nei ja. Taip neteisinga. Ji nesupranta, kodėl Edis daro Leniui tokią didelę įtaką. Ir, tiesą sakant, „įtaka“ čia netinkamas žodis; „galia“ tiksliau apibūdina tikrąjį santykį. Edis įsakinėja Leniui. Jis beveik Edžio vergas. Taip, Lenis visą vasarą buvo labai keistas, ir ji visiškai nebežino, kokie jųdviejų santykiai. Ji nori, kad jis pradėtų gydytis, bet šis tik suirzta ir sako, kad tai nebūtina. Galbūt pradėjo vartoti stiprius narkotikus. Ji skaitė, kad daugelis žmonių, turinčių Tureto sindromą ir kitų panašių problemų, gydosi alkoholiu ir narkotikais.

Lenio tėtis ilgai sėdi ir ramiai klausosi. Jis užduoda daug papildomų klausimų, nori žinoti, „koks tai jausmas“ patirti tą ar aną. Jo veide matyti liūdesys. Kartais giliai įkvepia ir dusliai atsidūsta. Retkarčiais nurodo kelią Astrai, kad pasuktų teisingu keliu vasarnamio link. Jis sakosi žinojęs, kad tokia diena anksčiau ar vėliau ateis. Prieš kelerius metus mirus Lenio motinai nutraukė bet kokius ryšius su sūnumi. Vis dėlto tėtis suprato, kad Lenis kartais paslapčiomis apsilanko vasarnamyje. Iš dalies tai sužadino jame viltį. Dabar jaučiasi šiek tiek laimingas, bet labiau sunerimęs. Jei viskas gerai baigsis, daugiau jo nebepaleis. Dabar jis palaikys Lenį. Jis tai pažada.

Automobilyje visi labai rimti.

Titas lėtai mirksi stengdamasis sekti dūmų kelią rūsio lubų link. Lubos minkštos ir aplink laidą lėtai sukasi pakabinta lemputė. Nemalonu. Jis nusisuka, nuleidžia akis žemyn.

Nevikriais pirštais suspaudžia nuorūką nykščiu ir smiliaus galiuku. Palyginti vikriu pirštų spragtelėjimu pasiunčia nuorūką tiesiai į didžiulę konjako balą, kurią išpylė vidury kambario. Nuorūkai nusileidus pasigirsta šnarėjimas ir spragsinti bala užsiliepsnoja.

– Cha cha, kokios nuostaaaaabios flambé [11]grindys. Puiki konsissstencija, be abejonės. Cha cha… – Titas bando griausmingai nusikvatoti.

– CHA CHA! Cha cha cha cha! Cha cha… – jam nepavyksta.

Kimiu ir lėtu balsu jis bando save įkalbėti pajudėti.

– Duokit man b-b, duokit man a-a, duokit man l-l, duokit man i-i, duokit man u-u, duokit man s-s, duokit man k-k, duokit man a-a, duokit man l-l, duokit man ė-ė, duokit man j-j, duokit man i-i, duokit man m-m, duokit man e-e. Ir kas išeina: baaaalius kalėjime. Negirdžiu: kas išeina? BaaaaLIUS KALĖJIME! Dabar pasistenk dar kartą…

Jėzau, kokia prakeikta, nuobodi požeminė slėptuvė.

Jis išbandė viską. Sudainavo visas užstalės dainas, kokias tik atsiminė, papasakojo visus žinomus juokelius. Riaumojo ir rėkė, išdarinėjo visokias grimasas ir juokėsi. Jis velniškai geras vakarėlių liūtas, vienas toks iš milijono.

Bet dabar nebegali su savimi susitvarkyti.

Voliojasi kaip senas sunkiasvoris boksininkas, kuriam kažkoks godus rėmėjas sugebėjo paskutinį kartą grąžinti sąmonę, pažadėjęs sugrąžinti ir garbę, jei tik jis leisis dar bent kartelį nokautuojamas. Tačiau ši daržovė liovėsi gintis jau prieš daug metų. Jis daugelyje ilgų raundų leidosi nokautuojamas, gindavosi tik pakeldamas ranką.

Dabar viskas, ką jam liko daryti, tai paskutinį kartą lyg švino gabalui nugriūti ant grindų. Jo rankos kabo laisvai prie šonų, o nosis – lyg pirmagalio durys. Titas nuslysta nuo kėdės ir išsitiesia ant grindų.

Titas Jensenas nurimo. Dabar viešpatauja tyla.

Iš abiejų šnervių tekantis tamsiai raudonas kraujas ant grindų maišosi su tamsia žemės spalva.

Praeina kelios minutės; o gal kelios valandos.