Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

– Į šššveikaaatąą?

Tuo metu, kai Astra ir jos bendrininkai pasiekia mažytį Siodermanlando vasarnamį, Edžio jau seniai nebėra. Jis pakeliui į Geteborgo knygų mugę su savo senu Dupont stiliaus Peugeot , išpuoštu rankomis pieštomis širdimis. Ten jam plos publika, o jis rodys leidėjui savo naują slaptą rankraštį. Jis įsitikinęs, kad auditorija šokinės iš džiaugsmo. Visais laikais jie sakydavo, kad būsimiems rašiniams reikia vitaminų injekcijos. Saugumo sumetimais dokumentą visada turėjo su savimi. Nemanė, kad girtuoklis Titas kels sambrūzdį, bet dėl viso pikto.

Astra spusteli stabdžius ir automobilis nustoja slysti į žvyrą. Ji iššoka ir puola prie Lenio, sėdinčio ant verandos laiptų. Jis atrodo ramus, sėdi gerdamas kavą iš seno kiniško porceliano puodelio su lėkštute.

– Kur jis? Kur Titas?

Lenis prideda rodomąjį pirštą prie lūpų, tada pakelia delnus, sudeda tarsi pagalvę ir priglaudžia prie galvos. Nykščiu parodo per petį į pastato vidų. Linkteli galvą į šoną – kviečia užeiti. Ji bėga vidun.

Tuomet iš automobilio išlipa Malina ir Lenio tėtis. Iš pradžių Lenis pamato Maliną ir nutaisęs rimtą veido išraišką šypsosi. Ji puola pas Lenį, apsiveja rankomis kaklą ir paskęsta jo glėbyje. Jis žiūri į ją ir švelniai pliaukšteli per skruostą.

– Baigta, – lėtai ištaria.

Malina nužvelgia Lenį. Neatpažįsta jo. Kažkas keista. Jis kažkoks kitoks, neįprastas. Jie ilgai nesimatė, tačiau jis net lengvai nebemikčioja. Geria raminamuosius? Serga?

Iš pradžių ji linkteli lyg norėdama Lenį nuraminti. Nesvarbu, ar serga, ar dar kas nutiko. Ji turi jį palaikyti.

– Tai dar nesibaigė. Bet jau greitai.

Ant tako prieš juos pasigirsta žingsniai. Lenis apsidairo.

– Tėti!

Lenio tėtis stovi išskėtęs rankas vos už kelių metrų. Ašaros lėtai bėga skruostais. Krūtinė nežymiai virpa nuo kūkčiojimo.

– Atsiprašau, Lenartai.

Malina išslysta iš Lenio glėbio ir sėdasi ant laiptų, rankomis apsikabina kelius. Atrodo, laukia. Tai kažkas, ko niekada nėra patyrusi. Ji žino, kad taip gali nutikti gyvenime, tačiau niekad nebuvo nutikę. Viduje skamba styginių orkestras, emocijos veržiasi ašarų latakais. Ji giliai įkvepia, kad kūkčiojimas nesutrikdytų kitų.

Lenis pakyla, rimtai pažvelgia į tėvą. Rodos, milijonas minčių sukasi galvoje. Jis užsidengia rankomis veidą, nosį ir burną, keletą kartų giliai įkvepia per nosį. Žvelgia į savo tėvą pro mažąjį ir bevardį pirštus, apmaustytus žiedais, tada perbraukia pirštais per plaukus pirmyn ir atgal, vėl ir vėl.

Sekundės slenka lyg amžinybė. Malina savo ruožtu žvelgia tai į vieną, tai į kitą. Ji šypsosi, nes jau greitai. O, kaip gera.

Tada Lenis ištiesia dešinę ir žengia tėčio link. Jų rankos susitinka ir pasisveikinimas tuoj pat virsta apsikabinimu. Tėvas uždeda rankas ant Lenio pečių, šis nebesusivaldo ir pradeda verkti padėjęs veidą ant tėčio peties. Ašaros bėga abiejų tvirtų vyrų skruostais. Jie žiūri vienas į kitą ir pro ašaras juokiasi.

Malina šluosto ašaras savo didele skara. Jos vidinis orkestras groja tokią liūdesio persmelktą muziką, kokią tik galima įsivaizduoti. Debesys išsisklaidė ir saulė sušildė kiemą. Jei tai būtų filmas, maži cherubinai atskristų iš miško ir žertų konfeti virš Lenio ir jo tėčio. Jų akys prisipildė šilumos kibirkštėlių. Tai beveik geriau, nei Malina tikėjosi.

Astra sėdi ant didelės sofos-lovos krašto galiniame kambaryje. Lubos žemos ir lova užima beveik visą plotą. Senos užuolaidos aklinai nuleistos, šviesa silpna. Bet šen bei ten keli spinduliai prasimuša pro audeklo angas ir dulkių sūkurius. Titas guli po sunkia sena vilnone plunksnų antklode. Jis sulysęs ir panašus į mažą paukščiuką, per anksti iškritusį iš lizdo.

Jis atsibunda. Astra paima jį už rankos. Kita ranka lėtai glosto jo dygų viršugalvį. Jis žiūri į ją. Atpažįsta: tai ta jauna moteris iš atpildo paveikslėlio. Ji buvo dingusi, tačiau dabar, be abejonės, grįžo.

Bet jos jau nebereikia. Vis dar jam patinka, ir tai visai suprantama, tačiau jos nebereikia, kad išgyventų.

Titas mano, kad beveik mirė ten rūsyje. Buvo pasigėręs, per plauką nuo mirties. Dar keli buteliai ir būtų ištikęs lemiamas smūgis. Dar kelios cigaretės ir būtų pasmaugtas.

Neįtikėtina, bet tame rūsyje jis atgavo norą gyventi. Žino, kodėl. Rūsyje turėjo laiko pagalvoti. Žinoma, buvo sutižęs, kai vis mąstė ir analizavo savo padėtį. Bet kuo daugiau laiko bėgo, tuo aiškiau matė atsakymą.

Jis sugebėjo dar kartą parašyti knygą.

Nepaneigiama, mūšis dėl Geriausios knygos pasaulyje pralaimėtas, bet tai, galvoja, jau nebesvarbu. Gali parašyti dar kelis romanus, net geresnes knygas. Štai ir viskas, kas svarbu. Kol gali dirbti, yra prasmė gyventi. Darbas pats savaime, o ne jo galutinis produktas yra esmė. Anksčiau manė, kad knygos publikacija suteiks džiaugsmo ir pasitenkinimo, tačiau euforija niekad neateidavo ir jis alkoholiu slopindavo vis didėjančią neapykantą. Dabar jis žino, kad rašymo procesas yra tai, kas teikia atpildą. Taigi jis gyvas. Jam nereikia daugiau jokios kognityvinės terapijos, alkotesterio užrakto ar išpūsto kraujo keršto, į kurį galėtų projektuoti savo nerimą ir susirūpinimą. Jam nereikia net Geriausios knygos pasaulyje .

Jam reikia jo paties. Blaivaus ir gerai dirbančio.

Paskutinėmis valandomis prieš išlaisvinimą jis negėrė nė lašo alkoholio ir nesurūkė nė vienos cigaretės. Laukė, kol prasiblaivys ir taps naujai gimusiu Titu. Lūžio taškas buvo aiškus kaip susprogusios atominės bombos „grybas“. Nuo šio momento jis sveiks.

Darsyk apžvelgė savo gyvenimą. Pastaruosius trisdešimt metų nebuvo blaivus, išskyrus kelis trumpus laikotarpius, todėl reikėjo nuspręsti, kas tas Titas yra iš tikrųjų. Metaforiškai jis vėl jaunas. Viskas prieš akis. Laisvė, jo nuomone, tai supratimas, kad turi pasirinkimą. Kol valdo save, gali padaryti bet ką. Daugiau niekados savęs neatsisakys.

Titas žiūri į Astrą, sėdinčią ant taburetės šalia lovos. Ji leido jam palengva nubusti ir jis už tai dėkingas.

– Dabar aš laisvas, – sako jis.

Ji lėtai linkteli.

– Tu iš tiesų laisvas, Titai. Dabar mes vykstame į Geteborgą.

Apkabinusi Titą Astra išeina į verandą. Jis palinksta šalia jos kaip mažas maišelis.

Titas markstosi nuo saulės spindulių ir atrodo taip, tarsi ką tik atsibudęs. Draugiškai nusišypso Leniui ir Malinai.

Tada jis pamato plačiai besišypsantį vyrą baltu švarku.

– Daktaras Rolfas? Ralfas Rolfas?

Ką šis kvaiša čia veikia? Titas atpažįsta kuoktelėjusį triukšmadarį multiterapeutą, kurį susitikti privertė įkyrusis prekybininkas telefonu. Jis kalbėjo apie placebo terapiją ir pokalbio viduryje giliai įmigo. Jie tikriausiai nenori vėl jo įgrūsti į nesuprantamos multiterapijos pinkles? Jei tai vienas iš naujų Astros sumanymų, tai pasiekė savo…

– Aš – Lenarto tėtis, – prataria daktaras Rolfas pertraukdamas Tito mintis. – Turiu galvoje – Lenio. Esu Lenio tėtis, – galingas juokas pasigirsta jam iš burnos. – Vadink mane Rafu, kaip visi mano artimiausi draugai.

Titas žvelgia į Lenį ir daktarą Rolfą. Negali patikėti savo akimis. Jie giminės?

– Pasišnekučiuosime automobilyje, – sako Astra, – po penkių valandų turime būti Geteborge.

Titas sėdi ant priekinės sėdynės ir pasakoja Astrai apie viską, ką Edis padarė jam rūsyje. Lenis buvęs tik marionetė. Taip turėję nutikti, ir tai gerai, nes dabar jis jau žino, kas esąs ir ką mes jam paruošėme. Astra spokso į kelią prieš save ir murma pro sukąstus dantis: „monstras, pasibjaurėtinas atgrasus monstras“. Ji stipriai spaudžia akceleratorių.