Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

Evita avi žalius batus, dėvi žalią odinį sijoną ir labai plačią palaidinę, atskleidžiančią gražiai įdegusį petį. Ji apkabina Titą su Astra ir mandagiai pasveikina jų kelionės draugus.

Vienas policininkų ištiesia Titui savo ranką ir kreipiasi vietine tarme.

– Sveikas atvykęs! Mano vardas Glenas Johansonas. O čia – mano kolega Kevinas Andersonas. Evita Vinčester suteikė mums labai svarbios informacijos apie tokį Edį X. Ar galėtume su Jumis persimesti keliais žodžiais?

– Taip, tikrai galite, – piktokai atsako Titas.

Kaip visada, Vinčesteris ir Babelfishas buvo įrengę didžiulius stendus šalia vienas kito: dvi „karščiausių“ knygų ekspozicijas ir mirksinčias prašmatnias dekoracijas nuo grindų iki lubų. Du leidėjai salės viduryje simboliškai pabrėžia esantys šios pramonės šerdys. Toliau lyg vandens ratilai driekiasi mažesnės leidyklos, žiniasklaidos kompanijos, šakinės organizacijos, literatų bendrijos. Šimtai didelių ir mažų bendraminčių pripildytų stendų.

Atėjus svarbiajam metui susitikti ir išgerti apsaugos darbuotojai nutiesė storas virves tarp Vinčesterio ir Babelfisho stendų, kad nekviesti pašaliniai nesugalvotų pasimėgauti nemokamais gėrimais. Virvės laisvai tabalavo tarp įmantrių žalvario stulpelių. Atrodė labai gerai sugalvota, lyg oskaro statulėlių teikimo iškilmių miniatiūra.

Kiekvienais metais Babelfisho šventė prasidėdavo nuo Edžio X, pakeliančio nuotaiką savo šiltais eilėraščiais apie gyvenimą ir meilę. Jų galėjo klausytis žmonės ir šioje pusėje, ir anapus virvių. Tai vienas svarbiausių mugės įvykių, ir šiemet publikos daugiau nei anksčiau. Visi kažko tikisi.

Taip, Edis X taip pat sukorė kelią į Geteborgą. Jis važiavo greitai ir kiek įmanoma vengė greitkelio, nes nemaloniai jautė, kad gali būti sekamas. Dabar užlipo ant nedidelės scenos Babelfisho stendo viduryje. Basas, apsimovęs kelnėmis, su striuke ir iki viršaus susagstytais marškiniais. Drabužiai suglamžyti, trijose vietose nudažyti įvairaus sodrumo pilka batika. Išskirtina ir labai gudru. Juodi plaukai padengti matiniu laku, o veide atsispindi pilki drabužių atspalviai. Kumščio dydžio ratilai po akimis žiūri tiesiai į publiką. Visai nepanašus į save. Paruošė naują įdomią išdaigą. Matyti, kad publika galvoja: „Bus gerai!“

Sėdasi ant aukštos baro kėdės ir griebia mikrofoną.

– Sveiki. Ar visiems patogu?

– Taaaaip, – negarsiai atsiliepia publika.

– Aš sakiau, AR VISIEMS PATOGU?

– Taaaip!

– Jums gerai.

Publika juokiasi. Smagu, kad jis pakeitė vaidmenį. Mylėtojas apsimeta esąs piktas.

– Noriu jums kai ką paskaityti.

– TAAAIP!

Žiūrovai susižvalgo. Dabar prasideda. Tai bus puiku ir nuoširdu.

– Tai bus šis tas, ką parašė Titas Jensenas. Prisimenate tokį?

Visi juokiasi. Žinoma, girdėjo apie Titą ir jo skaitinius. Buvo tokių, kurie jau palaidojo jo, kaip rašytojo, karjerą. Ir dabar Edis X ketina skaityti Titą Jenseną. Kažkas neįtikėtino. Cha cha cha.

Edis paima Klastingas šaradas ir atverčia pirmąjį puslapį. Jis matė Titą darant tai ne vieną kartą ir dabar stengiasi būti kiek įmanoma teatrališkas.

– „Taaamsi vėjuota naktis. Aukšto slėgio ruožas, sustojęs virš Britų salų, atrodo nelinkęs sukti į šiaurę. Superšalta dargana, dvi savaites čaižiusi Stokholmo langus, staiga prašliaužė pro Johaneso Karlsono butą palėpėje. Į jo mažą būstą prilijo.“

Pauzė reakcijai ir sugestija plojimams. Publika viltingai šypsosi. Tai dar nei juokinga, nei šilta, bet netrukus bus būtent taip.

– „Žaibų atspindžiuose Johanesas galėjo matyti, kad grindys šlapios. Prilijo labai daug ir aplink lovos kojas grindyse pasirodė net nedidelės bangelės. Johanesas nuo savęs nutraukė šlapias anklodes, užsidėjo akinius ir pamatė, kas dedasi. Prilyta. Ką jam dabar daryti?“

Publika krizena. Baisi istorija.

Jiems nelieka laiko sužinoti ko nors daugiau apie Johanesą Karlsoną. Ant scenos užlipa du policijos pareigūnai. Edis pažvelgia į juos ir jo žvilgsnis tampa laukinis. Meta knygą į policininkus ir rėkia, kad šie išnyktų. Publika juokiasi. Cha cha cha, dabar tai prasideda. Tai kur kas įdomiau nei farsai apie miegamuosius lankomuose teatruose. Bandydamas pabėgti Edis nuverčia baro kėdę, mikrofonas trenkiasi į grindis ir sukelia aidintį gaudesį garsiakalbiuose. Liūdnai atrodantys policininkai sugriebia jį už rankų. Jie visa galva aukštesni už Edį ir šio kojos tabaluoja tarp jų.

– NEEEE! – klykia Edis.

Ant scenos užlipa žmogus. Tai Titas Jensenas! Žmogus juodais drabužiais dabar apsirengęs ryškiai baltai. Balta susegama palaidinė, baltos odinės kelnės, baltas odinis švarkas ir balti patentuotos odos batai. Jis juokiasi ir šypsosi kaip Amerikos televizijos sielų gydytojas. Kažkas įjungia daugiau šviesos. Baltos šviesos potvynis užlieja publiką. Titas Jensenas paima mikrofoną ir pabeldžia į jį. Taaip, veikia.

– Laba diena?

Publika aprimusi. Jau įdomu. Policininkai atrodo abejingi, o Edis, kabantis tarp jų, – beviltiškas. Jis žiūri į Titą žudančiu žvilgsniu.

– Laba diena. Mano vardas Titas Jensenas. Žinau, kad atėjote klausytis Edžio X. Bet minutei noriu pasiskolinti Jūsų dėmesingas ausis. Ar gerai?

Žiūrovai tylomis kinkuoja. Kažką lemena.

– Esu blaivus, – tyliai, bet labai arti mikrofono kalba Titas. – Ir galiu dirbti.

Knygų mugės lankytojai iki šiol nieko panašaus nebuvo patyrę. Ar čia AA susirinkimas?

Titas žiūri į Edį, tabaluojantį tarp dviejų policininkų. Jo matiniai juodi plaukai nukarę prieš akis, o mėlynos ir oranžinės spalvos dryželiai atrodo pavargę. Edis raitosi kaip kirminas.

– Parašiau knygą, kuri pasirodys pavasarį. Ji tikrai sulauks didelės sėkmės, bet svarbiausia, kad po jos bus daug knygų. Ir būtent Edis X buvo tas, kurio dėka dar kartą pažvelgiau į priekį. Edi, tavo metodai buvo netradiciniai, bet galiausiai suveikė. Jau nebesu žuvęs žmogus. Esu laisvas, noriu dirbti ir esu dėkingas.

Titas žiūri į scenos apačioje stovinčius Astrą, Evitą, Lenį, Maliną, Ralfą Rolfą ir Kristerį Hermansoną. Jie žvelgia viltingai. Tada Titas pažiūri Edžiui į akis ir giliai atsidūsta.

– Noriu pasakyti tik vieną dalyką…

Publika labai nustebusi. Salėje tylu. Edis žvelgia į Titą.

– Edi, esu pasiruošęs padaryti viską, kas mano galioje, kad užtikrinčiau, jog išbristum nė nesušlapęs. Pažadu.

Publika nežino, apie ką čia kalbama, ir atsargiai ploja manydama, kad Titas sako kažką gera. Taip sakant, broliška meilė. Titas pasisuka į klausytojus ir prataria rimtu balsu:

– Meilė yra kilniausia energijos forma visatoje. Meilė – vienintelis energijos šaltinis, kuris didėja jį naudojant. Taigi jei norite, kad ši planeta išliktų, mylėkite vieni kitus. MYLĖKITE!

Džiaugsmo šūksniai ir juokas. Šiluma vėl grįžta į knygų mugę.

Vinčesterio leidyklos stendo vakarėlyje šnabždesių daugiau nei bet kada. Gandai apie tai, kas nutiko, sklinda greit, ir daugelis skuba pažvelgti į Titą Jenseną. Šiandien nuo žvilgsnių jam gera. Nesvarbu, ką jie sako. Jis žino, kas yra.

Džiugu, kad viskas baigėsi. Aišku, labai smagu būti knygų mugėje, bet labiausiai už viską Titas trokšta grįžti į savo būstą prie kompiuterio. Savo kompiuterio, o ne Vinčesterio su blaivumo matuokliu. Jis tikisi ilgos žiemos ir šimtų nuostabių darbo dienų.

Evita deda ranką ant Tito peties. Laiko ją gana ilgai. Titas jaučia kutenimą savo pilve.

– Titai, noriu papasakot tau apie fantastišką planą, kurį jau sugalvojo marketingo skyrius.