Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

– Pasakykite jam asmeniškai, ką apie tai manote.

– Ta…aip. Tikriausiai. – Daktaras Rolfas nušvita. – Gera mintis…

Kokteilių vakarėliai yra visų verslo sandorių pradžia.

Astra vieną po kito pristato Titui užsienio leidėjus. Visi jie jau girdėjo jo istoriją ir dabar nori paspausti ranką stebuklui iš rūsio.

Garbingas senyvo amžiaus džentelmenas su amerikietišku akcentu prisistato esąs Kolinas Harperis. Jis teigia norįs išleisti Geriausią knygą pasaulyje keturiolikoje pasaulio šalių. Girdėjo, kad ji nuostabi.

Titas Jensenas lengvai linkteli.

Astra Larson padaro nedidelį reveransą.

Evita Vinčester garsiai juokiasi.

Po gėrimų vakarėlio laikas banketui. Pakviesti garbingiausi mugės svečiai. Didžiulis būrys mugės delegatų, susirinkusių centriniame fojė, didžiuoju eskalatoriumi rengiasi keltis į vakarėlio salę. Evitai pavyko paskubomis gauti bilietus visiems Astros kelionės bendrams. Mažoji grupelė lėtai juda vakarėlio link lyg uodega paskui kitus svečius. Viena koja jau ant eskalatoriaus.

Astra ir Kristeris Hermansonas eina pirmi. Jie juokauja ir, regis, mėgaujasi vienas kito kompanija. Po jų – Lenis ir Malina. Jie tvirtai susikibę ir dar netiki, kad visa tai tiesa. Astra nori išleisti knygą apie Lenio gyvenimą. Tourrete ir aš – nelengva kelionė , parašyta Lenio Rolfo. Ji pasiūlė gerą avansą.

Toliau eina daktaras Rolfas. Jis piktai žvilgčioja į pasakų senelį Pablą Blando, kuris ant eskalatoriaus atrodo kiek aukštesnis, lydimas dviejų merginų ir piktosios agentės. Blando gestikuliuoja, bučiuoja merginų rankas ir skruostus. Daktaras Rolfas suka savo balto apsiausto rankoves ir murma pro sukąstus dantis: „Turiu seną draugą pietums“.

Paskutiniai į eskalatorių ateina rankomis susikabinę Evita ir Titas. Jos žalios akys žybsi. Jis šelmiškai šypsosi mėlynosiomis.

Keletui sekundžių Titas atsuka nugarą visiems, esantiems eskalatoriuje aukščiau jo. Jis žvelgia į nuostabius nuotykius ir istorijas apačioje. Jam patinka, ką mato. „Fantazijos“, – mano jis, – „vien tik fantazijos ir fantazijos. Sapnai ir iliuzijos.“

Titas kyla. Jis ištiesia rankas. Plačiai išskečia pirštus. Lenkia kaklą atgal ir užsimerkia. Oras užpildo plaučius. Pasiruošęs sušukti taip garsiai, kaip tiktai gali. Tačiau persigalvoja ir nusišypso plačiausia pasaulyje šypsena. Ramia siela šnibžda naujai atrastai geriausiai draugei.

Geriau būti apsėstam nei priklausomam.

Kartais paskutinis mūšis dar nebūna laimėtas iki ankstyvo spalio.

Tarp medžių iškyla geltonos ir raudonos lapų sienos, o smarkus vasaros vėjas bando suklaidinti gamtą. Nors saulė šildo, vis dėlto ji per žemai danguje, kad leistų lapijai atspindėti žalią gyvybę. Visos pastangos iš anksto pasmerktos. Bobų vasara kol kas dar nenugalėjo rudens, bet ji paskutinį kartą atsidūsta bent su šypsena veide. Didvyriška mirtis, lyg išdidaus indėno, išsekusio ir pasidabinusio karo spalvomis, suteikia viltį ir tikėjimą reinkarnacija.

Uolos, oras ir vanduo. Dėl ilgos vasaros visame salyne įsivyravo pastovi šilta temperatūra. Jokio pasipriešinimo, jokių smarkių vėjų. Įlankose tarp Stokholmo ir atokesnių rifų vandens paviršius – lyg veidrodis, primenantis ką tik įrengtos parduotuvės vitriną.

Astros ilgas siauras laivas tarsi šnabždėdamas skrodžia vandenį. Jos plaukai, surišti į uodegą, siūbuoja į taktą pagal laivo judesius. Viena ranka laiko šturvalą, o kitos rankos pirštą pridėjusi prie laivybos lentelės. Ji išjungė GPS imtuvą. Plaukti be jokios elektronikos – laisvė. Lėtai skintis kelią su greitaeigiu kateriu – poilsis.

Ji žvilgteli per petį norėdama pažiūrėti, kaip laikosi keleivis. Jis sėdi pačiame gale, ant oda aptrauktų pagalvėlių suolelio laivagalyje. Ištiesęs rankas ir abiem delnais tvirtai įsikibęs į kairiojo ir dešiniojo bortų užtvarą. Marškiniai atsegti beveik iki pat bambos, įtempta krūtinė įdegusi ir neseniai nuskusta, net žvilga, o ilgi juodi plaukai plazda ore kartu su Švedijos vėliava ant laivagalio. Kelios dažytos sruogos puošia jo plaukus, panašiai kaip greičio juostos nuotraukose. Jauno dailaus vyro idealas.

Astra nusišypso ir sumažina greitį. Jau beveik atvyko. Visa Stura Nasos sala jiems vieniems.

Ji lėtai priplukdo laivą prie seno Stura Bondeno salos molo. Ši sala – didžiausia tarp senų salyno uostų, kur žvejai leisdavo naktis intensyviausiu silkių žūklės laikotarpiu. Pirmieji naujakuriai čia atvyko anksčiausiai aštuonioliktame amžiuje, ir ant uolos mažuose vasarnamiuose gyveno daugiausia dešimt vargingų šeimų. Šiais laikais visa ši zona yra gamtos rezervatas ir saugomų paukščių teritorija. Tačiau vasaros pabaigoje paukščiukams išskridus čia galima vėl lankytis.

Astra išjungia variklį, vikriai atsistoja ant priekinio stiklo ir nušoka ant molo. Viena ranka ji paskubomis įstrižai pritvirtina laivą. Tyla, įsivyravusi išjungus variklį šalia atokaus rifo, tiesiog paralyžiuoja.

– Dabar matai? – šnabžda ji puse lūpų apsimesdama pykstanti. – Apie laivus išmanau daugiau nei tau atrodė.

– Atleisk, – nusijuokia jis ir tvirtai atsistoja ant kojų bandydamas išlipti į krantą. – Atleisk, bet aš tik parašiau romaną. Ten tiesos nėra.

Ji ištiesia ranką ir padeda jam išlipti.

– Tik apsižvalgyk. Čia rojus.

Paklaidžioję siaurais takeliais tarp šilokų ir viržių, augančių viduryje įskilusių uolienų, jie atsisėdo aukščiausioje salos vietoje ir pro įlanką dairėsi į vakarus. Naza taip nutolusi, kad už horizonto pranyksta net artimesnieji rifai. Toli, labai toli už tūkstančio nematomų salų, švyti Stokholmas. Baltauodegis erelis lyg plati lenta sklando aukštai danguje ieškodamas žuvų lėtai besileidžiančioje vakaro saulėje. Greitai sutems, greitai bus laimėtas paskutinis mūšis.

Astra rankomis paglosto savo šlaunis: nori išlyginti savo trumpos vasarinės suknelės klostes. Tada iš nedidelio šaltkrepšio, aptraukto bebriuko kailiu, išsitraukia dvi taures ir dailų butelį. Jis atrodo gardžiai atšaldytas, nes jo siaurėjančiu siluetu nubėga susikondensavę lašai.

– Ar sugundyčiau tave paskutine šios vasaros rožinio vyno taure? – klausia Astra ir atkemša butelį.

– Noriu su tavimi pasikalbėti, – prataria jis ir nusibraukia nuo veido oranžinę plaukų sruogą. Atrodo susirūpinęs. Įsižeidęs.

– Taip, būtent tai mes ir padarysim. Švęsime ir kalbėsimės. To čia ir atvykom.

– Aš… Aš noriu pasikalbėti apie knygą, – tyliai taria jis savo ramiu šiaurietišku akcentu.

– Taip, Titai. Todėl tai ir darom. Atšvęsime tai, kad baigei redaguoti rankraštį. Ir kalbėsimės. Apie knygą.

Iš tamsiai aksominių Tito akių neatrodo, kad būtų nusiteikęs vakarėliui. Jo akys liūdnos.

– Nežinau, Astra. Jaučiuosi taip, lyg būčiau nusižudęs.

– Apie ką tu kalbi? Kodėl?

– Na, pasinaudojome jų vardais… – taria jis ir pasikaso kaklą už juodos apykaklės. Susuka savo palaidus plaukus iki pusės ir numeta juos ant nugaros.

– Taip?

– Nežinau… Ar mums pavyks? Žmonės žino, kas esu ir kam atstovauju. Ar išmintinga taip elgtis? Šia knyga viską griaunu. Be to, Edis X pasius.

Astra uždeda delną ant jo rankos.

– Paklausyk manęs. Net jei ir pasius, ne pasaulio pabaiga. Kam rūpi praplikęs senis, vilkintis batikos drabužius? Nesirūpink dėl jo, dabar turime galvoti apie tai, kas geriausia tau.

– Turiu omenyje – ar to reikia? Ar nenuėjau per toli? Kodėl aš taip pat negaliu būti jaunas knygos veikėjas? Galbūt tereikia pakeisti veikėjų drabužius? Man tereikia paspausti „rasti ir keisti į“ ir pakeisti visus vardus rankraštyje, kad viskas atrodytų įtikimiau. Mintis ne tokia jau kvaila.