Peter Stjernström: Geriausia knyga pasaulyje

Pasistato automobilį ir nutildo variklį. Titas pabunda. Apsižvalgo, vėl panarina galvą ir užsimerkia.

– Paimsiu kambarį, kad Titas galėtų nusiprausti, – paaiškina Astra kompanijai ant galinės sėdynės.

– Puiku, tada einame vidun, paimsime kavos ir daniško pyrago.

– Mano sąskaita! – rikteli daktaras Rolfas.

Astra apeina automobilį iš kitos pusės ir atidaro Titui dureles.

– Titai, tau reikia į dušą. Eime!

Ji padeda Titui išlipti iš automobilio. Šis susvirduliuoja ir pasirąžo keldamas rankas virš galvos. Plačiai nusižiovauja ir šypsosi.

Šalia Astros automobilio stovi kita mašina atidarytu variklio dangčiu. Prie variklio palinkęs žmogus. Kažkas, matyt, neveikia, ir vyro susinervinimas tvyro ore. Jis meta tepaluotą skudurą ant žemės ir murma.

– Prakeiktas automobilis!

Titas atpažįsta balsą. Jis pasilenkia ir pažvelgia po varklio gaubtu.

– Kristeri!

Tai Kristeris Hermansonas stovi keiksnodamas savo automobilį. Uolus bibliotekininkas iš Stokholmo miesto bibliotekos. Tito kolega, rašantis sudėtingas knygas apie žmones, esančius ties galimybių riba.

Kristeris Hermansonas pažvelgia į Titą.

– Titai!

Jo akys laksto nuo galvos iki kojų.

– Kur buvai dingęs?

– Ilga istorija. Čia Astra Larson, mano leidėja.

Kristeris žiūri į Astrą. Jis nubraukia rankas į kelnių šonus ir prieš ištiesdamas ranką sutvirtina savo arklio uodegą.

– Sveika, aš Kristeris Hermansonas.

– Ar Jūsų automobilis sugedo? – pasiteirauja Astra.

– Ich bin ein Bibliothekar! – šūkteli Kristeris. – Ne automobilių mechanikas…

– Matau. Jūs taip pat keliaujate į mugę? – pasidomi Astra.

– Taip. Bet dabar įstrigau čia. Aš nesuprantu variklių, o jie nesupranta manęs. Bijau, kad mes nedraugaujam. Neigiama nuostata rodo, kad tai visą gyvenimą trunkantis priešiškumas. Bijau blogiausio.

Titas šypsosi klausydamasis griežto Kristerio balso. Niekada neatspėsi, ar jis kalba rimtai, ar juokauja. Akademinis sausumas ir žavintis humoras visada šalia.

– Gali važiuoti su mumis! – sako Titas ir pasisuka į Astrą. – Gali, ar ne?

– Žinoma!

– Tikrai? Jūs labai malonus!

– Taip, be abejo, – sako Astra. – Pasidėkit daiktus gale. Beje, ar neturite kokių nors atliekamų drabužių paskolinti Titui? Ir skutimosi priemonių?

Kristeris Hermansonas vėl pažvelgia į Titą. Linkteli.

Turiu naujus drabužius imperatoriui. Jis gali pasiskolinti vieną iš mano knygų mugei skirtų eilučių!

Išsiruošus paskutiniajam etapui nuotaika automobilyje vargu ar galėjo būti geresnė. Visi pavalgė ir užsuko į tualetą. Titas pusvalandį pastovėjo po tekančiu vandeniu, nusiskuto galvą ir veidą. Jis beveik atgavo veido spalvą, ir jei nežinotum teisybės, pamanytum, kad grįžo iš saulėtų atostogų.

Malina krito į Lenio glėbį po saugos diržu. Jie murkė kaip katinai, ką tik gavę savo mėgstamą vakarienę. Kristeris Hermansonas rado sau vietos galinės sėdynės viduryje. Šalia didelio ir linksmo daktaro Rolfo jis atrodė mažas. Jis net nenumano, kas nutiko automobiliui, ir vertina kelionę kaip Dievo dovaną. Paspruko iš tos senos griuvenos ir dabar gali plepėti su daugybe malonių žmonių, taip pat vykstančių į knygų mugę. Astros ir Tito dėka bus ten laiku. Jis linksmas kaip kylantis ir giedantis vieversys.

– Mums gera sėdėti ant galinės sėdynės, bučiuotis ir su Fredu glamonėtis.

– Dy dudi dūm dūm, dy dudi dūm dūm, dy dudi dūm dūm, DŪM, – garsiai choru atsako Ralfas, Lenis, Malina, Titas ir Astra.

Visi juokiasi Kristeriui „vedant“ populiariais klasikos motyvais. Kyla noras imtis ko nors daugiau, ko nors iš aplinkinio pasaulio. Jis grįžta. Jiems linksma.

Suskamba Astros telefonas.

Nežinomas numeris.

Astra nutildo juos pakėlusi pirštą prie lūpų. Tikriausiai tai žinios iš knygų mugės. Galbūt Edis X pradingo? O gal Evita sulaikyta policijos? Jie nori kalbėti su Titu?

Ji spaudžia žalią mygtuką ir atsako tinkamu balsu:

– Taip, tai Astra Larson.

– Sveika, Astra! Čia Fabianas Nadersonas. Ar turite minutėlę?

O, ne! Tai vėl tas prekeiva telefonu. Skambina netinkamiausiu laiku. Koks beviltiškas tipas. Bet Astra nenori gadinti nuotaikos. Ji perjungia į garsiakalbio režimą, taip, kad visi girdėtų, nustato didžiausią garsą ir šaukia:

– Fabianai, esame nedidelėje konferencijoje. Ar nenorėtum ko nors parduoti iš karto keliems žmonėms? Čia esu aš, Titas, Kristeris, Malina ir Lenis. Visi tau sakome: sveikas, Fabianai!

– SVEIKAS, FABIANAI! – rėkia choras nuo galinės sėdynės. Astra reguliuoja garsą kraipydama telefoną ore ir pasakinėja chorui.

– Sveiki visi! – atsako Fabianas. – Puiku, keli zuikiai vienu šūviu, man taip patinka, cha cha. Puiku. Taigi skambinu draudimo kompanijos Seraphimas vardu. Siūlome nemokamą susitikimą su vienu iš mūsų draudimo ekspertų.

– LABAI – JUMS – AČIŪ – FABIANAI! – pagal Astros sufleravimą atsiliepia choras.

– Tai užims valandą. Per tą laiką ji ar jis ištirs Jūsų finansinę padėtį. Paskui gausite kaip tik Jums parengtą pasiūlymą dėl pensijos plano. Jis įgyvendins Jūsų senas svajones. Kaip Jums tai patinka?

– NE – PA – TIN – KA!

– Suprantu. Tikriausiai jūsų pensijos santaupos sutvarkytos kitaip?

– NE – NE – SU – TVARKYTOS!

– Ar ketinate pergalvoti savo draudimo planus artimiausioje ateityje?

– NE – NE – KE – TINAME!

– Siūlau susitikti arba antradienį, spalio 10 dieną, 11 valandą priešpiet, arba lapkričio 1 dieną, antrą po pietų. Kuris laikas Jums geresnis?

– JOKS – AR – JŪS – NESIKLAUSOTE!

– Suprantu; gal galite pasiūlyti kitą laiką, kad mūsų ekspertai galėtų atvykti į Jūsų biurą asmeniškai susitikti?

– NE – TIKRAI – NE!

– Ar leistumėte paskambinti kitu laiku?

– NE – GERIAU – NE!

– Bet jūs domitės mūsų paslaugomis?

– NE – NĖ – KIEK!

– Puiku, ačiū už sugaištą laiką…

– NĖR – UŽ – KĄ!

– Gerai, viso geriausio.

– VISO – GERO – FABIANAI – NADERSONAI!

Astrai baigus kalbėti visi prapliupo juoktis. Niekas taip gerai neatpalaidavo kaip agento atsisveikinimas.

Jie juokėsi visą kelią iki Geteborgo.

Priešais knygų mugę driekiasi ilgos vingiuotos eilės. Tai pirmoji diena, į kurią dedama daugiausia vilčių. Mielai kviečiami profesionalai ir paprasti žmonės. Iš visos Švedijos atvyksta knygų mylėtojai, mokytojai, bibliotekininkai. Autoriai ir leidėjai iš viso pasaulio. Žurnalistai, ištroškę jaudinančių interviu ir pasiruošę pirmieji gardžiuotis dienos sensacija. Svarbiausi leidiniai pasirodo kaip tik prieš mugę. Tai tiesiog besimėgaujančiųjų visų pavidalų knygomis rojus.

Pirmajai dienai einant į pabaigą mugė virsta mišriu renginiu. Leidyklos konkuruoja siekdamos surengti gausiausius susitikimus ir sukviesti daugiausia lankytojų. Visi – draugai, visi – laimingi.

Kaip tik prieš pirmosios dienos didįjį susitikimą Astra sustojo milžiniško Švedijos parodų ir kongresų centro pašonėje. Čia pat įėjimas į žavingą Gothia Towers viešbutį, garsėjantį stilingu kokteilių baru 23 aukšte. Per visus tuos darbo metus Astra ištroškusiems autoriams nupirko daugybę Kruvinųjų Merių . Kai kurie jų net manė, kad visas aukštas sukasi apie savo ašį, o tai galima laikyti tikru komplimentu barmenams.

Du uniformuoti policijos pareigūnai su Evita Vinčester stovi viešbučio fojė. Jie laukia pasirodant Astros ir jos kompanijos. Abu policininkai atrodo lyg dvyniai, abu tvarkingai iš dalies nuskustais smakrais, trumpais pelenų spalvos plaukais su sklastymais. Atrodo kaip milžinai, palyginti su Evita, mažu energijos varikliuku.